Nemielos mielės. Philippe’as Parreno, „Bet kada“ („Anywhen“), galerija „Tate Modern“
Turbinų salės (155 x 23 x 35 m) grindys, nuklotos gulsčiais žiūrovais, patiriančiais meną, jau nebestebina nuo Olafuro Eliassono „saulės“, čia švietusios 2003 m., laikų. Tik šįkart milžinišką erdvę užpildo ne švelnus rūkelis ir gintarinės šviesos ramybė, bet agresyvokas vaikučių rėkalojimas. Gal triukšminga klasė atvyko patirti meno, o mokytoja nesusitvarko? Ne, klasės čia nesimato. Tik keletas bamblių nekaltai laksto ir vaikosi kur ne kur sklandančius žuvies formos helio balionus. Pasirodo, vaikučių skandavimas sklinda iš daugybės palubėj kabančių mikrofonų, jis – kūrinio dalis. Žuvys – irgi. Tai – Philippe’o Parreno „automatonas“, „situacijų ir sekų konstrukcija nelinijiniame naratyve“. Ant vienos sienos užrašytas paaiškinimas apie pripučiamas žuvis: tai, pasirodo, yra sardinės ir lašišos, kažkada gyvenusios čia pat tekančioje Temzėje, o paskui išnykusios, bet dabar neva ir vėl atsirandančios. Paaiškinimo gale – primygtinis prašymas jų neliesti. Visi, be abejo, liečia, kai tik pasiekia, ypač vaikučiai. Ironiška ar ne, bet nemažai tų žuvų jau guli „nudvėsusios“, tik ne ant grindų, o ant lubų.
Staiga užgęsta visos šviesos ir pasigirsta artėjančios audros (ar apokalipsės?) garsai. Vėliau jie virsta galinga fortepijonine muzika. Dar po kurio laiko pasipila smarkus nematomas lietus. Paskui turbinų salės šviesos pradeda degiotis – iš pradžių bėgančia eilute, vėliau – netvarkingai. Ant galvos leidžiasi sraigtasparnis. Pypsėdamas taikosi atbulomis suvažinėti sunkvežimis. Nukrenta milžiniška metalinė konstrukcija. Kažkas labai didelis ima įkyriai girgždėti. Bet matomoje realybėje yra tik pridususios oro žuvys ir prigulę žiūrovai. Ir visai kaip gyvenime, o ne mene, viskas būtent taip čia vyksta tik šiandien, šią valandą, šią minutę. Kitomis dienomis ir valandomis veiksmas būna kitoks – niekada toks pats. Nors visada veikia garsas, šviesa ir žuvys. O juos veikia šansas. Nes visai kaip gyvenime – kad ir kaip būtų pikta – visa tai valdo kažkur čia pat vykstanti biocheminė (mielių) reakcija.
Skonis ir kvapas. Isabel Lewis, „Dešimt dienų, šeši vakarai“ („Ten days, six nights“), galerija „Tate Modern“
Dar daugiajusliškiau meną galima patirti „Tate“ „rūsiuose“. Čia pristatyta daugybė vazoninių palmių ir kitokių augalų, nors į rūsius neįspingsta nė trupučio saulės. Žemė iš vazonų kažkodėl pusiau iškapstyta ir pabarstyta aplink ant grindų. Ar šitaip natūraliau? Sako (rašo), kad čia vyksta menininko (-ės), kaip svečius priimančio (-ios) šeimininko (-ės) (angl. host), vaidmens tyrimas, be to, „į viena supinamos įvairios muziejinės patirtys: žiūrėjimas, bendravimas, mokymasis ir dalyvavimas“. Kam jas supinti į viena – neaišku, juk jeigu jos visos „muziejinės“, vadinasi, ir taip jau yra „viename“.
Žiūrovai sukiojasi tarp tų augalų, sėdi krėsluose, kažką gurkšnoja, klausosi kažin kokios paskaitos. „Padiskutuokime apie rūpinimąsi savimi – ar tai veido masažas? Ar nagų priežiūra?“ – klausia menininkė (arba kažkas kitas) per mikrofoną. Prie manęs prieina mergina su padėklu ir pasiūlo antpirščio dydžio užkandį. Tenka paimti, ir tik prieš pat jam patenkant į burną pastebiu, kad iš to antpirščio styro du mažulyčiai įtartinoki grybukai. Per vėlu – jau kramtau. Įvairiajuslė patirtis manęs neapgauna – užkandėlio skonis lygiai toks pat kaip ir vaizdas: tarsi iš po suolo kur nors Justiniškėse būtum išsirovęs ką tik išdygusį neaiškų grybuką ir kartu prigriebęs kelis šviežios žolės stiebelius. Tas meniškas skonis gomurio atminty išlieka iki pat vakaro... Jo nenugali net ir netrukus patiektos brokolių salotos su dar kažkokiom daržovėm.
Jau kita moteris (gal tai ji – menininkė?) per mikrofoną gana nuobodžiai dėsto apie bulvių interakciją su žmonėmis. O pirmoji kalbėtoja nešioja po salę garso kolonėlę... Tačiau nuo jos staiga papučia vėjas... Ne, tai ne kolonėlė, tai – kvapų mašina! O aš stebėjausi, iš kur tas gaižus prakaito kvapas tarp tokios rafinuotos publikos... Suvartojusi miniatiūrines salotytes matau, kad jų laikinu būstu buvo labai ekologiškas medinis indelis, kurį turbūt visą dieną už pusę cento drožė koks nors indonezietis. O gal čia vis dėlto papjė mašė? Tai jis vienkartinis, ar ne? Čia pat yra šiukšlių dėžė. Išmetu. Kodėl aš jį išmečiau?! Tai negi dabar ištraukti? O kur ištraukus padėti? Negryna sąžine „dedu į kojas“. Dėl to prarandu galimybę pamatyti dviejų moterų šokį gulomis ant grindų – apie jį sužinau tik kitą dieną iš kitų lankytojų videokadrų. Turbūt esama kažkokio ryšio tarp meno ir gulėjimo ant grindų?
Kas buvo atsitikę Davidui? Davidas Hockney, „60-ties metų darbai“, galerija „Tate Britain“
Visi gudrūs aprašyti visokias patyrimines ir įvairiajutimines parodas. O tapybą? O ką – tapyba: gera, seniausiai legitimuota, vieno iš garsiausių dabarties tapytojų tapyba. Ji prasideda 7 dešimtmetyje nuo meilės tapybai: deklaruota vieno ankstyvojo abstraktaus paveikslo pavadinime, ta meilė toliau skleidžiasi ir keičiasi, įgaudama vis kitokią, vis „gražesnę“, vis realistiškesnę ir vis formalesnę formą: abstrakcija > neva abstrakcija > neva žmogus > žmogus > du žmonės > du žmonės gražiuose interjeruose > du žmonės gražiuose eksterjeruose > gražūs eksterjerai be žmonių. Bet ne vien tai, sako Hockney: „Erdvės konstravimas, iliuzijos ir realybės santykis, žaidimas stiliais.“ Piešiniai – daugiausia seni ir geri. Šalia laisvų, lakoniškų ankstyvųjų rodomi vos keturi naujieji, ir be reikalo, nes jie – sausi, nedžiuginantys, neįdomūs. Net kyla įtarimas: ar tik nebus tapyba sugadinusi puikiojo Hockney’o piešimo? Juk tų gražiai nutapytų vaikinų rankos ir pėdos jau senokai buvo įtartinos...
Visa kita – įtikina. Iki pat 9 dešimtmečio pradžios. O tada Davidui kažkas atsitinka ir jis vėl imasi aliejaus vietoj akrilo. Arba jis imasi aliejaus vietoj akrilo ir tuomet jam kažkas atsitinka. O gal aliejus (išlietas ar ne) čia visai niekuo dėtas, bet vis tiek kažkas atsitinka. O gal skonį pakeičia beskonybė? Gal to gero skonio buvo pasidarę per daug? Spalva pavirsta invazija, o forma – agresija. Meilė tapybai ima panėšėti į neapykantą. Bet, kaip sakoma, viena nuo kitos netoli, tai turbūt tokia trajektorija logiška. Menotyrininkai tai vadina jo postkubizmu ir neva mūsų akis tuose paveiksluose šoka. Bet ne šoka ji, o strapalioja. Kas jai belieka susidūrus su tokiais štai dalykais? Tuo labiau kad pamatęs Didijį kanjoną Hockney jį pavadino „tapytojo neviltimi“. „Šią nuotaiką“ (perfrazuojant lietuvių estrados dainininką Narimantą Ramanauską, kuris, kad ir kaip būtų pikta, kažkada – kaip ir Hockney – vilkėjo baltą kostiumą), matyt, ir nusprendė „perteikti savo žiūrovams“... Reikia pripažinti – pavyko. Ar jam svarbu, kad mums negražu? Abejoju. Nors juk gali kilti ir tokia pagunda: dabar jau visi mane vertina, tai galiu daryti ką noriu, o jiems vis tiek viskas patiks. Tuo laiku atsiranda ir šuniukų portretai – jie pavojingai priartina talentingąjį Davidą prie netalentingo buvusio JAV prezidento. Bet šuniukai į parodą nepateko, tad apie juos verčiau ir nebekalbėkim.
Tik po 20 metų, po 2000-ųjų, Hockney išnyra kitoje šitos keistos neapykantos pusėje. Vėl su akrilu. Tie patys mėlyni terasos turėklai ir tie patys raudoni gėlių vazonai ant jų, bet jau visai kitokie, vėl su, pavadinkime, meile. Vėliau – grįžimas iš modernios ir karštos Kalifornijos į konservatyvų ir pažliugusį Jorkšyrą. Čia vietoj modernistinių architektūrinių plokštumų – mirgančios gamtos erdvės. Amžiną saulę pakeičia metų laikai. Mėlyną – ruda. Akrilą keičia videoįrašai. Dar vėliau – skaitmeninė tapyba išmaniojo ekrane: štai jums gera edukacija, nes matome animuotą visų potėpių eigą. Graži ta meilė tapybai ir šiandien, ir niekur ji nesidėjo, tik kažkokia truputį pavargus, ar ką...
Po atidarymo žurnalistas Davido klausė, ar viskas parodoje jam patinka, ar nieko nesigaili. Sakė, ne, nesigaili, čia yra viskas, kas ir turėtų būti. Bet kam apskritai būtų reikėję to klausti?