„Gropius Bau“ parodų rūmuose (Berlynas) paroda „The Cool & the Cold. Tapyba iš JAV ir SSRS, 1960–1990“ veiks iki sausio 9 dienos. Paveikslai parodai atrinkti iš 6 muziejų, kurie saugo Ludwigo šeimos fondo dovanotus modernių menininkų, tarp jų ir sovietmečio atstovų, darbus. Iš pirmo žvilgsnio viskas lyg ir aišku: „The Cool“ – tai komplimentas amerikiečių menui, diktavusiam madas visame pasaulyje. „The Cold“ apeliuoja į šaltąjį karą, kartu pristatoma antroji opozicijos pusė – tapyba iš SSRS.

 

 

Paroda didžiulė, 125 darbai eksponuojami nuosek­liai pagal laikotarpius (parodą pristatančiame leidinyje yra labai išsami laiko juosta, žyminti istorinius ir kultūrinius šaltojo karo įvykius), yra ir teminių salių. Lankytojus pasitinka dviejų kultinių figūrų paveikslai: Andy Warholo „Elvis Presley“ ir Dmitrijaus Nalbandjano aliejiniais dažais nutapytas „Leninas“. Žaidžiant stereotipais supriešintos dviejų supervalstybių meno tendencijos: JAV – popartas ir kitos modernizmo srovės ir SSRS dominavęs socrealizmas. Taip iš anksto įsivaizdavo, ko gero, daugelis lankytojų.

Nustebina jau pirmose salėse eksponuojami 7 dešimtmečio kūriniai: greta didžiulių Lee Lozano, Jaspero Johnso abstraktaus pobūdžio drobių kabo kuklių formatų, bet ne mažiau įdomūs sovietinių abstrakcionistų darbai. N. Chruščiovo kaip formalistinis išpeiktas Vladimiro Jankilevskio penkių paveikslų ciklas „Atominė stotis“, Vladimiro Nemuchino „Daktaras Živagas“, Vladimiro Jakovlevo ir kitų nedaiktiškajai tapybai atstovaujančių menininkų kūriniai – atšilimo laikotarpio ženklai.

 

 

Socrealizmo esama, bet gryno, idėjinio – mažai. Aleksandro Išino ryškiaspalvis triptikas „Sekmadienis“ (1968): linksmas kaimo jaunimas, kareiviai su armonikomis, prie jų prisiglaudusios raudonskruostės storablauzdės merginos. Fone – simpatiški mediniai namukai, pora iškabų „Pramoninės prekės“, ant aukščiausio bokštelio – vietoj cerkvės kryžiaus raudona vėliava. Šiuo atveju nesinori sutikti su pernelyg apibendrinančiu parodos knygelės komentaru, kad sovietiniai dailininkai sąmoningai tapė klišinius motyvus, juos ironiškai hiperbolizuodami. „Sekmadienio“ klišių koncentratą A. Išinas nutapė dar visai jaunas ir nuoširdžiai, iš idėjos – ne tik paveikslo turinys, bet ir pavadinimas liudija ankstesnės santvarkos kritiką: sovietinis jaunimas sekmadienius švenčia kitaip.

Jurijaus Koroliovo „Broliai kosmonautai“ (žr. 3 viršelyje) – toks nepriekaištingai kičinis, kad nei sovietmečiu, nei dabar neįmanoma būtų jį vertinti rimtai. Tik kaip parodiją. Grupė atletiškų vyrų baltais skafandrais žydro dangaus fone, nušviesti saulės ar žvaigždžių. Herbai ant krūtinių suf­leruoja, kad susibūrę skirtingų socialistinių šalių atstovai (priekyje, žinoma, SSRS). Juos persmelkia šviesa, vyrai, regisi, švyti iš vidaus, jų šalmai tarsi aureolės. Pašaipi aliuzija į šventuosius žemiškosios ir dangiškosios sferos tarpininkus? Tačiau Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos liaudies artistas 1981 metais šį parodos lankytojus linksminantį paveikslą nutapė be jokių poteksčių.

 

 Autorės nuotraukos

Parodoje nemažai santvarką kritikuojančių soc­realistinės stilistikos paveikslų. Pertvarkos laikais nutapytas Eriko Bulatovo „Saulėtekis ar saulėlydis?“, kuriame vietoj jūroje besileidžiančios saulės vaizduojamas SSRS herbas, atstovautų labai pigiam ir tiesmukam nueinančios santvarkos sudorojimui. Įdomesnė Larisos Rezun-Zvezdočetovos interpretacija „Apsėstieji“ (1989). Iš sovietinių laikų gerai pažįstamos ryškiaspalvės raumeningų atletų figūros, išmėtytos juodame fone, slidininkas čiuožia raudonu sniegu. Grėsmingos spalvos, akmeniniai sportininkų veidai demaskuoja sovietmečiu tiražuotą laimingo jaunimo temą. Paveikslas netikėtai susisieja ir su šių laikų bėgančiais, plaukiančiais ir kitaip save tobulinančiais „apsėstaisiais“. Ekspozicijoje bent keli pasaulinio garso menininko Iljos Kabakovo paveikslai. „Patikrinta! Partinis valymas“ (1983) – ap­skritai vienas iš stipriausių šioje parodoje. I. Kabakovas pertapė 1938 m. dailės albume rastą propagandinį kažin kokio Aliuchino paveikslą. Didžiulėje drobėje – salėje ant scenos partinį pažymėjimą atsiimanti moteris. Iš viršaus krentanti šviesa pelenų pilkumu nušviečia vadų veidus, paženklindama juos mirtimi, graži, gyvybinga moteris centre – tarsi aukojimui pasmerktas avinėlis. Šis I. Kabakovo paveikslas – monumentalus kaltinimas melu grįstai sistemai.

Parodos kuratoriai, Ludwigo fondo darbuotojai Brigitte Franzen ir Benjaminas Dodenhoffas siekė sukurti skirtingoms stovykloms atstovaujančių kūrinių dialogą. Tai ypač pavyksta teminėse salėse: „Darbas / laisvalaikis“, „Kaimas / miestas“, „Gatvės užkariavimas“. Tarp eksponuojamų amerikiečių darbų dominuojantis popartas ironiškai pašiepia vartotojiškos visuomenės „vertybes“. Amerikietiškos svajonės burbulą kritikuoja A. Warholo atspaudai, Roy’aus Lichtensteino komiksų stilistikos paveikslai. Pastarojo anoniminės „All-American Girls“ su spindinčiomis ašaromis akyse ir sentimentalių frazių burbulais, greta gedinti A. Warholo „Jackie Kennedy“, Boriso Nemenskio „Pokario moterys“ – sukuriamas intensyvus prasmių laukas.

Įdomiai pristatyta ir karo tematika. R. Lichtensteino „Takka Takka“ – tarsi iš komikso pasakojimo „apie karą“ iškritęs paveiksliukas. Trečdalį jo užima tekstas: „Išsekę kariai, nemiegoję po penkias šešias dienas, be padoraus maisto, kenčiantys nuo tropinio grybelio, kovėsi toliau!“ („The exhausted soldiers, sleepless for five and six days at a time, always hungry for decent chow, suffering from the tropical fungus infections, kept fighting!“) Apačioje – infantilus ugnimi besispjaudančių kulkosvaidžių piešinys su „takka takka“ „įgarsinimu“. Teksto ir vaizdo konfrontacija sukuria naują – antikarinį – turinį, sudėtinga tema atskleidžiama pabrėžtinai antipatetiškai. „Takka Takka“ susisieja su Sveno Gundlacho paveikslu „Du kariai Borisas ir Glebas“ (1990). Ar paveikslas pakabintas teisingai, svarstau, ko gero, ne viena. Nors žinau, kad teisingai. Eina du kumščius sugniaužę kariai kruvinomis gerklėmis. Bet jų padėtis ne vertikali, o horizontali, kraujo srautai iš gerklių upėmis teka žemyn. Blyškiame fone – kalnų užuomina, vietoj saulės ar mėnulio – mistiniai ženklai. Afganistanas? Kariai zombiai, net po mirties negalintys sustoti (kept fighting)? Paveikslas užkabino, o internete neradusi informacijos, jo (pakabinto vertikaliai) fotografiją kaip nerimastinga parodos lankytoja išsiunčiu bendru „Gropius Bau“ el. pašto adresu su užklausa. Nieko daug nesitikėdama. Kitą dieną atėjo išsamus parodos kuratoriaus Benjaminso Dodenhoffo atsakymas. Cituoju ištrauką: „Pagal mūsų interpretaciją, karių figūros tokiu būdu atsiejamos nuo realybės. Jie ne žygiuoja, o sklendžia. Boriso ir Glebo vardai nurodo į seniausius rusų ortodoksų bažnyčios kankinius. Tam tikra prasme paveikslas gali simbolizuoti abiejų kankinių dangiškąją kelionę.“ Glebas ir Borisas buvo du Kijevo Rusios kunigaikščiai, broliai. Kariai kaip kankiniai... Paveikslo autorius – nestandartinė asmenybė: vienas pirmųjų Rusijoje užsiėmė performansais, buvo įkūręs menininkų grupę „Musmirės“, nemuzikalių menininkų roko grupę „Среднерусская возвышенность“. Metė tapyti atgrasytas meno komercializacijos.

 

Sven Gundlach. „Du kariai Borisas ir Glebas“, 1990. Vardai Borisas ir Glebas) – nuoroda į pirmuosius rusų ortodoksų bažnyčios kankinius, brolius, Kijevo Rusios kunigaikščius, nužudytus siekiant valdžios.

 

Žiūrėdama šią parodą galvojau, kad ji gerokai supurtys vakariečių stereotipus apie sovietmečio menininkus, kaip uoliai tarnavusius režimui ir nepailstamai paišiusius kolūkiečius bei darbininkų klasės atstovus. Greta oficialiojo meno, nelaukiant pripažinimo ir premijų, buvo kuriami ir tikri dalykai. Tad parodos rengėjų sukurta intriga pasiteisina: „cool“ ir „cold“ epitetai ne tokie jau vienareikšmiški. Galima nujausti, kad ši paroda – įdomių atradimų pradžia ir patiems parodų rengėjams, ir žiūrovams.