Vaizdinijos kaleidoskopas Jurgio Tarabildos naujausioje parodoje „Recycled Colours“ („Perdirbtos spalvos“) Rygos LOOK galerijoje (kovo 30–balandžio 22 d.) atrodo tarsi perėjęs devynis Dantes pragaro ratus – atsisakęs pats savęs, patyręs nušvitimą ir davęs tylos įžadus. Tikrasis tapybos išsigryninimas yra grįžimas į dažų skalę, į akrilo tūbelę, nesugadintą tikslo pavaizduoti ką nors konkretaus, tuo pačiu metu išduodant ir realybę, ir įsivaizduojamybę. J. Tarabildos kūriniai atskleidžia decentralizuotą tapybos difuziją ir kviečia mus įsijungti į šį modernaus meno diskurso dialogą, kuriame nuolat iškyla naujų klausimų apie menininko vaidmenį, tapybos prigimtį, jos įtaką kultūrai ir tai, ko mes, publika, tikimės iš drobės domeno.
„Recycled Colours No. 5“, drobė, akrilas, 120 × 100 cm. Autoriaus nuotrauka.
Nors kūriniai atlikti naudojant dažų likučius, susikaupusius studijoje per kelerius pastaruosius metus, tapybai būdingomis išraiškos priemonėmis, t. y. tapant ant drobės, tačiau autorius tapybos darbais jų siūlo nevadinti pridurdamas, kad vienintelis matomas paties menininko buvimo įrodymas tampa dažų tepimas teptuku. Tokia kūrybinė strategija turėtų priversti suklusti prancūzų filosofo Roland’o Barthes’o sekėjus, puikiai atsimenančius mąstytojo esė „Autoriaus mirtis“ – menininko nutolimas nuo kūrinio jau yra ne tik istorinis faktas, bet ir kūrybinio proceso suvokimą transformuojanti kūrybos strategija. Esė kalbama, kad autorius gimsta kartu su kūriniu ir neturi jokios būties, ankstesnės už jo kūrybą ar ją viršijančios. Kūrinys tampa daugiamatis ir sudarytas iš citatų, ateinančių iš tūkstančio kultūros židinių. Naujausia J. Tarabildos paroda kūrybą kviečia vertinti kaip nuolatos atsinaujinantį energijos šaltinį ir nagrinėja, kaip perdirbimas gali turėti tiek ekologinę, tiek ir estetinę prasmę.
J. Tarabildos „Recycled Colours“ ciklą galime traktuoti lyg įprastų estetinių idealų ir hierarchijų atsisakymą, kai labiau norisi tyrinėti meną kaip atvirą ir tęstinį procesą, kuriame spalvos, forma ir medžiaga tampa sudedamosiomis dalimis, o ne tik viena iš galutinio rezultato savybių. Menininko pastangos permąstyti savo poziciją tapybos istorijoje kartu analizuojant, kaip ilgainiui meninės sąvokos evoliucionuoja, atskleidžia tapybos, kaip disciplinos ir praktikos, paradoksus. Kūriniuose ryškėja idėja, kad menas yra ne tik forma, bet ir kontekstas, lemiantis vertinimo trajektorijas.
Pasidavę pretenzijai iššifruoti kūrinį, patys sau primestume simbolinį trūkstamą objektą, nepilnumą, nuolat siekiamą, bet niekada nepasiekiamą prasmės troškimą, psichoanalitinėje Jacques’o Lacano teorijoje vadinamą „objet petit a“. J. Tarabildos kūryboje šį trūkumą galime matyti per atsitiktinį spalvų parinkimą ir pastangas sąmoningai nekurti kompozicijos. Tai atskleidžia menininko norą parodyti, kad nepilnumas gali tapti savaime menine vertybe. Atsisakydamas vadinti savo darbus tapyba J. Tarabilda nurodo, kad jo kūriniai tyrinėja kitas komunikacines galimybes, nutolstančias nuo tradicinės tapybos kalbos. Šis procesas verčia žiūrovą susidurti su savo paties požiūriu ir apmąstyti, kaip stebimo objekto tapatybė sukonstruojama per santykį su suvokėju. Menininko pasirinkimas naudoti priemonių likučius iš ankstesnių projektų simbolizuoja jo santykį su savimi ir savo kūrybine istorija, o atsitiktinumas ir stačiakampių formų naudojimas rodo norą atverti erdvę Kitam – žiūrovui, kad jis galėtų savarankiškai interpretuoti kūrinius.
Senesnės J. Tarabildos parodos, tokios kaip „Realybės šou“, „Tai, ko nėra“ ir „The Sun Entering the Room“, puikiai iliustruoja jo gebėjimą derinti erdviškumo tyrinėjimus ir intuityvias formas. Skirtingi meninės raiškos modeliai ir technikos, nuolatinis kūrybinis pokytis leidžia jam išlikti aktualiu ir įdomiu jaunosios kartos menininku, nuolat praplečiančiu savo meninių patirčių lauką. Nors J. Tarabildos kūryba pasižymi išskirtine stilistika ir temomis, kurios per kelias pastarąsias parodas atspindėjo jo kūrybinę raidą, darbai gali būti siejami su meno istorijoje žinomų menininkų, tokių kaip Jacksonas Pollockas, Kazimiras Malevičius, Pietas Mondrianas, „Fluxus“ judėjimo atstovai, Jamesas Turrellas, Yves’as Kleinas ir Robertas Rauschenbergas, kūryba. Kitaip tariant, J. Tarabildos kūryboje atpažintume tiek meno istorijos, tiek šiuolaikinio meno tendencijas. Be to, menininkas dėmesį skiria ne tik tapybai, bet ir fotografijai, videokūriniams ir objektams, sudarydamas kompleksinį ir įtemptą kūrybos lauką. Taip jis kuria skirtingų meninės raiškos formų dialogą.
J. Tarabildos kūryba užima unikalią ir provokacinę kūrėjo poziciją šiuolaikinio meno kontekste. Jis nuolat kelia klausimą, kokia yra tikrovė ir ar mes iš tikrųjų galime pasiekti jos suvokimą per meną. Kūriniai atveria platų simuliakrų pasaulį, skatinantį mąstyti apie meno autonomiją ir sąveiką su žiūrovu, ir veikia kaip intelektualiniai iššūkiai, kvestionuojantys įprastus požiūrio į meną kampus, tai rodo, kad menas yra dinamiškas, o jo percepcija kinta priklausomai nuo proceso. Menininkas parodo, kad kūrybinis procesas yra begalinis ir neribotas, įgalinantis žiūrovą dalyvauti aktyvioje interpretacijoje ir asmeninėje prasmės paieškoje.
Iškyla klausimas, ar į spalvų paletes panašūs darbai yra tik meninio kūrinio išvirkštiniai atspindžiai, ar jie taip pat gali tapti savarankiškais meno objektais, turinčiais savo reikšmę ir vertę. Tokia dviprasmiškumo samprata sąveikauja tarp meno kūrinio ir žiūrovo pabrėždama meno subjektyvumą ir įvairovę. Šios spalvotos vizijos subtiliai dekonstruoja mūsų suvokimą apie tikrovę, priverčia apmąstyti meną kaip alternatyvą arba priešingybę kasdieniam gyvenimui. Ribos tarp objekto ir vaizdo, fakto ir išsigalvojimo bei praeities ir dabarties tampa nebeaiškios. Menininkas, pasirenkantis kvestionuoti mūsų pačių fantaziją ir meno viršenybės traktavimą, suteikia dažų likučiams naują prasmę ir tai, kas iš pradžių atrodė kaip paprastas spalvų eksperimentas, tampa filosofine meno ribų ir galimybių metafora, leidžiančia tyrinėti meno esmę, meno kūrimo procesą ir meninės patirties vertę.
Jurgio Tarabildos „Recycled Colours No. 5“ – viršelyje.