Vilma Mosteikienė. Rėmai ir jų paveikslai

Berlyno muziejuje „Brücke“ iki kovo 15 d. veiks paroda „Neatskiriami. Ekspresionistų grupės „Brücke“ paveikslai ir rėmai“

Rėmai rūpėjo visada. Tvirti mediniai rėmai, nesvarbu, paveikslo, nuotraukos ar veidrodžio – tai jau šis tas: amato požymis, stabilumo pažadas. Jie, kičine raudonmedžio spalva nulakuoti, saugo stipriai galvas suglaudusius tėvus vestuvinėje nuotraukoje. Senelių vestuvinės nuotraukos rėmai nudažyti balkšvai ir išmarginti pilkais ruožais – dekoruota norint paslėpti pliką medžio kūną, sutaurinti turinį, išskirti iš kasdienės namų aplinkos.

Rėmai neša vienokią ar kitokią žinią ir turi prieštaringą statusą: matomi / nematomi, vertinami / nuvertinti, amatą paverčiantys menu ar kiču. Tapybos pa­rodoje juos pastebime, ypač nederančius, tuo viskas ir pasibaigia. Atvirukuose ar kataloguose retai pamatysi paveikslą kartu su rėmais. Bet atrodo, kad pamažu jais domėtis ima ne vien tik siauras menotyrininkų ratas. Užpernai ir pernai keliose Luvro muziejaus salėse parodoje „Reframing the frame“ (vykęs žodžių žaismas, „Nauja senų rėmų prasmė“) eksponuoti rėmai: skirtingos stilistikos ir epochų, be drobių ir su jomis.

 

Žilvino Jagėlos piešinys
Žilvino Jagėlos piešinys

 

Mintį, be kitų priežasčių, surengti tokį parodų cik­lą paskatino ir 1939 m. Luvre vykusi paveikslų gelbėjimo akcija, kuomet drobės buvo išgabentos į provincijos pilis ir bažnyčias, o ant muziejaus sienų liko kaboti tušti rėmai. Nuo 2019 m. lapkričio vidurio rėmų ir paveikslų duetus pristato ekspresionizmo muziejus „Brücke“ („Tiltas“). Tokios parodos pačios prisiprašo, jos atsiranda natūraliai, žvilgsnį sufokusavus už drobės ribų.

Jau impresionistai atsisakė gremėzdiškų paauksuotų rėmų, skirtų pakelti paveikslo vertę ir atskirti meną nuo buitinės aplinkos. Jų kuklūs mediniai rėmai glumino kritikus ir parodų lankytojus. Ekspresionistai nuėjo dar toliau: dažnai patys paišė rėmų eskizus, patys juos ir susikaldavo, nudažydavo. Jiems buvo svarbi visuma: paveikslas ir rėmai turėjo kalbėti ta pačia kalba.

 

Emilio Noldės paveikslai. Viduryje – „Sekminės“.
Emilio Noldės paveikslai. Viduryje – „Sekminės“.

 

„Brücke“ – XX a. pradžioje susibūrusių vokiečių ekspresionistų grupė. Taip pat pavadintas muziejus Berlyne buvo įkurtas 1967 m. (architektas Werneris Düttmannas), kai vienas šios grupės dailininkų Karlas Schmidtas-Rottluffas miestui padovanojo per 60 savo darbų. Taip sakant, konkrečiai ekspresionizmo menui eksponuoti suprojektuotas muziejus. Nedidelis vienaukštis bauhauso stiliaus pastatas nelabai išsiskiria iš prabangių vilų didmiesčio pakraštyje. Pa­stato stogo ir betono tvorelės horizontalės kertasi su dangun šaunančiomis pušimis – konstruktyvistinė žaismė. Virš centrinio įėjimo stogo linija žemesnė nei likusios plokštumos, taip atveriamas dangaus stačiakampis. Paprastas, bet prasmingas, net jaudinantis – dėl to „atpjauto“ dangaus – streotipus griaunantis sprendimas. Viduje kokoso pluošto kiliminė danga, dideli stačiakampiai langai įsileidžia priemiesčio mišką, po jais – senoviniai masyvūs alyvuogių spalvos radiatoriai. Nedidelėse salėse – apsitrynusių odinių minkštasuolių ir staliukų kvadratai. Minimalistinėje XX a. 7 dešimtmečio svetainėje siaučia energingos paveikslų spalvos. Namų aplinka nė kiek netrukdo, ne, jautiesi atėjęs pas juos į svečius.

Parodai atrinktų dailininkų (K. Schmidto-Rottluffo, Ericho Heckelio, Maxo Pechsteino, Ernsto Ludwigo Kirchnerio, Emilio Nolde’s) paveikslų įrėminimo principai iš esmės bendri. Parodos apraše teigiama: „Grupė „Brücke“ ne tik siekė sukelti revoliuciją tapyboje. Dailininkus siejo ir panašus požiūris į rėmus. Kūrybos pradžioje jie beveik be išimčių rinkosi juodus paprastų nešlifuotų lentų rėmus iš spygliuočių medienos. Šiąją mėgo labiau nei lapuočių. Lentų paviršių sąmoningai palikdavo neapdorotą, negruntuotą, šiurkštų. Rėmai turėjo atspindėti intensyvią paveikslų raišką. (...) Deja, iš to pradinio laikotarpio jų likę labai nedaug: kolekcininkai ir institucijos tokius rėmus laikė menkaverčiais ir keitė naujais.“

 

Tipiški grupės „Brücke“ rėmai: grubūs, paprasti ir derantys su paveikslu.Karl Schmidt-Rottluff. „Besišukuojanti mergaitė“,1919.
Tipiški grupės „Brücke“ rėmai: grubūs, paprasti ir derantys su paveikslu.Karl Schmidt-Rottluff. „Besišukuojanti mergaitė“,1919.

 

Tik porą metų grupei tepriklausiusio E. Nolde’s paveikslų rėmai juodi, kai kurie jų – drožinėti. „Visų, beveik visų mano paveikslų rėmai – mediniai, sunkūs, juodi. Mano darbai pakankamai stiprūs tokiems atlaikyti.“ Jaunystėje dailininkas mokėsi baldžiaus drožinėtojo amato, piešė ir drožinėjo įvairių epochų ornamentus. Pats rėmus ir susikaldavo, dažydavo, vėliau tuos darbus jau patikėjo kitiems meistrams, bet niekad nepaleido iš akių. Preciziškai drožinėti rėmai atspindi dailininko santykį su savo paties tapyba, įsivertinimą, visumos pojūtį. Garsiosios E. Nolde’s „Sekminės“: bendrystės jausmo suvienyti šiurkščiaveidžiai šventieji su naiviais ugnies liežuvėliais virš galvų. Šv. Dvasios didybė skleidžiasi ne tik drobėje, bet ir rėmų ornamentikoje, barokiniuose drožinių motyvuose.

 

Autorės nuotrauka. Kambarys skirtas muziejaus fonduose saugomiems ekspresionistų rėmams
Autorės nuotrauka. Kambarys skirtas muziejaus fonduose saugomiems ekspresionistų rėmams

 

Parodą lydintis dokumentinis filmas pasakoja, kaip šią parodą kuruojantis rėmų ekspertas, kolekcininkas ir gamintojas Werneris Murreris (jam patikėta pagaminti keletą šimtų rėmų Edvardo Muncho paveikslams) keliauja per muziejus ieškodamas parodai tinkamų paveikslų. Būtent jis filme atkreipia dėmesį į durų staktas E. Nolde’s viloje – jos, pusapvalės ir juodos, įrėmina atskiras namų erdves. Pats E. Munchas daug su savo paveikslais nesivargino: tapė lauke įrengtoje ateljė, palikdavo įrėmintus paveikslus ten pat, lauke, keletui mėnesių. Į priekaištus numodavo ranka: jei jie neatlaikys prastų orų, tiek ir teverti. Jis ir rėmų per daug nesureikšmino, geriems paveikslams pakanka tik siauro rėmo, sakė dailininkas, geriausia, balto ir užapvalinto. Filme parodytas ir neįtikėtinas atradimas: būtent W. Murreris sumąstė užlipti į E. Muncho namų palėpę Asgardstrande. Čia surikiuoti eilėmis stovėjo jo balti pusapvalių lentelių rėmai ir ruošiniai. Sunku patikėti, kad niekam iki tol nešovė į galvą tokia mintis. Rėmai kantriai laukė tikrojo žinovo.

Jaunystėje „Brücke“ ekspresionistams gal ir užteko bendrumo dvasios bei šiurkščių juodų lentų rėmų, bet anksčiau ar vėliau nueinama savais keliais. Paroda atskleidžia rimtą garsiojo E. L. Kirchnerio požiūrį į rėmus, stilistinius ieškojimus. Laiške muziejaus atstovui dailininkas rašo, jog neįrėmintų paveikslų parodoms niekada neduodantis ir siūlo perkelti parodą į kitus metus, mat kai kurių paveikslų rėmų mediena dar nepakankamai išdžiūvusi. Vienas iš įdomesnių dalykėlių – pusapvalių tašelių rėmai. „Matai kaip, rėmus būtų galima ir iš nulaužtų šakių ar kastuvų kotų pasidaryti...“ – plūgo rankena išlenda man iš kišenės. Kai kurie jo paveikslai įrėminti bent keliomis tų pusap­valių tašelių eilėmis. Ritmiškas intensyvios tapybos suvaldymas. E. L. Kirchneris sugalvojo ir labai paprastą, bet paveikų rėmų spalvinimo būdą: nudažius bronzine spalva padengti žalsvu laku. Rėmai švyti. Subtiliai, regisi, iš gelmės. Kai kuriuos rėmus jis nudažė dominuojančiomis paveikslų spalvomis. Ryškios spalvos, dinamiški potėpiai nebeišsitenka drobėje, išlipa ant rėmų. Dailininkas – lyg užsižaidęs vaikas: dar ir dar. Dar tų puikių spalvų. Lankytojai mėgsta tokius žaidimėlius: būriais rymo prie violetiškai žalių paveikslų („Imtynininkai kalnuose“, 1926).

 

Emilis Noldė. „Sekminės“
Emilis Noldė. „Sekminės“

 

Paroda nedidelė, informatyvi ir nenuobodi. Jos rengėjai nuveikė didelį darbą: tiek ieškodami medžiagos archyvuose, tiek atrinkdami skirtingas įrėminimo tendencijas atspindinčius paveikslus. Pamačius parodą sukirba: o kaipgi rėmai lietuvių tapyboje? Kokius mėgo K. M. Čiurlionis, kokius rinkosi galingos lietuviškojo ekspresionizmo mokyklos atstovai? Kokios rėmų mados buvo sovietmečiu? Jie turi stiprią jungtį su amato išmanymu, kasdienybe, gyventu laiku ir todėl yra labai iškalbūs. Tie rėmai.

 

Draugai