„Pavasarį labiausiai norisi nusišauti“, – sakė klasikas, kurio nei vardo, nei pavardės neatsimenu. Todėl, kad ir kokią knygą skaityčiau, mirtis, įvairios jos formos (nostalgija praeičiai, savidestrukcija etc.) vis čia. Kartais tai liūdina, o kartais – net pradžiugina, nes, manau, nėra nieko baisiau už nekintamą amžinybę. Mindaugas Kvietkauskas. „Uosto fuga“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. Kvietkausko kultūrinės eseistikos knyga sulaukė itin daug pozityvaus dėmesio...
Kovo 23–26 d. Leipcigo (Vokietija) knygų mugėje Lietuva dalyvauja ypatingos viešnios teisėmis. Pristatymo tema – moderniosios Lietuvos šimtmetis (1918–2018). Apie 100 lietuviškosios programos dalyvių, daugiau nei 60 renginių, per kuriuos skaitytojai galės susipažinti su 26 į vokiečių kalbą išverstomis knygomis ir jų autoriais – tiek kanoniniais, tiek iškiliausiais šių dienų rašytojais, tokiais kaip A. Škėma, J. Kunči...
Mokslinė veikla, kaip ir grožinės literatūros kūryba, neįmanoma be vaizduotės. Ir be atitinkamos raiškos, kalbos registro. Kaip pavyksta lietuvių mokslininkams laviruoti tarp registrų, perėjus nuo akademinio rašymo prie meninio? Ar sklandžiai trijų naujų kūrinių autoriai, mokslų daktarai, peršoka iš vienos vaizduotės ir žodyno terpės į kitą, tarsi būtų patyrę šokių grojikai, iš patefono persukantys dainą į kitą patefoną? Rimantas Kmita. „Pietinia kronikas“. – V.: „Tyto alba“, 2016. Kiekviena...
Günter Grass. „Svogūno lupimas“. Iš vokiečių k. vertė Teodoras Četrauskas. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. Į Günterio Grasso romane „Skardinis būgnelis“ aprašytą užeigą svečiai eidavo tam, kad, sumokėję atitinkamą mokestį ir iš šeimininko gavę peilį, lentelę bei svogūną, deramai išsiverktų. Šios įstaigos, pavadintos „Svogūnine“, idėją galėtume interpretuoti kaip kolektyvinės k...
Tomas Kavaliauskas. „Du šimtai brolių, altoriaus laukiančių“. – V.: „Alma littera“, 2016. Tomo Kavaliausko romaną galima laikyti tiek teologiniu, tiek filosofiniu. Jame gausu teologinių terminų, posakių hebrajų, aramėjų ir senovės graikų kalbomis, liturginių apeigų aprašymų, nuorodų į bažnyčios meną, šventųjų gyvenimus, pasitaiko net mistinių elementų: į siužetą kartkartėmis įsipina vizijos, stebuklai, kai kurių „ne šio pasaulio&...
1972 m. tapau viešos diskusijos apie poezijos ateitį dalyviu. Tai nutiko Makedonijoje, Strugos miesto poezijos festivalyje. Nebuvau iš anksto įtrauktas tarp kalbėtojų, bet dalyvauti turėjęs amerikiečių poetas W. S. Merwinas tiesiog maldavo mane užimti jo vietą, nes pats norėjo su savo mergina aplankyti kažkokį vienuolyną. Vyresniam, kur kas garsesniam ir nepaprastai mane žavinčiam poetui negalėjau atsakyti, todėl ryte patraukiau į diskusiją nesumodamas, ką kalbėsiu. Mano siaubui, k...
Julian Barnes. „Laiko triukšmas“. Iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė. – V.: „Baltos lankos“, 2017. Paskraidykime virš Maskvos ant šluotos, skambant Šostakovičiaus valsui Nr. 2... Tokia mintis kyla skaitant Juliano Barneso naujausią romaną „Laiko triukšmas“. Nors literatūros mėgėjui Barneso pristatinėti nereikia, neįmanoma nuslėpti jo knygos keliamo susižavėjimo. Ar lengva parašyti romaną apie genijų? Būtent tokios užduoties imasi rašytojas: „Laiko triukšmas“ pasakoja apie Dmitrij...
Latvių romano istorija prasideda 1879 m., kai buvo paskelbti pirmieji didelės apimties prozos kūriniai – brolių Kaudzyčių „Matininkų laikai“ ir Materu Jurio „Buities bangos“. Iki šių dienų latvių autoriai parašė beveik 2 tūkst. romanų. Pastaraisiais metais kaimynai išplėtojo naujas stambiosios prozos žanro sklaidos formas – romanų serijas. 2018-aisiais Rygos leidykla „Latvijas Avīze“ minės veiklos dvidešimtmetį....
„Jie tris kartus apėjo žvaigždę, pakeliui nepastebėję nieko, už ko galėtų užkliūti žvilgsnis, išskyrus tragiškai vienišą krėslą su varganu apmušalu“, – rašo Zbigniewas Batko knygoje „Atgalios...“. Tikiu: knygų, apie kurias pasakosiu, likimas netaps nei tragiškai vienišas, nei varganas – jos pateks ir į viešąsias, ir į asmenines bibliotekas, jas skaitys, aptars, bet... Kodėl jas skaitantį žmogų įsivaizduoju būtent tokiame krėsle? Jam, tam žmogui, rūpi ir prašmatnumas, ir patogumas, o paviršius –...
Devintuoju Jurgos Ivanauskaitės premijos laureatu tapo 2016 m. pirmą romaną „Pietinia kronikas“ („Tyto alba“) išleidęs literatūrologas, kritikas, rašytojas Rimantas Kmita. Premija skiriama jauniems (iki 45 m.) lietuvių rašytojams „už laisvą, atvirą ir drąsią kūrybinę raišką“. Spausdiname autoriaus kalbą, pasakytą atsiimant premiją. Nu, aš visada sakiau, ka geriausių dalykų gyvenime nesuplanuosi. I daba tą patį galiu pakartot’. Padėkojęs šeimai, visiems artimiesiems, katrie visaip padieja a l...