Grafikas VYTENIS TOLUTIS, galerijoje „Kairė–dešinė“ surengęs parodą „Tarpinė stotelė“, veiksiančią iki kovo 26 d., savo kūriniais imasi kvestionuoti atminties, prisiminimų ir daiktų santykius. Daiktai tarsi dėžės, fiziniai kūnai, kuriuose įtalpinti prisiminimai, netolima praeitis. Parodoje nesiimama gražinti aplinkos ar suteikti jai dirbtinumo, priešingai, pastebimi patys gražiausi kasdienių daiktų bruožai ir tai perkeliama per atspaudus ant drobės. Kūriniai nebetenka materialaus kūno, tačiau tampa kur kas tvaresniais prisiminimų saugotojais.

 

Parodos pavadinimas „Tarpinė stotelė“ išsyk nurodo tavo kūryboje vyraujantį tarpinės būsenos fiksavimą – perėjimo momentą nuo vieno dalyko kito link. Eksponuojami kūriniai yra tiesiogiai atspausti nuo fizinių daiktų – juk svarbu yra ne pats daiktas, ne jo atspaudas, o tai, kaip gali pakisti daikto paskirtis?

Man svarbus pauzės momentas. Manau, pats atspaudas yra tarpinė stotelė –­­­ pauzė tarp tikrojo daikto, kurio paviršius atspaustas, ir žiūrovo įžvalgos, kaip tą atvaizdą priimti. Atspaudas gali užkalbinti arba niekaip nepaliesti, sukelti prisiminimą, nostalgiją arba kaip nematytas objektas – sudominti. Atspaudas yra daikto rūbas, skirtas susitikimui su žiūrovu. Bet kuriuo atveju ši tarpinė stotelė neegzistuotų be savojo žiūrovo, kuris, savo ruožtu, taip pat iš kažkur čionai užėjo trumpam ir kiek pabuvęs judės toliau savo keliais. Taip pa­roda tampa kiekvieno čia užėjusio tarpine stotele, maža pauze.

Žiūrėdama į tavo darbus, drįsčiau teigti, kad esi romantikas. Puikiai sugebi paprastų, kasdienių daiktų išvaizdai savo atspauduose suteikti romantiškumo, netgi savotiškos nostalgijos artimai praeičiai. Koks tavo paties santykis su praeitimi ir jos atspindžiais dabartyje?

Ačiū, džiaugiuosi, jog esu ir romantikas. Judėjimas kuria savo kelią, o patirtis palieka ženklų. Šie ženklai priglaudžiami materijoje, juk praeitis mus pasiekia ir per daiktus. Mane šiuo atveju žavi būtent kasdieniai daiktai. Turbūt labiausiai savo nuolankumu –­ jie tarsi prisiima papras­tumą, neturi pretenzijų. Darydamas atspaudus, paties daikto nė kiek negražinu, netaisau, jis (dažniau tik jo dalis) atsispaudžia toks, koks yra. Vėlgi tai, kad atspaudas nėra pajėgus apimti viso daikto paviršiaus, man siejasi su atmintimi, prisiminimais –­ negalime prisiminti visko, kažkokios detalės vis tiek nutrupa, nesiduoda ištraukiamos ir lieka kitapus, praeityje. Romantika telpa atvaizde arba kaip tik ateina iš už jo.

Esi grafikas, tačiau tavo kūriniams nebūdinga detalių gausa, linijų grakštumas ir smulkmeniškumas. Veikiau jie net ima priminti greitais mostais atliktus tapybos darbus. Iš kur toks pasirinkimas, sakyčiau, suteikti grafikai emo­cingumo?

Tuo metu, kai gimė „Tarpinės stotelės“ atspaudai, ruošiau baigiamąjį magistro darbą. Jau žinojau, kad šis darbas bus apie paveldą, daiktų paveldėjimą ir atmintį, tik ieškojau tinkamo vizualinio būdo tai nagrinėti. Jau turėjau sukaupęs „kolekciją“ senų kasdienių daiktų, didžioji dalis jų buvo nebepanaudojama pagal paskirtį. Tai buvo mano medžiaga. Pradžioje juos piešiau ant popieriaus ir medinių lentelių, spaudžiau atspaudus labiau įprastu būdu, dažais nuo paties padarytos plokštelės, paskui sekė daiktų muliažai iš papjė mašė. Atrodė neblogai, tačiau trūko objektyvumo. Supratau, kad tuos daiktus piešdamas neišvengiamai pagražinsiu arba, atvirkščiai, tyrimo rezultatas bus per daug subjektyvus. Norėjosi prisikasti iki kažko „tikro“.

Tada ir apsisprendžiau grįžti prie technikos, išbandytos kiek anksčiau nei papjė mašė muliažai. Vadinu tai tiesioginiu paviršiaus atspaudu. Sąmoningai darau atspaudus ant juodos drobės, nes ji yra tyliausias fonas, labiausiai sugeria šviesą, ir tokiu būdu išryškėja tik daikto atspaudas. Drįsčiau teigti, kad emocija, kurią įžvelgiu, jau buvo sukaupta pačiame daikte – darydamas atspaudą aš tik pašalinu foninį triukšmą.

Atspausti objektai – daiktai, paimti ne tik iš tavo, bet ir kitų žmonių aplinkos. Kodėl pasirinkai būtent šiuos daiktus: taburetę, kėdę, lango rėmą, medines duris be spynos ir kt.?

Kaip minėjau, jie mane patraukė savo nuolankumu. Taburetė, kiek sužinojau, buvo naudojama vieno dažytojo, paskui liko vienos močiutės virtuvėj, tuomet vieno senelio dirbtuvėj ir galiausiai apsistojo mano dirbtuvėlėj. Visi kiti daiktai taip pat keliavo, jais naudojosi ne vienas žmogus. Prisilietimų ženklų niekas nesistengė paslėpti, pagražinti. Jų paviršiai nusėti pėdsakų, kuriuos vadintumėme defektais, tačiau šie defektai pasakoja nepapasakotas istorijas. Šiuo atžvilgiu šie daiktai yra labai dosnūs, už jų galima daug kur užsikabinti (tiek žvilgsniu, tiek mintimis) ir jie išlieka nuolankūs, sakyčiau, nesigėdija to, kas jiems nutiko. Juose liko įspausti žmonių pėdsakai, o jie patys įsprausti sandėliukuose.

Sandėliukas yra kaip atskira tarpinė stotelė: čia laikome tai, kam neturime aiškaus sprendimo – išsaugoti ar atsisakyti. Kai tokį sandėliuką (sandėlį ar tiesiog dėžutę) paveldime, taip pat paveldime ir sprendimą dėl jo turinio likimo: išsaugoti, atsisakyti ar palikti tai ateinančiai kartai. Aš nusprendžiau šiuos daiktus atspausti.

Koks tavo santykis su objektu, jau tapusiu atspaudu? Ar su daiktu susiję prisiminimai tampa stipresni turint kelis daikto atvaizdus – tikrąjį ir imitacinį?

Sakyčiau, kad atspaudas šiuo atveju yra tarsi fotografija. Jame lieka forma, jis atspindi šviesą kaip tikrasis daiktas (nors žvelgiant giliau, tai būtų daikto paviršiaus negatyvas – išorinis paviršius lieka susietas su drobe, mes jo nematome), išlieka jo medžiaga ir kvapas. Kai atspaudas padarytas, aš pats jau būnu įgijęs bendros patirties su daiktu ir atspaudu, tad ir santykis turbūt kitoks. Pavyzdžiui, žiūrėdamas į langų atspaudus, prisimenu, kaip juos atradau vaikščiodamas po apleistą karinę teritoriją, kaip su draugu juos nešėme į mašiną, įsipjoviau pirštą, važiavom per mišką atgal į dirbtuvę. Įdomu, kad tokie patys langai buvo ir mano pradinėje mokykloje, ir darželyje. Tas atspaudas primena vietos kvapą, šaltoką vėją prie sugriuvusių kareivinių, girgždančius stiklus po kojomis. Tai dalykai, kuriuos tikrai pamenu. O paskui yra tai, ką galiu įsivaizduoti – už langų ant gultų sėdintys kareiviai, batų tepalo smarvė ar panašiai... Tai tarsi koks atminties koncent­ratas.

Būtent atmintį labiausiai ir imiesi tyrinėti savo kūriniuose. Kaip manai, atmintis prisiriša prie daiktų ar daiktai tik geriau įvaizdina tai, kas buvo?

Manau, šiam tyrimui labai tinka atspaudo technika. Spaudžiant negali atspausti visko: vien tai, kad atspaudas yra plokštumoje, o tikrasis daiktas – tūrinis, dalis detalių nutrupa arba tiesiog neatsispaudžia, daiktas priešinasi atiduoti savo dalį, man pačiam primena atminties ribotumą.

Bandydamas ką nors prisiminti, ga­liu prisiminti tik tai, ką tuomet užfiksavo pojūčiai ir protas. Kitką turiu prikurti arba pripažinti, kad neatsimenu. Mano pažinimo laukas yra ribotas, daiktas gali tapti atspirties tašku atminčiai. Atmintį visada praturtina greta buvę žmonės, užfiksavę kitas detales, šiek tiek kitu kampu. Per pokalbį su tais žmonėmis atsiskleidžia žymiai platesnis paveikslas.

Tavo darbai turi sąsają (bent jau vizualinę) su Josepho Kosutho kūriniais, kuriuose šalia tikrojo daikto vaizduojama jo fotografija ir apibrėžimas. Tu šalia tikrojo daikto pateiki jo atspaudą, kuris nė kiek nesistengia gražinti tikrojo daikto. Imiesi nagrinėti santykius tarp tikrovės ir jos atspindžių?

Ir žmogaus gebėjimo reflektuoti. Fotografijoje yra punctum – visiškai subjektyvus dėmuo. Nepagražintame daikto atspaude tas dėmuo taip pat yra. Kažkuri detalė prabyla kiekvienam žiūrovui individualiai. Man atrodo, kad reflektuodami tikrovės atspindžius kartu ne taip tiesiogiai reflektuojame save, kadangi gebame ne tik atpažinti prasmes ar ženklus, bet ir juos suteikti. O tai atspindi mus, mūsų paieškas gyvenime. Sąmoningai nepalikau aprašymo, kur koks daiktas atspaustas ir kokia jo istorija. Norėjau suteikti kuo daugiau laisvės žiūrovo refleksijai, neprimesdamas savosios patirties.

Kodėl naudojiesi būtent senesniais daiktais, kurie paviršiuje turi itin daug laiko paliktų žymių?

Jie traukė dar mokykloje, bet nesuprasdavau kodėl. Viena vertus, tvarkos bei netvarkos dinamika patraukia dėmesį ir nejučia protas bando iškoduoti prasmes, sekti nuorodas. Kita vertus, jie tiesiog gražūs. Kasdienybės daiktai, kurie nebuvo skirti ką nors reprezentuoti, man yra labiausiai iškalbingi. Tikiuosi, kad ir žiūrovas ras juose ką nors asmeniška, ką nors labai paprasta, bet gražaus. Trumpoje šios „Tarpinės stotelės“ pauzėje.

Kalbėjosi Neringa Krikščiūnaitė