Žydų muziejuje Berlyne iki gegužės 3 d. vyksta paroda „Access Kafka“, skirta rašytojo mirties šimtmečiui. Ši sukaktis pernai buvo plačiai minima visoje Vokietijoje, o gruodžio viduryje atidaryta paroda (kuratorė Shelley Harten) yra paskutinis metų akcentas.

Pakeliui į parodą skaičiau interviu su ukrainiečiu žurnalistu Maksymu Butkevyčiumi, dvejus metus išbuvusiu Rusijos nelaisvėje. Pokalbį jis pradėjo nuo apmąstymų apie prievartą: „Mes manome, kad per prievartą norima sunaikinti, kad svarbiausia – žudyti ir sužeisti. Bet tai prievartos pasekmė, o ne esminis turinys. Su žmogumi apsieinant kaip su besieliu daiktu siekiama jį nužmoginti. Gyva būtybė paverčiama kažkuo negyvu. Žmogui įsakoma dainuoti. Liautis dainuoti. Sėstis, gultis, lenktis. Tarsi jis būtų žaislas.“ Sveikas, Kafka.

„Access Kafka“: kodėl parodos pavadinime būtinai turi atsidurti koks nors talpus šaunus angliškas žodis? Be šito sunkiai apsieina ne tik Vokietijos, bet, atrodo, visos Europos meno gyvenimas. Taip, tai erzina, ypač galvojant apie vokiškai rašiusį Prahos žydą Franzą Kafką.

Parodos anonsas žada F. Kafkos rankraščių, piešinių ir šiuolaikinio meno dialogą, skatinantį apmąstyti „prieigos fenomeną“. Iš 23 pristatomų menininkų atpažįstu dvi pavardes: Marcelis Duchamp’as ir Anne Imhof. Parodos temos: žydiškumas, įstatymas, erdvė, kūnas, žodis. Nuojauta prieš parodą nekokia – per daug menininkų, per plati tematika.

 

Parodos „Access Kafka“ fragmentas. Vilmos Mosteikienės nuotr.

 

Kartais kyla įspūdis, kad rengiant tokias pristatomąsias parodas žūtbūt siekiama įtikti jaunimui, neduok Dieve, klipinio mąstymo karta ims nuobodžiauti! Dėl to štai vienur kelios didelės drobės, kitur nuotraukų ciklas, dar, va, pora instaliacijų uoliai dūzgiant ekranams. Kiekvieną parodos dalį pradeda rašytojo gyvenimo ir kūrybos išklotinės, rankraščių faksimilės, pabarstyta jo piešinių, gal per daug, nes jie praranda poveikį. 

Įeinantieji atsiduria priešais plakatais nuklijuotą sieną: „Kas nori būti menininkas, teateinie!“ (iš F. Kafkos romano „Amerika“). Josephas Beuysas juk sakė, kad visi esame menininkai, tad drąsiai einame pirmyn link autoironiškos vokiečių tapytojo ir instaliacijų menininko Martino Klippenbergerio instaliacijos „Karuselė“. Ant ratu paklotų margaspalvių bėgių įrengtas katapultos krėslas. Lankytojams instaliacija naudotis neleidžiama, galima tik įsivaizduoti laimingai ratu skriejantį menininką. Valdymo pultas pastatytas greta karuselės, taigi kiek linksmintis, nusprendžia išorinė jėga. Ant grindų įspėjimai laikytis saugaus atstumo – kad skubantysis netyčia pats savęs nepralenktų.

A. Imhof Maskvos Gorkio parke nufilmuotame performanse „AI Winter“ (AI – ir menininkės inicialai, ir Artificial Intelligence santrumpa) tarp apsnigtų griuvėsių pirmyn atgal vaikštanti pusnuogė mergina automatą primenančiais judesiais kapoja orą. Moteris-automatas gali apkabinti, bet gali ir žudyti, priklauso nuo įdiegtos programos. „AI Winter“ sukurtas 2022 m., tikriausiai dar prieš vasario 24 d. Stebėdama baltą, trapų, bet nenuspėjamą merginos kūną, prisimenu M. Butkevyčiaus mintį apie kankinimais sudaiktinamą žmogų. F. Kafka apsakyme „Pataisos darbų kolonijoje“ vaizduoja kankinimų aparatą, kuriuo kaltinamojo kūne per 12 valandų išraižomas raginimas laikytis pažeisto įsakymo. Laiške mylimajai Milenai Jesenskai F. Kafka prisipažįsta esąs apsėstas kankinimų temos: „Taip, kankinimai man nepaprastai svarbūs, niekas kitas man tiek nerūpi, kaip tai, ką reiškia kankinti ir būti kankinamam, siekiant iš prakeiktos burnos išgauti prakeiktą žodį.“

Izraelio multimedijų menininkės Alonos Rodeh videodarbas „Smėlio altoriai“ vaizduoja pajūryje kruopščiai pastatytus smėlio altorius, paliktus sunaikinti bangoms. Idėja paremta bibline legenda apie senovės Izraelio šventyklose prieglobsčio ieškojusius nusikaltėlius; sugebėję įsikibti į altoriaus stalo ragus, jie galėjo išvengti bausmės. Autorės valia naikinama ir šita paskutinė instancija.

Ko labiausiai parodoje pasigedau ir kuo rašytojas buvo toks stiprus – įelektrintos atmosferos, fizinio skaitančiojo (šiuo atveju žiūrinčiojo) įtraukimo. Įdomus faktas, kad Žydų muziejus įrengtas buvusio teismo pastate. Teismas. Viena iš stipriausių rašytojo metaforų! Mintyse iškyla scena iš „Proceso“, kai Josefas K., palėpėje ieškodamas įėjimo į teismą, turi eiti per duris virš lovos, perlipti miegantįjį. Nors nedidelė provokacija būtų išjudinusi visą parodos mechanizmą. Dabar ji, skirta netikėtų posūkių, paradoksų meistrui, pasirodė pernelyg nuspėjama, nepaisant rengėjų įdėtų pastangų.

Dialogas su F. Kafkos kūryba – didžiulis iššūkis, nes idealiu atveju abi pokalbio pusės turėtų praturtinti viena kitą. Vykusį tokio susikalbėjimo pavyzdį užtikau literatūros mokslininkės Elke Brüns straipsnyje „Daiktai. Kodėl mums jų reikia ir kodėl turime su jais  išsiskirti“. Kalbėdama apie daikto egzistencijos galimybę, ji pasitelkia būtybę Odradeką iš F. Kafkos apsakymo „Namų šeimininko rūpestis“. „Daiktą galima sutikti šeimininko namuose, jis panašus į plokščią ritę su skersai įstatytais pagaliukais. Šis daiktas neatlieka jokios funkcijos, jo negalima priskirti jokiai kategorijai. Kur jis gyvenąs? „Gyvenamoji vieta neapibrėžta“, – sako jis ir juokiasi; bet tai tik toks juokas, kokį galima išgauti be plaučių.“ Toliau ji pateikia filosofo Walterio Benjamino komentarą: „Odradekas yra forma, kurią įgyja pamiršti daiktai. Jie deformuojasi.“ E. Brüns lengva ranka sukeičia vietomis subjektą ir objektą: „Taigi, W. Benjamino nuomone, daiktai privalo būti pamatyti ir suvokti, kad išsaugotų savo tikruosius pavidalus. Klausimas, kiek tai veikia patį žmogų: ar mes irgi turime būti daiktų pamatyti, kad išsaugotume savo tikruosius pavidalus?“

Tekstų sąsajos yra vienas dalykas, kitas – teksto ir vaizduojamojo meno santykis. Tikriausiai teisus buvo F. Kafka, „Metamorfozės“ leidėjo prašęs ant viršelio nevaizduoti vabalo, nebent tik į kitą kambarį pravertas duris... Tačiau gal būtent tokia – postmoderniai švietėjiška – paroda atvers jauniems lankytojams prieigas į F. Kafkos kūrybą.