Olivia Laing daugiausia rašo meno kritiką ir eseistiką, iš septynių išleistų knygų tik viena yra romanas („Crudo“). Meno ir kultūros temomis rašo tokiems leidiniams kaip „Financial Times“, „The New York Times“ ir „Guardian“. Ji priklauso Karališkajai literatūros draugijai. O. Laing knygos išverstos į daugiau nei 20 kalbų.

Lietuviškai išversta esė knyga „Vienišas miestas“ (vertė Ieva Venskevičiūtė) jau leido pažinti šį originalų ir įtaigų šiuolaikybės balsą. O. Laing eseistika intelektuali, tačiau ir poetiška, taip pat labai intymi, asmeniška. Knygoje „Kiekvienas kūnas“ („Everybody“) atsispiriama nuo žmogaus kūno – ribojančio galimybes, visuomenės stereotipiškai suvokiamo ir trapaus, pasak rašytojos, beviltiškai pažeidžiamo, tačiau ir spinduliuojančio jėga, įgalinančio pokytį. Ne veltui paantraštė – „Knyga apie laisvę“. O. Laing renkasi nelengvas ir jautrias temas, vietomis brenda nebraidytais vandenimis. Kaip ir „Vienišame mieste“, knyga atveria kultūros ir visuomenės gyvenimo perspektyvą, keliauja nuo Veimaro respublikos Berlyno iki XX a. antros pusės Amerikos, kreipia žvilgsnį į tokias skirtingas asmenybes kaip Nina Simone, Andrea Dworkin, Sig­mundas Freudas ir Susan Sontag.

Vertėja

 

Agnes Martin, be pavadinimo, 1961. Acklando meno muziejus Šiaurės Karolinos universtitete (JAV)

 

„Kiekvienas kūnas“. Apie menininkę Agnes Martin

× Olivia Laing

 

Kietajam kūnui nėra taip paprasta išslysti pro tinklą. Moterų išsilaisvinimo judėjimui rūpėjo dalykai, nutinkantys tam tikros kategorijos kūnams, tad jis siūlė būdus, kaip pasipriešinti tiems dalykams ir juos atremti. O kas, jeigu esama kito kelio į laisvę, jei esama būdo apskritai išvengti skirstymo į kategorijas?

Tvankų 1967-ųjų rugsėjį, būdama penkiasdešimt penkerių, Agnes Martin atsižadėjo menininkės gyvenimo ir visam laikui išvyko iš Niujorko. Ji nusikirpo ilgus plaukus, išdalino teptukus ir dažus, prisikabino kemperį prie „Dodge“ pikapo ir išsidangino į Indėnų teritorijas sustodama tik prie Howardo Johnsono restorano, kur priparkavusi automobilį dvi dienas pamiegojo. Daugiau nei metus ji gyveno kelyje, stovyklaudavo apleistuose nacionaliniuose parkuose, plaukiodavo, kur tik radusi upę ar ežerą, suko į vakarus, kirto sieną į Kanadą, o tada staiga leidosi į pietus beveik iki pat Meksikos.

Prisišvartavo galiausiai 1968-aisiais, kai užvažiavo į kavinę mažame Kjubos miestuke Naujojoje Meksikoje ir pasiklausinėjo, ar kas nežino, kur nuomojama žemė su šaltiniu. Už karališką dešimties dolerių per mėnesį sumą šeimininko žmona išnuomojo jai penkiasdešimt akrų atkampioje vietoje ant stalkalnio, tūkstančio pėdų virš jūros lygio aukštyje. Ten nebuvo elektros nei telefono, vandenį reikėjo semti iš šulinio, o artimiausias kaimynas gyveno už šešių mylių. Norint nusigauti į miestą reikėjo vairuoti dvidešimt mylių nežymėtais kaimo keliais. Martin visa tai neatbaidė. Dėl atviros erdvės ir atitinkamo jausmo – kad tavęs niekas nestebi – buvo verta iškęsti atšiaurias gyvenimo sąlygas.

Ji nakvojo kemperyje, kol pasistatė vieno kambario purvo plytų namuką, paskui ir rąstų trobelę, studiją iš geltonųjų pušų. Gyveno tenai viena – kresna, raudonskruostė pionierė. Tačiau net aukštai ant stalkalnio, nusigręžusi nuo pasaulio, Martin vis tiek buvo toks asmuo, kuris juda tarp kliūčių, stabdo ir manevruoja posūkiuose ieškodamas tuščios erdvės. Jos pasitraukimas į dykumą buvo glaudžiai susijęs su poreikiu ištrūkti iš kūno – susidoroti su liga, apeiti lytį, pabėgti anapus seksualumo. „Dabar man jau visiškai aišku, – rašė ji 1973-iaisiais, – tikslas yra laisvė.“

Ji jau seniai mėgino atsiriboti nuo figūratyvumo, ką jau kalbėti apie išpūstas problemas, į kurias šis įvelia. Tuo metu, kai Martin išvyko iš miesto, ji buvo jau išgarsėjusi apreiškimui prilygstančiomis santūriomis grotelėmis, abstrakcijos būsena, taip atitolusia nuo formos, kaip tik įmanoma. Pirmąsias groteles ji sukūrė būdama keturiasdešimt šešerių, iš pradžių įrėždavo jas dažuose, paskui brėždavo pieštuku ant gruntuotų ir dažais padengtų šešių pėdų dydžio drobių – baltos, burlapo rudos, gilaus vandens mėlynos, net aukso spalvos. Tas drobes ji sąmoningai rinkosi žmogaus dydžio, aiškino norinti, kad tie ar tos, kas žiūrės, pasijustų taip, lyg galėtų įžengti į mirguliuojantį jos linijų vandenyną.

Kai žiūri į Martin groteles, gauni daiktinį iliuziškos fizinės prigimties pavyzdį. Iš arti visai aišku, kad tai tinklelis, sudarytas iš tūkstančių stačiakampių narelių: mažyčių langelių, kuriuose kartais gyvena taškučiai ar brūkšneliai. Atsitrauk toliau, ir tiesės staiga sutirpsta į plazdančią, pulsuojančią miglą. Nėra už ko užsikabinti. Nė viena tiesė nėra svarbesnė už kurią nors kitą, todėl akis slysta laisvai, ir ši regos laisvė tam ar tai, kas žiūri, sužadina savotišką susižavėjimą, patirtį, lyg laikinai būtum nesusaistytas su medžiagiškuoju pasauliu. Kadangi vieną konkrečią akimirką galima patirti tik vieną iš daugybės žiūros patirčių, lydi jausmas, kad tapybos darbas visuomet gali pasiūlyti daugiau, kad jis tvinksi dažniu, kurio iki galo neįmanoma pagauti ar suvokti.

Nepaisant išlaisvinančio poveikio, grotelės akivaizdžiai kalba apie kontrolę; nors jos sukelia abstrakcijos ar net beribiškumo potyrį, tai menas, sudarytas iš įtvirtintų ir griežtų ribų. Grotelės kūrėjai reiškė naują meninį horizontą, užimtą estetinę teritoriją, taip pat moralinę ir dvasinę deklaraciją, nuolankumą kaip kelią į laimę. Tačiau neatmeskime ir psichologinio matmens: ką reiškė diena po dienos ne vienus metus braižyti tieses, kurios yra materialumą prarandantys nareliai? Anties ar kiškio iliuzija: grotelės visuomet yra du dalykai vienu metu, durys į tuščią erdvę ir tinklas, o galbūt narvas. Ar ji jus išleidžia, ar sulaiko viduje? Abi galimybės gali masinti, regėtis reikalingos, paskui ir vėl – keliančios nerimą, net pavojingos.

1967-aisiais Martin išvyko iš Niujorko ne dėl to, kad būtų pristigusi idėjų. Dar prieš metus Diane Arbus ją fotografavo „Harper’s Bazaar“ straipsniui apie Amerikos meno lauką. Ji sėdi ant medinės kėdės savo pustuštėje studijoje apsirengusi dygsniuotu kombinezonu, apsimovusi storas baltas puskojines ir apsiavusi dažais aptaškytais mokasinais – visa tai liudija apie žvarbą, kurios „Acorn“ malkomis kūrenama krosnelė taip niekada ir neišgujo. Jos liesos rankos sunertos sterblėje, viena į vidų pasukta pėda nerimastingai spaudžiasi prie savo sesės. Neapsakomai gabus asmuo, galintis iš nieko pasistatyti namą ir dar išvedžioti jame laidus, pro Arbus objektyvą žvelgia suvargęs, baimingas, nekantraujantis įtikti ir pavojingai beginklis.

Jos nerimo ir blogos nuojautos nuotaiką Arbus sukuria subtiliomis techninėmis priemonėmis. Martin kėdė pastatyta įstrižai, pačiame rėmo centre. Kadras sudėliotas taip, kad atrodo, jog grindlenčių linijos susieina jai už nugaros, ir sukelia įspūdį, lyg ji bėgiais būtų traukiama į paslaptingą tamsą kambario gilumoje. Arbus gebėdavo beveik antgamtiškai pagauti nerimo ir nejaukos sroves, sykiais perteikdama jas ir tada, kai fotografuojamieji iš tikrųjų jų nepatirdavo, o bėgių linijas galima ir paprasčiau perskaityti kaip nuorodą į Martin groteles. Tačiau šį kartą Arbus fiksuojama nerimastis iš tiesų turėjo pagrindą. Nors pats fotografijos atsiradimas liudija neseniai Martin ištikusią šlovę, ji tuo metu stovėjo tiesiog prie bedugnės krašto. Praėjus porai mėnesių nuo to, kai spragtelėjo objektyvo užraktas, ji patyrė psichozės epizodą.

Klaidžiojo laikinai praradusi atmintį, neįstengdama kalbėti. Po kelių dienų ją sulaikė policija ir nuvežė į Belvju – valstybinę ligoninę, paskutinę Niujorko benamių ir neapdraustųjų priebėgą. Ji nežinojo arba negebėjo nurodyti savo pavardės ar adreso, todėl buvo uždaryta į rakinamą valdišką palatą drauge su smurtingomis, sutrikusiomis kitomis pacientėmis. Ten ji buvo rišama, girdoma stipriais vaistais, patyrė elektrokonvulsinę terapiją. Šios kontroversiškos procedūros metu į smegenis nukreipiama elektros srovė, sukeliami traukuliai ir priepuoliai. Ji gali palengvinti depresiją ir katatoniją, nors ne visada veikia, be to, dažnai pasireiškia šalutinis poveikis – atminties praradimas.

Vėliau Martin draugui pasakojo, kad šoko terapiją jai atliko daugiau nei šimtą kartų. Šiais laikais įprasta, kad, prieš paleidžiant elektros srovę, pacientams taikoma nejautra ir skiriami raumenis atpalaiduojantys vaistai, bet septintajame dešimtmetyje, ypač tokiose menkai finansuojamose ligoninėse kaip Belvju, ligoniai – dažnai visiškai sąmoningi ir priveržti diržais – patirdavo brutalų vadinamosios nemodifikuotos EKT procesą. Sylvia Plath, kuriai buvo skirti du EKT kursai, pirmasis – nemodifikuotos EKT, šį vyksmą aprašė pusiau autobiografiniame romane „Stiklo gaubtas“. Pirmasis kursas – pasibaisėtinas: pasakotoja jaučia kažką žybsint ir purtant ją, kol, regis, sulūžinės visi kaulai. Antrasis kursas, kai Plath gydė McLeano ligoninėje Masačusetse, vyksta švelniau, atitinkamai švelnesnės ir metaforos: „Tamsa nutrynė mane kaip kreidą nuo lentos.“

Martin jautėsi apimta transo, kaip pati tai vadino, patyrė ūmų šizofrenijos, jai diagnozuotos vos išaugus iš paauglystės, epizodą. Šizofrenija paprastai nėra nuolatinė būsena, ji reiškiasi neprognozuojamais ciklais, kai kartojasi ūmūs epizodai, tarp kurių įsiterpia ilgesni ramybės periodai. Didesnę laiko dalį Martin būdavo sveiko proto ir gebėjo priimti sprendimus, nors nuolat patirdavo simptomus, tarp jų – klausos haliucinacijas, kurias vadindavo balsais, logorėją ir nuosaikią katatoniją. Šiuos iš esmės stabilius laikotarpius pertraukdavo psichozės, visiško atotrūkio nuo tikrovės paūmėjimai, kai ji tapdavo paranojiška ir linkusi į kliedesius, apnikta baimės ir klaikumos.

 

Iš anglų kalbos vertė Mėta Žukaitė