Rugsėjo 25-ąją prasidėjo 2007 m. startavęs Kauno kino festivalis (TKKF), save vadinantis „vienu labiausiai vertinamų kino festivalių Lietuvoje, pristatančiu pasaulyje pripažintus filmus, tačiau kartu ieškantis ir naujų atradimų". Į dėl suprantamų priežasčių privalomą savireklamą galbūt nereikėtų kreipti dėmesio, tačiau norisi pastebėti, kad tradiciškai kino festivaliais vadinami kino renginiai, turintys konkursinę ir retrospektyvos programą. Tokie šiuo metu yra tik „Kino pavasaris" ir „Vilniaus...
Blausus šaligatvių ir skverų paslaptis dengiančių rudens lapų šiurenimas. Po aukštomis lietpalčių apykaklėmis slepiami šmėžuojančių praeivių veidai... Puikus metas žiūrėti detektyvinį filmą! Ypač kai jis – po didelės pertraukos – lietuviškas. Pastatytas pagal pelnytai populiarų Renatos Šerelytės romaną „Vardas tamsoje“, modernios psichologinės prozos ir detektyvinės fabulos lydinį. Agnės Marcinkevičiūtės filmas taip pat pasirodė esąs tarpžanrinis. Įžiūrimi film noir būdingi elementai: ciniškuma...
Filmą padaryti – tai ne karoliukus ant vienos žilkos suverti. Dokumentinių portretinių filmų režisierė Agnė Marcinkevičiūtė bando verti kruopščiai taikydama į skylutę, tačiau jos išvinguriuotą kičinę girliandą geriausiu atveju gali pavadinti televizinio serialo santrauka. Naujas lietuviškas kino kūrinys „Vardas tamsoje" pribloškia autorės neapsisprendimu: detektyvas, drama, komedija, farsas? Išpopuliarėjusi nūnai formulė „Kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkai tai žino", deja, jau ir ne...
Tamsų, lėtą ir bežadį penktadienio vakarą Vilniuje atklydęs į kino teatrą, radau taip pat be žado kino seanso laukiančius žmones. Fojė buvo tamsoka ir trūko oro. Netrukus patekau į dar tamsesnę kino salės erdvę. Audiovizualinio kūrinio pradžia tradiciškai vėlavo. Pusiau pilna (arba pusiau tuščia) kino šventvietė puikiai atliepė elitiniam dokumentiniam kinui.„Vyriškumas" („Mansome"), vartant VDFF programą, išsyk suskambo kaip provokacija. Trivialybėmis apipinta tema dar ir dabar neretai baigiasi...
Rugsėjo 19–29 d. jubiliejinį, dešimtąjį kartą „Skalvijoje" vyko VDFF – Vilniaus dokumentinių filmų festivalis. VDFF – kitų lietuviškų festivalių galiūnų fone – miniatiūrinis (11 dienų), fiziškai įkandamas (apie 40 filmų) ir lengvai žiūrovą prisijaukinantis: pagrindinė veiksmo vieta – „Skalvijos" salė, kurioje po keleto seansų (mačiau ir pačiai taip nutiko) jau turi „savo" vietą, į ją kasdien grįžti naujo, sakytum, tavęs laukiančio kino kąsnio, kurio skoniu mėgautis padės tikrieji ekspertai, t....
Ilgą laiką galvojau, kad aukščiausiu piniginiu nominalu esame įsivertinę Vincą Kudirką, tarp kurio ir vieno lito vertės jau iš apyvartos iškritusios Žemaitės – neįveikiamos prarajos (prisiminus dar ir „vargšą" Valančių, stebiuosi, kaip žemaičiai nesukilo dėl tokios diskriminacijos). Pasirodo, 1991 m. išleistas nemažas kiekis tūkstančio litų vertės banknotų su Čiurlionio portretu averse ir „Karalių pasakos" reprodukcija reverse (dail. Rytis Valantinas) „brandinami" Lietuvos banko saugyklose euro...
Abbas Kiarostamis gimė 1940 metais Irane, Teherano mieste, kur vėliau studijavo tapybą ir grafinį dizainą. Kino režisūros ėmėsi prasidėjus šalies kino atgimimui, Irano naujajai bangai. Jis buvo vienas iš nedaugelio režisierių, likusių ir dirbusių savo šalyje po 1979 m. revoliucijos, siekusios sugrąžinti šalį prie islamiškų ištakų. Nors Kiarostamio filmų herojai dažniausiai būdavo maži vaikai – pasaulis tarsi atsiverdavo per jų akis, tačiau valdžia vis tiek juos aršiai cenzūruodavo. Atsisakius da...
Rugpjūčio mėnesį Rusijos televizija ir jos žiūrovai minėjo filmo „17 pavasario akimirkų" (režisierė Tatjana Lioznova) 40-metį. Yra pagaminta brangi spalvota šio nespalvoto serialo kopija, apie Štirlicą, kaip ir apie Čiapajevą, kuriami anekdotai, o ir pats serialas iki šiol visapusiškai aptariamas, jame kiekvienas ieško „penkių didžiausių netikslumų", jo istorija siejama su visuotine šalies ir pasaulio istorija. Visos diskusijos Rusijoje pastaruoju metu baigiasi paieškomis atsakymo į v...
Kelios pastabos apie kičą šiuolaikiniame religiniame kine Kičas šiuolaikiniame religiniame kine yra kasdienis ir ryškus reiškinys. Be to, kai kultūros mokslai ėmė šią kategoriją vis labiau vertinti ir pripažino jos svarbą, kičas tapo nepaprastai madingas ir tarp kūrėjų, ir tarp tyrinėtojų. Skaitant specialiąją literatūrą, lengva įsitikinti, kad epitetas „kičinis" pastaraisiais dešimtmečiais įgavo naują turinį, išaugdamas iki vienos svarbiausių kategorijų, vartojamų aprašant šiuolaikinę masinę...
„Lietuvos ryto" televizijos vakarai Tik šią vasarą savo pusrytinėje radijėlėje šalia dujinės plytos užfiksavau „Laisvąją bangą". „M-1 plius" sveikai kvatojantis vedėjas Tomas ir jo pernelyg sveikas nesikeičiantis popsas buvo jau įkyrėję, o čia, „Laisvojoje", gaunu dozes kažkaip kitaip permaišytos muzikos, praskaidrinančios košės virimo procedūrą. Tik šią vasarą sugebėjau atrasti ir „Lietuvos ryto" televizijos informacinę publicistinę laidą „Reporteris" (pirmadienį–ketvirtadienį, 21 val.). K...