Stanislovas Žvirgždas. Iš fotografo užrašų (26)

Gruodis

Pirma 1996 m. šv. Kalėdų diena buvo ūkanota ir drėgna. Išėjau pasivaikščioti palei Vilnią. Užkopiau ant geležinkelio pylimo ir nuėjau ant tilto per upę. Tilto gale į Vilniaus pusę buvo įrengta aikštelė darbininkams, nuo kurios atsivėrė puikus vaizdas. Tuo metu rūkas sustiprėjo ir pradėjo snyguriuoti. Peizažas man priminė Anderseno pasakose aprašytus žiemos vaizdus. Išsitraukiau panoraminį fotoaparatą ir jau ketinau fotografuoti, bet prasidėjo pūga. Nieko nepadarysi, stoviu ir laukiu. Po kokių dvidešimties minučių sniegas susilpnėjo ir vėl išvydau vaizdą, tik dabar baltu, švarut švarutėliu sniegu pridengtą. Tolumoje dar snyguriavo. Atrodė, tarsi antrą vaizdo planą dengtų rūkas. Suskubau padaryti kelias fotografijas, tada vėl kilo pūga. Daugiau ant tilto nekiurksojau ir patraukiau į namus. Tąkart padariau neblogą fotografiją, kurią pavadinau „Gruodis“.

 

Stanislovas Žvirgždas. Iš fotografo užrašų (26)
Stanislovas Žvirgždas. „Gruodis“, 1996

 

Naujametiniai sveikinimai kolegoms. Draugiški šaržai

Vienu metu, po 1982 m. Nidos fotografų seminaro, kur buvo daug kalbama apie neatpažintus objektus ir kitokias keistenybes, susižavėjau fotomontažu. Po seminaro padariau pirmą fotomontažą iš keturių fotografijų NSO. Prieš pat Naujuosius metus sugalvojau išleisti sumontuotų vaizdų sienlaikraštį. Ant didelio 50 x 60 cm popieriaus lapo sumontavau fotografų, su kuriais draugavau ar bendravau, šaržuotas fotografijas. Regis, paskutinę metų dieną pasikviečiau kolegas, sienlaikraščio personažus, pasižiūrėti mano kūrinio ir palydėti senuosius metus. Pakviečiau ir Alfonsą Budvytį su Remigijumi Pačėsa. Jie ilgai apžiūrinėjo fotografiją, kurioje abu kažkam rodė špygas, ir pagaliau pasakė, kad tai tikrai jie, tik neaišku, kur aš juos būsiu nufotografavęs. Budvytis kiek suabejojo dėl švarko kišenių, bet sutiko su mano paaiškinimu, kad galėjęs apsivilkti svetimą švarką. Kiti personažai buvo mažiau emocionalūs ir gyrė visiems patikusius šaržuotus montažus. Paskui tokius sienlaikraščius „išleidau“ dar keletą kartų. Vėliau padariau dvi montažų serijas: „Naujametiniai sveikinimai kolegoms“ ir „Draugiški šaržai“, už kurias Marijampolėje vykusiose humoristinės fotografijos parodose pelniau net kelis apdovanojimus. Apdovanojimą pelniau ir Gabrove (Bulgarija) Humoro muziejaus surengtoje parodoje: 300 stotinkų (kapeikų) ir induligenciją, kad visur galiu pasakoti anekdotus ir juokinti žmones.

 

Stanislovas Žvirgždas. Iš fotografo užrašų (26)
Stanislovas Žvirgždas. „Naujametiniai sveikinimai kolegoms“, 1983, 1985, „Draugiški šaržai“,1984

 

Vilniaus panorama nuo Užupio

Tą žiemą daug fotografavau nuo Trijų Kryžių kalno ir padariau keletą neblogų panoramų. Atšventęs Naujuosius 2005 m. vėl išsiruošiau ant to kalno. Padariau kelias apsnigto miesto panoramas ir pastebėjau, kad nuo Užupio atsiveria puikus vaizdas ir po kokių dešimties minučių ten bus tinkamas apšvietimas. Pasileidau kiek įkirsdamas. Nuo kalno nušliuožiau ant užpakalio ir nuskubėjau pakrantės takeliu. Ties naujaisiais Dailės akademijos rūmais užbėgau ant stataus Vilnios kranto. Žiūriu: Petras Repšys stovi su šunimi. Repšys man ir sako: „Kur leki it akis išdegęs, stok, pasišnekėsime.“ Šūktelėjau, kad palauktų, kol nufotografuosiu, ir nubėgau į numatytą tašką. Pasiruošiau fotoaparatą ir palaukiau, kol pradėsiu normaliai kvėpuoti, kad nesujudinčiau kadro. Laimei, turėjau dar apie penkias minutes. Tuo tarpu saulė pakilo virš Užupio namų stogų ir įspūdingai apšvietė bažnyčias ir Bernardinų sodą. Nuspaudžiau keletą kadrų, susirinkau fotoaparatūrą ir nuėjau pasikalbėti su Repšiu. Jis man ir sako: „Mačiau nuo pat pradžių, kai tu lėkei kaip patrakęs. Ar pavyko?“ Pasakiau, kad padariau įspūdingą kadrą. Metų pabaigoje ta fotografija buvo atspausdinta Fotomenininkų sąjungos leidžiamame metraštyje, ten Repšys ją ir pamatė.

 

Stanislovas Žvirgždas. Iš fotografo užrašų (26)
Stanislovas Žvirgždas. „Vilniaus panorama nuo Užupio“, 2004

Draugai