Robertas Gritėnas. Asilas aš, asilas tu ir visi mes asilai

Gintauto Kubiliaus ir Tomo Jurkėno tapybos paroda Lietuvos medicinos bibliotekoje

Šis pavadinimas tėra nuoroda į tarybinėje animacijoje vartotą parafrazę: „kiaulė aš ir kiaulė tu ir visi mes kiaulės". Toliau tekste vengsiu konjunktūros, teorinių spekuliacijų ir kitų negatyvių retorinių ir mizantropinių išraiškų. Aptarsiu gana gerai pažįstamų menininkų man gana artimas konvencines menininko-kankinio kovos ir būties sąlygas.

Gintautas Kubilius. "Aloyzai, Aloyzai", 2014

Liepos 2 d. Lietuvos medicinos bibliotekoje atidaryta profesionalių tapytojų, VDA Tapybos katedros magistrantūros absolventų paroda „Dvie­jų tapyba" (veiks iki rugpjūčio 29 d.). Į šią ekspoziciją žvelgiant prozišku žvilgsniu, galima paminėti, kad joje prisistatantys G. Kubilius ir T. Jurkėnas tęsia ekstremalią VDA ekspresionizmo mokyklos liniją. Paprastai tariant, šie tapytojai besąlygiškai laikosi nuoseklios „antraeilininkų" pozicijos šiuolaikinės dailės ontologijos magistralėje. Pristatoma tapyba paremta linijinio siužeto, artimo groteskui, bei įvairių laisvų asociacijų ir siurrealistinio simbolizmo plastika. Paveikslų turinys siejamas su viduramžiška Boscho, Bruegelio ir vėlesnių autorių, tokių kaip Goya, socialinės kritikos interpretacija. Formos prasme autorių kūryba skiriasi. Kaip parodos atidaryme minėjo klasikas Algimantas Kuras, vienas yra antitapybiškas, o kitas – mažai spalvotas. Pagal chrestomatinį VDA tapybos kanoną, koloristika šiuo atveju yra išbalansuota, bet ekspozicija turinio griežtumu gali sukrėsti ne tik eilinį dailės mėgėją, bet ir dalykišką meno žinovą. Kodėl tokiu menu dar galima nustebinti sekuliarizmo epochos stebėtojus? Atsakymas būtų tipinis, teigiant, kad kiekvienas tapytojas šiame amžiuje vietoje teptuko laiko asilo uodegą. Tačiau ką iš tiesų savo paroda nori pasakyti tapytojai? Žvelgiant kritiškai, šių autorių paveikslai nusipelno tapti antikvariato vertybėmis ir užimti garbią vietą ne tik šalia tyliojo modernizmo klasikų, bet ir tokių romantizmo grandų kaip K. Šimonis ar M. K. Čiurlionis.

Anot Derrida ir kitų šiuolaikinių filosofų ir meno teoretikų, meninė vertybė – tai parankus sociumo legitimumo instrumentas. Tačiau menininkui sociopatui, kultivuojančiam provincialumo kategorijas, giliai nusispjauti į visuomenės žaidimo taisykles. Paro­dos autoriai net nebando slėptis po korektiškumo kauke, bet ir nevengia tam tikrų didaktikos gestų. Jeigu kostiumuotas snobas, anot vieno autoriaus, ekspozicijos aikštelėje vertas raudonos baudos kortelės ir išvarymo lauk, tai antras autorius pavymui dar pasiūlys filosofinės laisvės „podkatą". Abu tapytojai pritaria, kad poreikis išlaisvinti kūrybinį pradą tapatus eros ir thanatos instinktų proveržiui. Galbūt tai viena pamatinių nuostatų, šiems tapytojams padedanti paveiksluose kovoti su visuomenės dogmų ir stereotipų stabais. G. Kubiliaus kompozicijose pagrindinis padėjėjas, kovos ginklanešys yra asilo personažas. T. Jur­kėnas, priešingai puolimui, ginasi nykios provincijos kasdienybės strategija. Iš esmės, tokios tapybinės pergalės kaina tampa kankinantis dvipusės pareigos jausmas – abu tapytojai turi šeimas ir yra dailės pedagogai.

Viena iš kapitalistinės gerovės aksiomų paremta nuomone, kad investicijos deramai atsiperka nekilnojamojo turto ir meno kūrinių rinkose. Tai liudija faktas, kad pastarosios visuotinės finansinės krizės akivaizdoje meno kūrinių kainos pasiekė reliatyvias aukštumas. Sudėtinga suvokti ir lokalius vertybinius kriterijus tautinės dailės srityje – garsioji MMC kolekcija, galimai, verta vienintelio kvadratinio E. Muncho „Šauksmo" milimetro. Pastarieji tapytojai nereaguoja į tokius pragmatizmo parodijos pavyzdžius, nes intuityviai žino, kad kūrybos procesas matuojamas idėjos požiūriu. Toks procesas vertas tiek, kiek atskleidžiama subjektyvi meninio fenomeno patirtis, estetikos paradigmų visuma. Dažnas kolekcininkas vartoja ir vertina kūrinio grožį ir jo pastovumo dialektiką, šioje parodoje grožio problematika skleidžiasi metafizikos lygmeniu. Išvaduoti žiūrovą iš kankinančių grožio perversijų ir trivialumo – tai šių tapytojų užsispyrimo ir garbės reikalas.

Tomo Jurkėno „Mėsos perpjovimas“ – čia