× Julija Palmeirao

 

Akiniai mėlynais stiklais ir nuoširdi šypsena, visada stilingai apsirengęs ir apsuptas menininkų bei bičiulių galerininkų. Philippe’as yra aktyvus Prancūzijos meno procesų dalyvis. Jo instagramo paskyroje galite rasti turtingą ir išsamiai pristatomą meno įvykių, meno kūrinių bei menininkų spektrą. Jis ne tik kolekcionuoja šiuolaikinį meną, bet ir pats kuruoja parodas, tarpininkauja įsigyjant meno kūrinius. Šiemet Ph. Tavaud – tarptautinio konkurso Jaunojo tapytojo prizas, skirto Baltijos šalių jauniems kūrėjams, komisijos narys.

 

Daivos Kairevičiūtės nuotrauka

 

Esate gerai žinomas Paryžiaus meno pasaulyje. Kaip atsidūrėte šioje aplinkoje? Juk dirbate visiškai kitoje srityje.

Na, šiek tiek perdedate... Tarkime, pažįstu daug žmonių. Dėl nepasotinamo apetito menui, ypač šiuolaikiniam menui, kasmet aplankau daugybę parodų galerijose ir muziejuose, dalyvauju daugybėje šiuolaikinio meno mugių ir lankausi menininkų studijose. Renginiuose sutinku daug žmonių ir rezgu didelį kontaktų tinklą. Mano aistrą šiuolaikiniam menui taip pat skatina šilti žmonių santykiai – tai mane labiausiai įkvepia.

O dirbu visiškai kitoje srityje – Amerikos programinės įrangos „Key Accountun“ bendrovėje. Privati ir profesinė sferos retai susitinka. Menas yra mano sielos sodas, bet ne slaptasis sodas (kaip sako prancūzai, „un jardin secret“), nes visi žino apie mano aistrą.

Kada pradėjote kolekcionuoti meno kūrinius? Kas jus įkvėpė?

Pirmuosius tikrai šiuolaikinių menininkų kūrinius pradėjau pirkti prieš 12 metų. Įsigijimų tempas kasmet didėjo. Kai jums patinka menininko pasaulis, norite dalelę jo parsivežti namo. Be kolekcininkų nūdieniams menininkams būtų itin sudėtinga išlikti. Todėl, manau, kolekcionavimas yra kuklus būdas padėti tiems, kurie man teikia tiek daug malonumo, duodami mano aistrai peno.

Ar jūsų kolekcija turi išskirtinį bruožą, pagal kurį renkatės kūrinius?

Mano kolekcijoje nėra jokių gairių. Jei tokia ir yra, galbūt tik pašalinė akis galėtų ją aptikti. Vadovaujuosi tik savo širdimi. Retai kada renkuosi vadovaudamasis savo protu. Pasirinkimai nepagrįsti, nes yra aistringi. Kolekcionuoju daug tapybos, bet taip pat turiu nemažai piešinių, fotografijų ir skulptūrų. Turiu tam tikrą potraukį figūratyviems darbams, nors daug turiu ir abstrakčių kūrinių. Kolekcijoje ypač dominuoja šiuolaikinis menas, bet taip pat „art brut“ ir urbanistinis menas.

 

Sergey Kononov. Be pavadinimo (boksininkai), 2016, drobė, aliejiniai ir purškiami dažai

 

Esate spontaniškas meno pirkėjas? Ar jūsų šeima dalyvauja įsigyjant naujus meno kūrinius?

Kadangi esu entuziastas, mano pirkiniai gana spontaniški, kartais ilgai stebiu menininką, kurio pasaulį vertinu, kol atrandu kūrinį, kurį „įsimyliu“. Nuo pat šio interviu pradžios kalbamės apie „mano“ kolekciją, tačiau iš tiesų ji yra „poros“ kolekcija. Dėl brangiausių kūrinių su žmona turime rasti bendrą sutarimą – dėl matmenų ar kūrinio nagrinėjamų temų. Kuklesnius darbus leidžiu sau nusipirkti pačiam, net jei žinau, kad mano antrajai pusei jie gali ir nepatikti.

Mano sūnus, kai buvo paauglys, dažnai mums priekaištavo, kad pirkdami meną be reikalo švaistome jo palikimą... Tačiau vieną dieną nutiko netikėta – jam labai patiko amerikiečių dailininko akvarelė, kurią įsigijome, tačiau jis stengėsi mums to neparodyti. Vieną vakarą, kai skundžiausi dėl šalčio namuose, jis man prisipažino išjungęs kai kuriuos radiatorius bijodamas, kad karštis sugadins šį, jo manymu, trapų kūrinį. Tad atsakyčiau į jūsų klausimą, kad taip, šeima vienokiu ar kitokiu būdu aktyviai dalyvauja kolekcijos gyvenime.

Jūsų kolekcijoje yra daug jaunų menininkų darbų.

Tiesa, mūsų kolekciją sudaro daugiausia jaunų, pradedančiųjų menininkų kūriniai (nors kai kurie jų nuo tada, kai pateko į kolekciją, jau įsitvirtino). Rinkdamiesi jaunus menininkus galime įsigyti daugiau arba didesnių kūrinių. Ir koks džiaugsmas, kai esi vienas iš pirmųjų jauno menininko kolekcininkų ir matai, kaip jis ar ji sulaukia sėkmės! Tai ne tik įsigytų kūrinių finansinė vertė, kuri mums mažai svarbi, bet ir pasitenkinimas, kad „turėjai akį“, kad pastebėjai tą, kuris sulauks sėkmės, ir lydėjai metų metais jį ar ją karjeros laiptais.

Kaip jūsų gyvenime atsirado instagramas ir kas paskatino taip aktyviai dalytis informacija apie parodas, menininkus ir meno kūrinius šioje platformoje?

Pirmiausia instagramas man tarnauja kaip asmeninė užrašų knygutė, kad įsiminčiau parodas, kūrinius ir menininkus, kurie sužavėjo ar sudomino. O antra, tai yra erdvė, kurioje tiesiog dalinuosi su kitais savo aistra šiuolaikiniam menui. Instagramas taip pat yra tarsi vizitinė kortelė, kuri prisideda prie mano kuklaus žinomumo ir leidžia šiuolaikinio meno pasauliui mane atpažinti. Menininkai dėkoja, kad dalinuosi jų darbais, o daugelis sekėjų dažnai skatina mane ir toliau juos supažindinti su tuo, ko jie patys negali pamatyti dėl laiko stokos arba dėl to, kad negali nuvykti ten, kur vykstu aš.

 

Corine Borgnet „Nebenutūpsiantis paukštis“ (iš serijos „Sudužusios lėkštės“, akvarelė ant jesmonito, Ø 46 cm, plieninis stovas, 2020) ir „Tuštybės batai: paskutinis šokis“ (paukštienos kaulų skulptūra, 2020) bei Juli About „Meilė, darbas pagal užsakymą“ (porcelianas, 2021). Nuotraukos iš asmeninio archyvo

 

Šiais metais esate konkurso, skirto jauniems Baltijos šalių kūrėjams, Jaunojo tapytojo prizas komisijos narys. Pirmasis turas jau praėjo, todėl jau matėte visų pretendentų darbus. Koks jūsų pirmasis įspūdis apie Baltijos regiono jaunąją kartą?

Tai įdomi patirtis. 80 menininkų pateikė savo darbus, kuriuos peržiūrėti reikėjo daug darbo, ypač todėl, kad stengiausi tai padaryti labai rimtai. Pamačiau įvairiausių kūrinių, kartais nevienodos kokybės, bet kaip visada kupinų gaivumo. Mano dėmesį patraukė apie 40 menininkų, o apie 20, mano manymu, tikrai nusipelnė būti finalininkais. Akivaizdu, turiu savo numylėtinį, bet jo neišduosiu iki projekto apdovanojimų vakaro, kuris vyks Radvilų rūmuose lapkričio 18-ąją.

Ką manote apie šį ir panašius konkursus?

Gerai, kad rengiama konkursų menininkams, ypač jauniems. Taip jie gali būti geriau matomi ir galbūt pradėti asmeninę karjerą. Daug svarbiau nei galimybė laimėti, manau, yra tai, kad susidūrę su kitų menininkų darbais, jie gali save įvertinti, toliau tobulėti. Prancūzijoje jau esu buvęs tokių konkursų komisijos nariu, tačiau užsienyje tai darau pirmą kartą. Nekant­rauju ir labai džiaugiuosi, kad lapkritį atvyksiu į Vilnių.

Julija Palmeirao – menotyrininkė.