„M. K. Čiurlionio kapas Rasose“
Sumaniau pasižvalgyti po Vilnių ir atsekti vietas, kur Mikalojus Konstantinas Čiurlionis gyveno, lankėsi, muzikavo, dalyvavo posėdžiuose, rėmino savo paveikslus, nuo aukštumų žvalgėsi į miestą, mokėsi lietuvių kalbos ar fotografavosi. Po pusantrų metų trukusio pasirengimo, 2016 m. pradėjau fotografuoti. Sunkiausia buvo užfiksuoti M. K. Čiurlionio kapą. Paminklas labai neišvaizdus, tad teko fotografuoti ne vieną kartą. Vieną rytą atsikėliau, pamačiau, kad šviežiai prisnigo, ir nuskubėjau į Rasų kapines. Spėjau pačiu laiku: sniegas dar nebuvo nutirpęs ir vietomis dengė paminklą. Ilgai tupinėjau aplinkui, padariau ne vieną kadrą, bet norimo rezultato kaip nėra, taip nėra. Staiga, tarsi kažin kas būtų mane pastūmėjęs reikiama linkme, paėjau kiek į šoną ir pamačiau tą vienintelį man tinkantį kadrą. Pilkas paminklas staiga virto pilka skara apsigobusia, mirusįjį apraudančia moterimi. Nežinau, kas tai buvo: gal kūrybinis įkvėpimas, gal sėkmė, o gal ir Apvaizdos pirštas ar pats M. K. Čiurlionis būtų man tą rakursą parodęs.
Stanislovas Žvirgždas. „M. K. Čiurlionio kapas Rasose“, Vilnius, 2017
„Tauro kalnas“
Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vietomis Vilniuje ėjau 2015–2019 metais. Mintis pavaikščioti jo pėdsakais gimė netikėtai, tiesa, iki tol apie M. K. Čiurlionį parašiau porą straipsnių. Pradėjau fotografuoti. Fotografuodamas visą laiką jaučiau, tarsi kažkas mane būtų vedžiojęs po miestą ir nukreipęs į reikiamas vietas. Vieną dieną buvau užlipęs ant „Vagos“ leidyklos pastato stogo, nes Gedimino prospekte reikėjo užfiksuoti namą Nr. 41, kuriame M. K. Čiurlionio laikais gyveno Felicija Bortkevičienė. Padariau kelias fotografijas ir jau rengiausi kopti žemyn. Kažin kas mane sulaikė, automatiškai pasisukau į Tauro kalno pusę ir nuspaudžiau porą kadrų. Tuo metu nemaniau, kam man tie kadrai reikalingi. Gal po dviejų savaičių dar kartą peržiūrėjęs tas nuotraukas suvokiau, kad M. K. Čiurlionis svajojo apie Tautos namus, stovinčius ant to kalno lyg indiška pagoda. Mano temai tos fotografijos buvo būtinos. Ir netikėk dabar, žmogau, kad mūsų minčių ir poelgių reikiama linkme nenukreipia kažin kokios mistiškos jėgos. Pradedu tuo įtikėti.