„Gandrai“

Drauge su Fotografijos meno draugijos Klaipėdos skyriaus sekretoriumi Robertu Stankevičiumi 1979-ųjų vasaros pabaigoje fotografuodami važinėjome pamariais. Netoli Rusnės, šalia vienos sodybos, ant elektros stulpo gandrai buvo susikrovę lizdą, jame stypsojo du jau paaugę gandriukai. Netoliese augo galingas ąžuolas, į kurį tuojau įsiropščiau. Įsitaisiau medžio tarpušakyje, kiek aukštėliau lizdo. Man pasirodžius, du seni gandrai pakilo ir nuskrido į netoliese buvusią pievą varlinėti. Jaunikliai dar neskraidė, tad galėjau į valias juos fotografuoti. Mano bendrakeleivis į medį nelipo, bet nuspaudė keletą kadrų nuo žemės ir tuo pasitenkino. Kol dar sėdėjau ąžuole, iš pievos pakilo gandriukų tėvai ir ėmė sukti ratus padebesiais, ten juos ir nufotografavau. Tada nulipau žemėn ir išvažiavome.

Vilniuje atsirinkęs gandrų fotografijas sumontavau du negatyvus. Išėjo įdomi fotografija: du gandriukai stovėjo lizde, du jų gimdytojai kilo skristi, o dar du skriejo padebesiais. Kadangi fotografuodamas buvau sumanęs montažą, pasistengiau gandrus užfiksuoti tų pačių debesų fone. Montažą padariau įspausdinimo būdu. 1980 m. Klaipėdoje vykusioje mano parodoje gandrai buvo eksponuojami drauge su kitomis fotografijomis. R. Stankevičius labai stebėjosi, kaip sugebėjau padaryti tokį kadrą, nes jis visą laiką lizde matęs tik du gandriukus. Suprantama, neatskleidžiau, jog tai montažas. 1998 m. tarptautiniame fotografijos konkurse „Gandras fotografijoje“ Staicelėje, Latvijoje, ši nuotrauka pelnė III premiją ir diplomą, ją įsigijo miestelio „Gandro muziejus“.

 

Stanislovas Žvirgždas. „Gandrai“, 1979

 

„Ganykla“

Keletą kartų fotografuodamas ankstyvo ryto rūkuose skendinčius peizažus esu matęs fantastinių vaizdų – ganyk­loje besiganančios avys turėjo dvigubus atvaizdus: vienas buvo realus, o kitas per metrą aukščiau atsispindėjo rūke. Vaizdo nesugebėjau užfiksuoti: kol išsitraukiau fotoaparatą – reginys išnyko. Liko tik prisiminimas. 

 

Stanislovas Žvirgždas. „Ganykla“, 1992

 

„Peizažas su gubomis“

Daugelį metų įvairiu paros laiku daug fotografavau prie Vilnios. Upės pakrantes esu išvaikščioję beveik nuo ištakų iki žiočių. Ankstyvą 1986-ųjų rytą važiavau dviračiu palei upę. Staiga vienoje, nuo pakrantės kiek nutolusioje vietoje, pro medžius ir besiplaikstantį rūką, pamačiau dirbančias susilenkusias moteris. Sustojau, dviratį atrėmiau prie medžio ir pasukau jų link. Išėjęs į atvirą vietą, kur rūkas nebuvo toks tirštas, neradau jokių moterų. Pasirodo, rugienoje stovėjo javų gubos, o už jų – mažesnės, man moteris priminusios avižų gubelės. Vilniaus krašte avižų gubeles sustato po tris, ant viršaus dar užmeta vieną, tad tirštame rūke tos gubos man ir priminė dirbančias susilenkusias moteris. Prisiminiau dar vaikystėje girdėtą pasakojimą. Šalia miestelio esančioje pievoje varlinėja gandrai, leidžiasi saulė, jau prietema. Išėjęs į kiemą, kušlas žydas klausia žmonos: „Sakyk, Saha, ką ten mūsų pievoje daho tos motehys?“ Sara atsako: „Nepergyvenk, Joške, ten ne moterys, o gandrai žirglioja. Kiek kartų tau galiu sakyti, kad jau laikas akinius įsigyti – kas nors tave, žlibį, dar apmaus krautuvėje.“ Tąkart dėl pasivaidenusių, tariamai dirbančių moterų padariau neblogą fotografiją „Peizažas su gubomis“.

 

Stanislovas Žvirgždas. „Peizažas su gubomis“, 1986

 

„Rugių laukas“

Kažkur netoli Naujosios Vilnios fotografavau beržynėlį. Šalia beržynėlio driekėsi rugių laukas. Tik girdžiu putpelę šaukiant savo putpeliukus. Netrukus iš rugių pabiro gal dvylika mažų šviesiai rudų juodomis ir pilkomis dėmelėmis išmargintų kamuoliukų ir pradėjo skabyti sodrią parugės žolytę. Staiga sukliko putpelė ir visa šeimyna dingo rugiuose. Juos pašaukė ir patinėlis dažnai kartodamas: „Put pelyt... put pelyt...“ Fotografijos tada nepadariau, užtat patirtą įspūdį prisimenu iki dabar.

Kitą kartą vėl fotografavau netoli to beržynėlio. Tik žiūriu atskrenda dvi gegutės ir netoliese nutupia ant telegrafo laidų. Po kurio laiko viena nuskrido į beržynėlį, o kita pradėjo kukuoti ir kukavo tol, kol pirmoji sugrįžo į kažkokio paukštelio lizdą padėjusi kiaušinį. Gegutės tupėjo gal už kokių keturių metrų nuo manęs ir greit abi nuskrido. Galėjau padaryti neblogą kadrą, bet stovėjau it suakmenėjęs. Tik tada prisiminiau fotografavimą, bet šaukštai jau buvo po pietų. Teko tenkintis prieš tai nufotografuotu rugių lauku.

 

Stanislovas Žvirgždas. „Rugių laukas“, 1992