Guzel Jachina (g. 1977) – Rusijos „Didžiosios knygos“ premija apdovanoto romano „Zuleicha atmerkia akis“ autorė. Romaną, kurio veiksmo erdvė – nuo Tatarstano iki Sibiro, įkvėpė autorės senelės, septynerių ištremtos į Sibirą, likimas. Interviu su Rusina Šikatova rašytoja pasakoja apie vaikystę Kazanėje, senelės išbuožinimą, 1990-ųjų laisvę, rusiškus TV serialus ir apie tai, kad net gyvenant nežmoniškomis sąlygomis visada yra vietos laimei. Papasakokite apie savo vaikystę. Gimiau Kazanėje ir i...
Pasak Vytauto Kavolio, literatūra – savotiška kolektyvinio emocionalumo išraiška. Apie tai mąstant norom nenorom tenka pripažinti, kad mūsų emocionalumas ganėtinai negatyvus – svarbieji kanoniniai tekstai, o ir populiarieji trileriai neapsieina be mirčių, žmogžudysčių, trauminių patirčių, kurių realiame gyvenime stengiamės išvengti. Galbūt taip literatūros kūrinys atlieka simbolinę baimės nugalėjimo funkciją, nes leidžia pažvelgti į tai, ko labiausiai bijome. O gal žmogus didžiausią malonumą i...
Žygimantas Kudirka. „XXI a. Kudirka“. – V.: „Kitos knygos“, 2016. 2016 m. pasirodžiusi Žygimanto Kudirkos pretenzingai pavadinta knyga „XXI a. Kudirka“ iš žanrinių rėmų išsiveržia kaip laisvės dvasia, kaip pati lietuvybės laisvė, kadaise skleista varpininko Vinco Kudirkos, „Tautiškos giesmės“ autoriaus. Šiandien – (post)postmodernizmo laikais – ji kitaip, naujai išreiškiama jauno ir, kaip dera jaunystėje, drąsaus literato rinkinyje. Ž. Kudirka – slemo pradininkas ir kurstytojas Lietuvo...
Kas sieja pristatomas knygas – Rimvydo Stankevičiaus „Šermuonėlių mantiją“ ir Jeano-Marie Gustave’o Le Clézio „Bado šokį“? Ogi, abiejų labai laukiau, degiau smalsumu. Tikriausiai nereikia aiškinti, kodėl, bet vis tiek nesusilaikau: R. Stankevičius – vienas ryškiausių šiuolaikinės lietuvių poezijos veidų, J. M. G. Le Clézio – Nobelio premijos laureatas, daugelį (ir mane) sužavėjęs savąja „Dykuma“ (2008). Gera laukti ir pagaliau – sulaukti. Bus įdomu. Rimvydas Stankevičius. „Šermuonėlių mantija“....
Tomas Kavaliauskas. „Originalas“. – V.: „Alma littera“, 2017. Kai pasirodė Tomo Kavaliausko romanas „Du šimtai brolių, altoriaus laukiančių“, kuriame atskleidžiami Kauno kunigų seminarijos užkulisiai 1990-aisiais, ne vienas skaitytojas tikėjosi, kad kitoje autoriaus knygoje toliau bus tęsiama kunigiška tema. Tačiau detektyve „Originalas“ kalbama apie meno padirbinėjimo peripetijas. Pasirodo, Kaune klastojami bulgarų menininko Dogu Bankovo paveikslai. Šis miestas pasirinktas neatsitiktinai –...
Nataschos Wodin romanas „Ji atvyko iš Mariupolio“ apdovanotas 2017-ųjų Leipcigo knygų mugės premija Nebūtina ką nors išrasti. Literatūra gali atsirasti ir tada, kai išryškinami tikri įvykiai, kai aiškiau matoma tai, kas nutiko. Natascha Wodin iki šiol laikėsi atokiau. Naujojoje knygoje „Ji atvyko iš Mariupolio“ susitelkiama prie rašytojos šeimos istorijos, tačiau pasirenkama kiek kitokia perspektyva ir žengiama dar toliau nei paveikiame, savo pačios psichologinį pasaulį negailestingai...
Egzistencializmo klasikas J. P. Sartre’as garsiojoje paskaitoje „Egzistencializmas yra humanizmas“ pasakoja apie jo studentui kilusią praktinę dilemą. Šis, Antrajam pasauliniam karui siaučiant, negali nuspręsti, ką daryti – likti namuose ir prižiūrėti sergančią motiną ar kovoti su vokiečiais. Galiausiai patarimo jis kreipėsi į dėstytoją. Sartre’as studentui atsakė: „Jūs esate laisvas, rinkitės.“ Jeigu knygos galėtų pateikti kokį nors atsakymą į mus kamuojančius klausimus, jis būtų būtent toks....
Žodžiai „poezija“ ir „feisbukas“ viename sakinyje jau nebestebina, tačiau vis dar sukelia pašaipą ar net pasipiktinimą. Garsiausiais tokios simbiozės pavyzdžiais galėtume laikyti Mantvydo Leknicko, Justino Kisieliausko bei dviejų Tomų – Taškausko ir Norkaičio – puslapius. Jie visi – vadinamieji poppoetai, „socialinių tinklų šekspyrai“. Šių metų Vilniaus knygų mugėje galėjome juos išvysti pristatinėjančius savo knygas. M. Leknickas mugėje dalyvavo jau antrą kartą. Knygos išleidimas rašančiam ž...
Po presu – dvi knygos, kalbančios apie XX a. vidurio katastrofas. Čia susitinka du tos pačios kartos žmonės – SS dalinyje tarnavęs Günteris Grassas (g. 1927), sakantis: „...nerandu nieko, kas mane pateisintų“, ir metais jaunesnė, Holokaustą išgyvenusi Irena Veisaitė (g. 1928), tvirtinanti, kad kiekvienas besigailintis nusipelno atleidimo. Tad šįkart – su lengvu patosu apie išties jaudinančius dalykus. Aurimas Švedas. „Irena Veisaitė: Gyvenimas turėtų būti skaidrus“. – V.: „Aukso žuvys“, 2016....
Gegužės 25 d. vyko „Poezijos pavasario“ tarptautinė poetų ir literatūros kritikų konferencija tema „Poezijos ribos – eilėraščio nesuvaldomumas XXI amžiuje“. Spausdiname poetės, vertėjos Alicijos Rybalko (Lietuva, Vokietija) ir poeto, vertėjo, publicisto Vytauto Rubavičiaus pranešimus. Sukvietusi į šį sambūrį tema privertė nemenkai paprakaituoti – stengiausi išsiaiškinti, kaip ir kokio poeto sąmonėje galėjo rastis tokie svarūs žodžiai „riba“, „nesuvaldomumas“, „XXI amžius“, kaip jie susisiejo...