Vasario–kovo mėnesiais Vilniaus galerijose atidarytos trys tapybos paro­dos: „Parado ištrauka“ (vasario 14–kovo 8 d. veikė Dailininkų sąjungos galerijoje), „Laisva“ (kovo 8–31 d. veikia „April Gallery“) ir „Jos“ (kovo 7–balandžio 29 d. – Lietuvos dailininkų sąjungoje), kurias sieja vienaip ar kitaip išreiškiama moters tapytojos ar tiesiog moters figūra. Mes, nesenai susikūrusio jaunosios kartos tapytojų projekto „Kontr-argumentas“ autoriai, dialogu pateikiame trumpą šių parodų apžvalgą.

Vita. Kovo mėnuo siejasi ne tik su pavasario pradžia, nepriklausomybės atkūrimu, blynais, žvejyba, naujais batais, peršalimais... Kovas susijęs ir su moterimis: nors ir sakome: „Kam tos gėlės, nereikia jų“, grįžusios namo gatvėmis, nustatytomis kibirėliais su įvairiaspalvėmis tulpėmis, išdidžiai pasimerkiame žiedą vazelėn arba slapta pykstame ir niurzgame, jeigu buvome tiesiogiai suprastos ir gėlių negavome. Dažnai tas niurzgėjimas peržengia ribas ir imamės visai neprotingų veiksmų – norėdamos parodyti savo lyties specifiškumą leidžiame sau bobiškai spygauti ar verkti dėl, pavyzdžiui, ne taip paruoštos kiaušinienės. Toks bliovimas pasireiškia ne tik buityje, bet, akivaizdu, ir meniniame lauke – tą patį mėnesį vyksta net trys moterų parodos apie moteris, vienaip ar kitaip agituojančios ne tik solidarumą, o ir feministiškumą. Siekdami objektyvumo, manau, labai gerai, kad kalbėsime apie šias parodas dviese, iš moteriškos ir vyriškosios (tapytojų) varpinės. Koks būtų trumpas tavo komentaras po apsilankymo parodose?

Kazimieras. Jeigu parodas reikėtų vertinti kalendorine tvarka, tai „Parado ištrauka“ padarė didžiausią įspūdį – tiek autorių atranka, tiek turinys, forma ir pati ekspozicija. Vėliau, šiek tiek paėjus Vokiečių gatve ir užlipus į LDS konferencijų salės patalpose veikiančią parodą „Jos“, pasijaučiau grįžęs į 1995-uosius metus, kai būdamas dar visiškas „spenys“, neturintis žalio supratimo apie menus, nerasdavau vietos – tekdavo klausytis nuobodžių oficiozinių kalbų. Taip ir šioje parodoje nomenklatūrinis tvaikas dėl nepaaiškinamų priežasčių persidavė į jaunųjų kuratorių galveles. Visų per atidarymą skambėjusių paburbėjimų vyrų pusėn (tiems keturiems apsilankiusiems, tarp jų ir man bei tam neprigirdinčiam senukui) klausymasis prilygo pareigai ir situacija buvo nejauki – tarsi pasąmoninių nuoskaudų pylimas. O ir postfolko koncerto, kuris, beje, netgi pagerino atidarymo atmosferą, teko pasiklausyti. Trečioji paroda, neturinti jokios anotacijos, lyg ir turėtų paveikti autorių gausa bei paveikslų įvairove (22 paveikslai, 22 laisvės, 22 pasauliai), deja, nepasirinkta bendra tema parodą paverė neskoninga kakofonija arba, kitaip tariant, 22 komerciniais pasiūlymais, devalvuojančiais pačių moterų menininkių poziciją jų, kaip moterų, tapatybės klausimu. Pati dalyvauji „Parado ištraukoje“, tačiau atsisakei dalyvauti parodoje „Laisva“, nesijauti emancipuota?

Vita. Oi, kokį provokuojantį klausimą uždavei. „Laisvos“ galėjau atsisakyti, o štai „Paradu“ jau teko žengti – paveikslai, priklausantys „Lewben Group“ (kurie parodą ir organizavo) kolekcijai, kaip ir praranda mano sprendimo teisę. Komiška situacija, kai kalbama apie moterų solidarumą. Bet tai jau peripetijos. Iš tiesų „Lewben“ paroda man atrodo rimčiausiai surengta, kartu ji yra praėjusių metų parodos „Spyruoklės laiku“ tąsa, o tai suteikia periodiškumo ar stabilumo, leidžia ją laikyti šių trijų parodų pirmagimiu. Pasitikėjau parodos kuratore Monika Krikštopaityte – jos atrinktos autorės ir paveikslai iš kolekcijoje jau esančių kūrinių žadėjo kokybę. Nereikia pamiršti, jog paroda tapo ir išleistos knygos „What Took You So Long?“ pristatymu. Visa tai, matyt, lėmė mano apsisprendimą, kurio, apsilankiusi abiejose parodose ir galėdama jas palyginti, tikrai nesigailiu.

„Laisva“ man pasirodė perdėm pigi ir neprofesionali. Parodos kuratoriaus Tomo Ivanausko projektai pasitikėjimo nekelia, autorių pasirinkimas tarsi „iš lempos“: amžių, stilių bei tematikų disonansas, taip pat ir parodos vieta – vienas miesto verslo centrų. Menininkės čia pristatomos biurų, prekybos centro smarvę turinčiame pastate. Jeigu paroda „Jos“ yra „ne apie tulpes“, tai gal ši apie būtent jas ir yra?

 

Kazimieras. Atsakysiu į tavo klausimą pacituodamas feisbuke rastą kolegos D. J. komentarą: „Jau pati paroda susieta su emblema, o ne su nuolat vykstančiu procesu, yra moteriškumo plakatas pajungtas falocentrinei jėgai, stratifikacijai, o ne tapsmui moterimi, išsiveržiančiu iš vyriškosios galios lauko rasizmo. Ir net moteriškosios alternatyvios, didiesiems pasakojimams meno istorijos prasme, kad ši paroda susieta su diena, kai girti vyrai su gėlėm nemuša savo moterų yra apgailėtinas muskulinizmas, o Kovo 8-toji kaip moterų kovos už teisę dirbti, balsuoti ir gauti didesnį atlygį diena yra visiškas anachronizmas devalvuoja moteriškąją meninę praktiką, vyriškosios meninės praktikos moteriškumą ir apskritai moteriškumo imanenciją, aktualizuotą meninėmis praktikomis ir socialiniame lauke. Parodos dalyviai nekalba apie rasizmą, apie baltąjį vidutinio amžiaus vakarų vyrą, galios subjektą, ir nekalba apie biopolitiką, kuri reflektuoja vyriškojo galios lauko imunitetą. Žodžiu, paroda nėra politinė, bet tampa juokingu proginiu plakatu, „paroda ne apie tulpes“, bet ji par exllence yra tulpė.“ (Komentaro kalba netaisyta, – red. past.)

Miglė Kosinskaitė. „Pypkiuotoja“, 2018. Godos Aksamitauskaitės nuotrauka

Taigi šioje parodoje paveikslai, pakabinti prie tualeto durų, vienodu atstumu išdėstyti pagal koloritą, derinant prie raudonų pufų ir pan., tampa tiesiog interjero detalėmis. Amžiną atilsį Vytautas Šapranauskas viename interviu yra sakęs, jog jam nemalonu ir nesuprantama, kaip į teatrą galima eiti su džinsais, gerti alų, valgyti bulvių traškučius ir t. t. Čia įvyko kažkas panašaus – dabar meno kūrinys gali kabėti ir kavinėj, ir stoty, kebabinėj, degalinėj... Geriausia taip, kad tilptų, nemaišytų ir nekeltų pretenzijų.

Vita. Visiškai teisingai. Čia net nėra kalbos apie kokį nors sitespecifiškumą. Sakyčiau, paroda „neskani“ ir neapgalvota – darbai pakabinti ant medinių lentučių, kurių tarpeliai vizualiai primena grotas. Gal norėta šmaikščiai pasakyti, jog „kūryba išneša į laisvę“? Patys paveikslai kūrybos ar potėpio laisve man nekvepia, dauguma kaip tik vaizduoja buitį, nuobodžią kasdienybę. Gal tik Monikos Radžiūnaitės paveikslas išsiskiria temiškai ir kaip vizualiai laisviausias, radikaliausias. Nors referencijų į Joaną Cornellà negaliu paneigti. Apskritai parodoje pristatomos autorės turi nemažai referencijų į kitus tapytojus, tapytojus vyrus, kaip Jonas Gasiūnas, Linas Jusionis, Šarūnas Sauka etc.

Štai parodos „Jos“ autores galiu lengvai įsivaizduoti kokiame nors aukštesnės klasės bare geriančias „Mimozas“. Jau vien parodos aprašyme jos pristatomos tarsi senesnės kartos serialo „Seksas ir miestas“ personažės. Gal kiek aštriai klausiu, tačiau ar tau neatrodo, jog po visų trijų parodų laiduojamu moterišku solidarumu yra kvestionuojama ir (tapybinė) mizoginija?

Kazimieras. „Jos“ atidaryme minėta, jog į tapybos studijas anksčiau buvo raginami stoti tik vyrai, o moterys agituotos rinktis kitą specialybę. Štai čia turbūt ir atsiskleidžia skauduliai. Požiūris į laisvę gan lokalus. Remiantis „Eurostato“ duomenimis, iš Europos Sąjungos šalių Lietuvoje mokslo srityje dirbančių moterų procentas yra didžiausias – 52 %. O vyrų ir moterų įdarbinimo skirtumas procentiškai mažiausias visoje ES, taip pat vis didėja moterų, užimančių aukštesnius postus, skaičius. Tačiau faktais galima manipuliuoti į bet kurią pusę? Todėl parodos pristatyme nuskambėjęs lozungas, kad moterims reikia 10 kartų daugiau dirbti ir geriau padaryti, jei nori būti matomos ir žinomos, yra absurdiškas ir nukreiptas tiesiogiai į vyrus, taip kurstomas dirbtinis konfliktas. Mano žiniomis, moterų tapytojų Lietuvoje yra gerokai daugiau nei tos pačios specialybės vyrų. Dailės akademijoje tris ketvirčius studentų sudaro merginos. Komercinės galerijos gerokai dažniau atstovauja menininkėms nei menininkams. Šie skaičiai tendencingai vis didėja. Darau išvadą, kad moterys yra daug gabesnės ir darbštesnės už vyrus. Todėl pasigendu temų, kurios galėtų atliepti šiuolaikinės moters sampratą pasauliniu mastu.

Reikėtų kalbėti apie tai, kas vyksta dabar ir ką, siekdami lygybės ir identiteto, tarpusavio santykiuose, galime padaryti ateityje.

Torunėje Marinos Abramovič retrospektyvinė paroda sulaukė daug dėmesio tiek iš meno pasaulio žmonių, tiek iš lenkų krikščionių, kurie ją neoficialiai paskelbė sektante ir sataniste. Jos kūrybinis kelias aštriai aktualizuojamas per moters tapatybę, tai vyko ir vyksta ne tam tikrą dieną, o visą jos kūrybinį gyvenimą. Tiesa, kiek man žinoma, M. Abramovič yra visiškai atsiribojusi nuo bet kokių feministinių idėjų. Atsiranda dilema: kaip švęsti ir skleisti moteriškumą, bet nesumenkinti pačios idėjos? Ar tokios parodos, kaip šios trys, teisingai transliuoja pagrindinę mintį, atskleidžia esminius klausimus?

Vita. Mano kolega kovo 8-ąją pasakė, kad moterims tulpių dovanoti galėtų kiekvieną dieną, išskyrus šią. Čia situacija panaši: su moterų laisve ir teisėmis susijusios problemos yra aktualios 365 dienas per metus, tačiau apie tai pradėjus kalbėti būtent kovo 8-ąją (šiuo atveju trims moterų tapytojų parodoms susitelkus aplink šią datą), problema devalvuojama, tampa netgi pajuokos objektu. Nesakau, kad nereikia kalbėti apie tai, bet kodėl nesurengus vienos geros parodos su autoriais (taip, ir vyrais), kurie nagrinėja moteriškumo, lytiškumo temas, kurių bendra ekspozicinė visuma iškeltų esminius moteriškumo klausimus? Ir nebūtinai per Moters dieną. Įdomu, kokių reakcijų sulauktume, jeigu Vyro dienos proga grupelė tapytojų surengtų parodą, laiduojančią vyriškumą? Juk maskulinistais apšauktų, nepaisant to, kad jie taip pat patiria tam tikrą diskriminaciją, dažnai kenčia nuo matriarchalinės sistemos ir pan. Bet lygybė tarp moterų ir vyrų šiuo atveju turi būti ekvivalentiška. Gal tu norėtum imtis Vyro dienos proga surengti parodą apie vyriškumą tapyboje?

Kazimieras. Prisiminkime JAV kilusį rezonansinį skandalą dėl afroamerikiečių, kuriuos nušovė policininkai. Skambus jo šūkis „Black Lives Matter“ vėliau buvo perfrazuotas į „All Lives Matter“. Skirstymas į vyrus ir moteris man kelia negatyvius jausmus. Galvočiau apie parodą, nagrinėjančią žmogų, o ne atskiras genderizmo ideologijas.

P. S. Kas šiandien plauna indus?