Rašytojas ir gydytojas Maksimas OSIPOVAS (g. 1963) vadinamas naujuoju rusų Čechovu. Leidykla „Zarzecze“ neseniai išleido pirmą jo apsakymų ir apysakų rinktinę lietuviškai – „Naminių paukščių klegesys“ (sudarė Tomas Čepaitis). Apie sentimentus Lietuvai, gydytojo profesiją, kibernetiką ir literatūrą rašytoją kalbina viena iš knygos vertėjų Irena Potašenko. Sakėte, jog Lietuvai, kuri sovietmečiu rusams buvo „mūs...
Norisi tikėti, kad nemažai lietuvių skaitytojų jau susipažino su pirma Elenos Ferrante’s tetralogijos „Neapolietiška saga“ dalimi „Nuostabioji draugė“ ir dabar nekantrauja likusiųjų vertimo. Kad laukti neprailgtų, noriu pasidalyti mintimis apie Ferrante’s fenomeną, neaptartas jos pietietiškos sagos dalis (pažadu per daug „nespoilinti“) ir kūrybą apskritai. Ferrante – bene žymiausias šiandienio literatūrinio pasaul...
O dabar jau rimtai. Gerai. Rimtai.Bet aš rimtai nemoooku, bet rimtai aš negaliuuu! Taip ir nutinka, kai literatūrologijos mokslus meti dar magistrantūroje, kai meti juos vos tik kaip reikiant įsimylėjus. Žaibiškai įsimyli, dar žaibiškiau išteki, o tada jau – pyst, ir meti. Tą magistrantūrą. Mesdama kažkuriai iš dėstytojų aiškinausi: žinot, sakiau, nepatikėsit, bet aš daugiau vadovėlių ir privalomos bei neprivalomos literatūros...
Richard Flanagan. „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“. Iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė. – V.: „Baltos lankos“, 2017. Klasika – tokia mintis ateina į galvą perskaičius šį Richardo Flanagano romaną, 2014 m. apdovanotą prestižine „Man Booker“ premija. Nors klasika šiandien nusipelno įvairiausių epitetų (pavyzdžiui, „pamirštoji“), dėl to kaltos ne knygos, o trumpa skaitytojų atmintis. Nenuostabu...
„Homeriniai himnai“. Iš senosios graikų kalbos vertė Audronė Kudulytė-Kairienė. – V.: „Aidai“, 2016. Dar romėnų rašytojas Terencijanas Mauras pastebėjo, kad „habent sua fata libelli“ – „knygos turi savo likimus“. Šis posakis ateina į galvą, prisiminus prieš metus išleistus homerinius himnus, iš senosios graikų į lietuvių kalbą išverstus pirmą kartą. Homeriniai himnai pratęsia antikini...
Kadaise, kai dar nebuvo Skaitymo fondo, Dievas iš dangaus vis pasiųsdavo žinią, kad žemės gyventojus pratintų prie lektūros. Tolle, lege – imk ir skaityk! – paslaptingas balsas paragino jauną filosofą Augustiną, kai tas, savo nuodėmių naštos prislėgtas, verkdamas sėdėjo po figmedžiu. Augustinas kėlėsi ir skaitė. Akimirksniu jo širdį persmelkė „tikėjimo šviesa“. Tai buvo stiprios meilės pradžia. Tylus skaitymas – vienas didžiausių pasaulį...
Prisipažinsiu, negalvojau šių romanų tempti ant vieno kurpalio, tačiau perskaičius apėmė bendrystės jausmas. Taip, pasirinktos savotiškos, individualios raiškos priemonės; taip, skirtingi žiūros kampai, varijuoja pagrindinių personažų – vyro ir moters – charakteriai; kitaip įveikiamos trauminės patirtys ir konstruojamos prasmės. Tačiau esmė susisieja. Šią esmę atkodavau – tai drąsus vieno gyvenimo liudijimas. Gyvenimo, kuris alsuoja tikrovi&scar...
Michelis Tournier (1924–2016) – vienas žymiausių ir įdomiausių XX a. prancūzų rašytojų. Romanų branduolys – itin plačiai suvokiama iniciacijos idėja, apimanti ir auklėjimą, ir kosminį pažinimą. Išgarsėjo romanais „Penktadienis, arba Ramiojo vandenyno limbai“ (1967, liet. 1995), „Girių karalius“ (1970, Goncourt’ų premija, liet. 2014), „Meteorai“ (1975), „Kasparas, Melchioras ir Baltazaras“ (1980, liet. 2004), es...
Eseistika, publicistika, prisiminimai – tokie pristatomų knygų žanrą apibūdinantys raktažodžiai priskirti joms interneto knygynuose. Maniau, šiais žymenimis (beje, nukreipiančiais tai į grožinės, tai į dalykinės literatūros skiltį) jų tarpusavio sąsajos ir apsiribos. Bet skaitant aiškėjo, jog pirmas įspūdis apgaulingas: apie laike nutolusius įvykius ir nuotaikas rašančiųjų mintys šiose knygose dažnai susiliečia ar net susipina, nužymėdamos laikotarpių gijas sudėtingame Lietuvos kultūros audinyj...
Jaroslavas Melnikas. „Dangaus valdovai“. – V.: „Alma littera“, 2016. Praėjus dvejiems metams nuo apsakymų rinkinio „Anoreksija“ pasirodymo, Jaroslavas Melnikas į lietuvių prozos lauką grįžta su romanu „Dangaus valdovai“. Tenka konstatuoti, kad grįžtama paties Melniko jau pramintais takais: egzistencinių klausimų amplitudė, akivaizdžiai ateinanti iš ankstesnių autoriaus knygų, naujausiame romane regisi kaip gerokai nudėvėtas idėjinis pamušalas, o bandymas stebinti ir šokiruoti – simptomiška pa...