Paroda „Kad ir pasaulio pabaiga: kraštovaizdis Lietuvos fotografijoje“ Prano Domšaičio galerijoje veiks iki kovo 1 d. 

 

Klaipėdoje, Prano Domšaičio galerijoje veikianti paroda „Kad ir pasaulio pabaiga: kraštovaizdis Lietuvos fotografijoje“ (kuratorė Margarita Matulytė) iš įvairių kampų nagrinėja vietinį ir kiek nutolusį kraštovaizdį. Čia įtvirtinami ir svarstomi mūsų šalies archetipai, gamtos kaita ir jai žmogaus daroma įtaka, metafizinės ir fantazijomis paremtos vietos pajautos, jos permąstomos ir perkonstruojamos. Kartais tie kraštovaizdžiai yra tiesiog estetiškai malonios ir artimos vietos, kurių sukeliamas įspūdis per fotografiją dar labiau išryškinamas. Paroda labai tinka Klaipėdai, nes šalimais – gaivališka jūra ir ūžaujantys vėjai, kartu ir betoniniai, sovietmetį prisimenantys ir primenantys daugiabučiai, kuriuose gyvenimas gali būti lygiai toks pat gaivališkas ir ūžmus. Nors temų paliečiama daug, eksponuojamų autorių taip pat daugybė (net trisdešimt trys), neskubėti šioje parodoje yra svarbu – tik tokiu būdu bus galima apmąstyti tiek pačius peizažus, tiek žmogaus veiklą juose. 

 

Paroda „Kad ir pasaulio pabaiga: kraštovaizdis Lietuvos fotografijoje“. Gintarės Grigėnaitės nuotr.

 

Vidinis parodos laikas fragmentiškas – nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad laiko verpetas juda atgal ir iš dabarties grįžtame vis gilyn į praeitį, į pažangaus gyvenimo pažadus dalinantį sovietmetį, taip nėra. Nespalvotą praeitį vis perkerta šiuolaikinių kūrėjų darbai, taip išskaidydami vientiso laiko pajautą. Ir labai gerai – kitu atveju galėtų tapti nuobodu. Vertinu ir kaskart mėgaujuosi matydama Remigijaus Pačėsos, Virgilijaus Šontos, Alfonso Budvyčio, Romualdo Rakausko, Algimanto Kunčiaus (pastarojo debesis praeitą žiemą mačiau ant Prospekto galerijos sienų, o šiemet, žiemai pamažu vėl artinantis, perspektyva persiverčia ir čia žiūriu į juos jau nuleidusi galvą), Zenono Bulgakovo ir galybės kitų kanoniniais tapusių fotografų kūrinius. Į juos žiūrėdama jaučiuosi tarsi sutikusi senus gerus draugus. Jie tokie pažįstami, kad primena namų komfortą po ilgos kelionės, – gal tai nebūtinai sukels atradimo jaudulį, bet tikrai bus malonu. Kūrinių vizualiniai kodai įsirėžę taip giliai, kad atrodo savi, tarsi visuomet ten buvę. 

Akivaizdu, kaip labai jie rūpi parodos kuratorei M. Matulytei. Neabejoju – dažnam parodos lankytojui minėti kūriniai taps malonia estetine patirtimi, nuteiks pakiliai ar ilgesingai, įkvėps. Kad daugumos iš jų pamatymas netaps nemaloniu ar nepatogiu (nors tai nebūtinai yra geros parodos ženklas), beveik galiu garantuoti. Tačiau šitie kūriniai ir autoriai jau tiek rodyti, apie juos tiek kalbėta... Apmaudžiausia turbūt tai, kad sovietmečio kūrėjai nėra vieninteliai, apibūdinantys Lietuvos fotografijos sceną, bet neretai jie vis tiek tampa pagrindiniais tos scenos reprezentantais. Parodoje jų kūrinių gerokai daugiau nei šiandien aktyviai kuriančių menininkų, – o gaila, nes tema palanki skleistis šiuolaikiniams kūrėjams, jie galėtų plėsti suvokimą apie Lietuvos fotografijos lauką, neapsiribojantį vien tuo, ką gerai žinome. Regis, kur kas įdomiau pristatyti ir susipažinti su tuo, kas nauja.  

Nors ne tiek daug, kiek norėtųsi, bet naujumo yra – pirmąją parodos dalį sudaro nūdienos darbai, kuriems būdingos idėjos ir matymas galiausiai tampa tuo, kas ekspozicijoje labiausiai intriguoja, įtraukia ir skatina miklinti tiek akį, tiek mintį. Kaip atsvara anksčiau minėtiems autoriams vyrams, antropoceną apmąsto ir naujuosius laikus reprezentuoja kūrėjos moterys. Geistė Marija Kinčinaitytė liūliuoja ir supa videoesė „Telkinys“ (2020), savo fotografijose ji kviečia prie sustingusios lavos plutos, galinčios priminti ir žmogaus odos linkius, raukšles. Kristina Sereikaitė kūrinyje „Terra humana“ (2011) klampina žmogų purve, paverčia jį skulptūra ir dar vienu veikėju iš biblinių siužetų. Kotrynos Ūlos Kiliulytės (beje, šiais metais Meno kūrėjų apdovanojimuose ji tapo Lietuvos fotomenininkų sąjungos laureate už „nuoseklų ir aktyvų kūrybinį darbą, reikšmingą indėlį į šiuolaikinės Lietuvos fotografijos lauką bei tarptautinį jos matomumą“) cikle „Miško objektai“ (2024) UV atspaudai ant organinio stiklo randa būdą kitaip veikti ekspozicinėje erdvėje ir joje integruotis. Kitaip nei įprastoje spaudoje, ant peršviečiamo paviršiaus esantis atvaizdas yra matomas iš abiejų pusių, todėl jos darbai gali ne tik kabėti ant sienos, bet ir funkcionuoti kaip atskiri objektai, tapti savotiškais vitražais. Vėliau peržiūrėdama savo pačios parodoje darytas nuotraukas, pastebėjau, kad kai kuriais atvejais vidinio kiemo vaizdas už galerijos lango susilieja su, pavyzdžiui, Abernečio mišku Škotijoje. Erdvės susipina, o K. Ū. Kiliulytės kūrinys man ima asocijuotis su vaikystėje gamintais „sekretais“ – į žemę užkastomis stiklo šukėmis, kurios po savimi slėpdavo gėlių žiedus ar paprasčiausius saldainių popierėlius. 

 

Paroda „Kad ir pasaulio pabaiga: kraštovaizdis Lietuvos fotografijoje“. Gintarės Grigėnaitės nuotr.

 

Nemaža dalis parodoje matomų kraštovaizdžių yra gana lietuviški – koks iš esmės savas tas vandens bokštas tolumoje su šalia ant elektros stulpo įkurdintu gandralizdžiu Linos Margaitytės ir Mariaus Krivičiaus darbuose iš serijos „Ištrinti peizažai“ (2012)! Tokius pamatysime daugybėje Lietuvos kaimų, juos matau ir vaikštinėdama po savąjį. Tačiau turiu galvoje ne tik tipiškus vietinių kaimų vaizdus ar lyrinius peizažus su amžinybėn besidriekiančiais laukais, kopomis ar jūromis – dažnu atveju tam tikra lietuviškumo forma stipriai juntama per nuotaiką. Ji ilgesinga, nostalgiška ir melancholiška tiek Vytauto Balčyčio, tiek A. Budvyčio, R. Rakausko ar A. Kunčiaus, Remigijaus Treigio atvaizduose. Įdomios pasirodė vizualinės sąsajos tarp Andrejaus Polukordo žmogaus medyje „Miško statulose“ (2021) ir žmonių medžiuose Vytauto Katkaus filmo „Svečias“ (2025) sapno epizode. Universalios vizijos, kultūriniai kodai ar paprasčiausiai atsitiktinumas?  

Kita vertus, šiuolaikiniams menininkams Lietuvos peizažai gali atrodyti ir kitaip. Išvis, jie gali būti fiksuojami visai ne čia: K. Ū. Kiliulytė įamžina Škotiją ir Suomiją, G. M. Kinčinaitytė – Islandiją, Pijaus Ganusausko, Viktorijos Rimkutės „Juodame inde“ (2021) matomos erdvės iš esmės egzistuoja tarsi vakuume ir galėtų būti bet kur. Dovilė Dagienė kūriniuose iš ciklo „Possibilia“ (2023) vaizduoja neegzistuojančius, bet įmanomus pasaulius, Audra Vau kuria naujus ir kol kas neįmanomus kraštovaizdžius. Nors fantastinių pasaulių kūrimas nesvetimas ir sovietmečio kartai (tai matome, pavyzdžiui, Vitalijaus Butyrino kūryboje), globalus matymas ir mąstymas jiems dar labai tolimi. 

Subyrėjus Sovietų Sąjungai ir atsivėrus valstybės sienoms ne vien pradedama laisvai judėti erdvėje ir išsiveržiama iš uždaro pasaulio. Tapatybės formavimuisi įtaką dažniau ima daryti ne tik Rytų blokui būdingi kultūriniai, socialiniai, galų gale gamtiniai elementai. Tautinis ir individualus tapatumas plečiasi, o namus galima susikurti bet kur – Lietuva nebėra vien taškas žemėlapyje (sovietmečiu tas taškas, žinoma, buvo menamas). Kita vertus, svetimas kraštas nebūtinai turi tapti namais: galima tiesiog keliauti ir permąstyti įvairiausius vietinius kraštovaizdžius – ne tik tuos, kuriuos matome užlipę ant aukšto kalno. Tam tikru požiūriu Lietuva juda kartu su ją kuriančiais, reprezentuojančiais ir reflektuojančiais menininkais.

Žemė (norėjau rašyti „mūsų žemė“, bet ar tikrai ji mūsų?), kaip ir fantastiniai kraštovaizdžiai A. Vau „Sulaikytame kvėpavime“ (2012–2021) ar V. Butyrino cikle „Terra incognita“, taip pat gali tapti, o gal jau tapo, terra incognita. Sapniški menininko koliažai, kur kraštovaizdis gimdo nerimą keliančius veidus ir priima čia atskridusius ateivius, kartais atrodo saugesni nei tikros ekologinės ar geopolitinės grėsmės. Kaip nurodo pats parodos pavadinimas, lankytoją nuolat pasiveja nelaimės nuojauta. Ji seka mus per ekspoziciją lydinčius tekstus ir pačias fotografijas, o tuomet yrančio ar besikėsinančio suirti pasaulio vaizdus keičia rami ir iš pažiūros nepajudinama gamta. Kartais tas nerimas labiau abstraktus ir skleidžiasi per subtilias detales: raudonai nusidažančius G. M. Kinčinaitytės vandenis, neatpažįstamus siluetus R. Rakausko „Rytmečio rūke“ (1972), tuščiame paplūdimyje distopiškai atrodančią deguonies kaukę V. Šontos „Kompozicijoje su radijo lempa“ (1980). Tyla, kuri stoja viskam pasibaigus, panaši ir R. Pačėsos, ir R. Treigio nuotraukose. R. Treigio darbuose gal dar girdisi tylus kapsėjimas po lietaus, bet ir vienur, ir kitur laikas ir kraštovaizdis atrodo sustingę, sustoję, įšaldyti. Lieka tik baltasis triukšmas. 

 

Paroda „Kad ir pasaulio pabaiga: kraštovaizdis Lietuvos fotografijoje“. Gintarės Grigėnaitės nuotr.

 

Grėsmės ne tik menamos ar nujaučiamos, jos ir labai tikros – nuo ekologinių katastrofų iki lėtesnių, tačiau lygiai taip pat gamtą naikinančių procesų sparčiai vykdant urbanizaciją, vystant pramonę. Pavyzdžiui, Algimanto Barzdžiaus „Azoto avarijoje“ (1989) užfiksuota didžiausia Lietuvoje įvykusi pramoninė avarija ir ekologinė katastrofa, kai per sprogimą išsiliejo didelis kiekis amoniako. Jono Kalvelio fotografijose matyti sunaikinti, vaiduokliški miškai su tolumoje rūkstančiomis gamyklomis („Miškas prie Jonavos 1“, 1985), Liudviko Ruiko – giliai išgremžta žemė Novopolocko–Mažeikių naftotiekio statybose (XX a. 8 dešimtmetis), Stanislovo Lukšio darbuose – kylantys hidroelektrinės griaučiai, įsiterpiantys į Nemuno tėkmę (1959). 

Kaip rašo parodos kuratorė, atvaizdai patys savaime yra estetiški, nors atlikti veiksmai ir jų padariniai – kraupūs. Tiesioginė kritika sovietiniame pasaulyje sunkiai galėjo egzistuoti, todėl fiksuoti liko tik taip. Nors ir paradoksalu, nelaimės, katastrofos akivaizdoje irgi gali būti groteskiško, siaubą keliančio grožio – taip azoto avarijos virsta žemėn nutūpusiais kosminiais laivais.  

Kai kam iš mūsų kasdienis kraštovaizdis tėra trys graudūs medžiai ir daugiabučių briaunos. Kiti matys gal net kokius penkis medžius, pavasarį žydinį krūmą, upę, o gal vingiuotas, įmantriai besiraitančias senamiesčio formas. Natūralu, kad šiandien kraštovaizdyje (gal greičiau miestovaizdyje) mažiau gamtos ir daugiau betono. Todėl kiek nustebau dėl tokios negausios urbanistinių atvaizdų pasiūlos: kur visi daugiaaukščiai, lenktos tarpuvarčių arkos, kur byrantys mediniai nameliukai? Parodoje rodoma daugybė sovietmečio kūrėjų darbų, todėl neabejotinai buvo galima parinkti stiprių Kauno, Vilniaus fotografijų. Gal nenorėta pernelyg išklysti iš rėmų, kuriuose nuosekliai susipina gamta, ekologija ir fantazija? Užmojis suprantamas, gal tik atrodo neįprasta antropoceno kontekste pamesti žmogų kuriantį ir laužantį visagalį miestą.