Rugsėjo 25-ąją prasidėjo 2007 m. startavęs Kauno kino festivalis (TKKF), save vadinantis „vienu labiausiai vertinamų kino festivalių Lietuvoje, pristatančiu pasaulyje pripažintus filmus, tačiau kartu ieškantis ir naujų atradimų". Į dėl suprantamų priežasčių privalomą savireklamą galbūt nereikėtų kreipti dėmesio, tačiau norisi pastebėti, kad tradiciškai kino festivaliais vadinami kino renginiai, turintys konkursinę ir retrospektyvos programą. Tokie šiuo metu yra tik „Kino pavasaris" ir „Vilniaus dokumentinių filmų festivalis", o dauguma kitų festivaliais save tituluojančių kino švenčių labiau primena panoramines filmų programas, pristatančias, kas gero Lietuvoje ir pasaulyje įvyko pastaraisiais metais.
Be to, uoliai į festivalius vaikščiojantys žiūrovai, manyčiau, pritartų, kad būti tokiu lankytoju yra ypač varginantis malonumas: intensyvesnę tokios veiklos savaitę dažniausiai lydi ne tik pakilusi nuotaika, bet ir temperatūra bei galvos skausmas. Jei galvą skauda labai – pradedi rugsėjo, spalio mėnesiais Lietuvoje vykstančių įvairiausio plauko festivalių gausą aiškinti sąmokslo teorijomis: gudragalviai organizatoriai juos rengia, kol dar neįjungtas šildymo sezonas, kol mes dar turime pinigų! O festivaliais tikriausiai jiems tenka vadintis, kad prisikviestų rėmėjų ir įvarytų paprastus žmones į kampą – kaip neiti, jeigu festivalis, jeigu šventė, jeigu beveik žydėjimas vyšnios?
Taip kreivai pradėjus vis dėlto norisi pasakyti, kad Kauno festivalį vertinu, jo, būna, laukiu ir aš. Pirmaisiais TKKF egzistavimo metais perspėdavau draugus, kad „filmai geri, bet aptarnavimas – pats blogiausias", o dabar išties geriau –­­ savanoriai paaugę, mandagesni ir lankytojus pasitinka su šypsena. Be to, TKKF suteikia progą išvengti baisių multipleksinių kino salių, filmus Kaune rodo „Romuvoje" ir VDU rūmuose, o Vilniuje – „Skalvijoje", „Pasakoje", ŠMC kino salėje ir taip ugdo sinefilų savigarbos jausmą, kai filmų peržiūrų netrikdo kondicionuotas oras, kai žinai, kad po to nereiks bėgti iš nemalonaus prekybos centro namo, todėl gausi progą nutūpti kokioje nors gretimoje kavinėje ir aptarti matytą filmą su draugais, kurių sprukdamas net pastebėjęs nebūtum.

Labiausiai TKKF mane šiemet pradžiugino atveždamas (kad jį kas nors parodys Lietuvoje, jau nesitikėjau) pernai matytą „Leviataną", eksperimentinį, dokumentinį režisierių antropologų – prancūzės Vérénos Paravel ir brito Lucieno Castaing-Tayloro –­ kūrinį apie žvejų laivą, nufilmuotą ant pagalio pritvirtinus kamerą. Netikėti rakursai, kai filmuojama iš vandens, iš atliekų dėžės, keičia pasakojimo perspektyvą, atrodo, kad žiūrima jūros ar žuvies akimis. Todėl kadro tolumoje rajoms sparnus draskantis vyras yra nepažįstamas kitas. Dabar jau tradicinių ir, deja, nepaveikių dokumentinių filmų apie žmonijos nusikaltimus gamtai kontekste „Leviatanas" yra siurrealiai tamsus: nors nėra jokių dialogų ir lengvai atpažįstamų konkretybių, pradžioje cituojamos „Jobo knygos" eilutės laisvės interpretacijai nepalieka – tikroji jūros pabaisa Leviatanas yra žmogus. Įdomu, kad blausiu vilties spinduliu šiame filme tampa trumpam laive per audrą prisiglaudusi ir tarp plūduriuojančių žuvų galvų nutūpusi žuvėdra. Prieš peržiūrą, pamenu, režisierė perspėjo dėl šlykščių vaizdų ir ragino jautresnius žiūrovus gelbėtis, eiti iš salės, o apsisprendusiems pasilikti linkėjo stiprybės šį skaudų filmą pažiūrėti iki galo. Čia norėtųsi šiek tiek patikslinti, kad tie „šlykštūs" vaizdai yra ypač gražiai nufilmuoti, todėl atrodo, kad prieš akis pulsuoja tapybos paveikslas. „Leviataną" sunku žiūrėti ne dėl stambiu planu rodomų kruvinų jūros gėrybių, bet dėl prie naratyvų pripratusių smegenų, negebančių taip ilgai koncentruoti dėmesio į vizualiką – reikia pripažinti, kad vietomis, nors labai tam priešinausi, „smiginėjau" ir aš.

TKKF filmas, kurio laukiau, buvo šių metų gegužės mėn. vykusio Kanų filmų festivalio laimėtojas – prancūzų rež. Abdellatifo Kechiche'o filmas „Adelės gyvenimas. I ir II skyrius" – apie pirmąją, lesbietišką paauglės Adelės meilę dailės akademijos studentei Emai. Smagu dėl greitos TKKF reakcijos, kad „šiltą pyragėlį atvežė su garnyru" – pateikė ir kontekstą, režisieriaus retrospektyvą. Neslėpsiu, norėjosi patikrinti, ar grafinės novelės (kurios motyvais sukurtas filmas) autorės Julie Maroth nepasitenkinimas dėl, jos žodžiais tariant, pornografinių sekso scenų ir vyriškos perspektyvos turėjo pagrindo. Julie Maroth teigė, kad heteroseksualai, žiūrėdami filmą, juokėsi, nes negalėjo suprasti to, kas vyksta, todėl jiems buvo juokinga, o homoseksualai juokėsi, nes tos scenos nebuvo įtikinamos ir tai taip pat kėlė juoką. Kino teatro „Pasaka" salė buvo pilna ir... taip pat kikeno.
Be abejo, filmas ne vien apie seksą, tačiau negali nepastebėti, kad režisierius žiūrovą dirgina nuo pat pradžių –­ pagrindinės aktorės yra ypač patrauklios, nuolat rodoma iš­sižiojusios Adelės burna, kadro centre dažnai atsiranda (ir ilgainiui pabosta!) jos sėdmenys, todėl sunku atsakyti į klausimą, kodėl merginų lytiniai santykiai parodyti taip atgrasiai. Žiūrėjau į dvi vaidinančias, „sunkiai ariančias" merginas ir tuo, ką jos veikė, visai netikėjau. Mano manymu, tos 15 meilės minučių –­ nesėkmė. Nesu homoseksualių sekso scenų ekspertė, todėl manyčiau, kad neturėtų būti svarbu, kokios orientacijos pora vaizduojama. TKKF pa­rodytuose lenkiškuose gėjiškos tematikos filmuose „Vardan" ir „Plūduriuojantys dangoraižiai" tai buvo pavaizduota kur kas natūraliau, įtaigiau, salėje juoko nesigirdėjo.
Taip pat kyla klausimas, kodėl merginos Adelės, kilusios iš paprastos, tradicinės šeimos ir norinčios tapti mokytoja, elgesys akivaizdžiai idealizuojamas, jos auklėjami vaikučiai darželyje filmuojami saldžiai (keliamas sumenkęs mokytojo ir namų šeimininkės autoritetas?), o tapytojos Emos aplinka –­ nevykusių, auskaruotų menininkų pasaulis –­ tamsinamas. Jos paveikslų, vaizduojančių lesbietišką seksą, meninė vertė taip pat kelia abejonių. Kvepia stereotipais: švelnioji Adelė – gera, amžinai Emą įsimylėjusi mūza, o vyriškoji Ema – nepatikima menininkė, supykusi galinti tiesiog ištrenkti Adelę iš namų. Tačiau, jei pavyksta į šias nuobodžias klišes nekreipti dėmesio, galima tris valandas mėgautis dvie­jų jaunų, gražių, įsimylėjusių, stambiu planu filmuojamų merginų veidais. Toks operatoriaus sprendimas, sakytum, išreiškia pirmosios meilės jausmą, kai be mylimo žmogaus veido daugiau nematai nieko.

Mano TKKF atradimas – airių režisieriaus ir kinotyrininko Marko Cousinso eseistiniai, dokumentiniai kino pasakojimai – dažniausiai apie meilę filmams ir kino kūrėjams. TKKF pristatė du jo kūrinius. „Filme pavadinimu Meilė" Markas tris dienas vaikštinėja po nepažįstamą Meksiko miestą, kuriame prisipažįsta neturįs ir nežinąs, ką veikti. Labiausiai 49 metų Markas paveikia nuoširdžiu, naiviu atvirumu, kuriam yra sąmoningai apsisprendęs – jis išsitatuiravęs Eizenšteino pavardę, nešiojasi jo nuotrauką, su ta nuotrauka šnekasi. Kartais laksto po laukus nuogas, kartais pripažįsta tingintis eiti iš namų, kartais filmuoja gatvės praeivius ir vaikus. Viskas fragmentiška, išskyrus rankoje prikišamai nešamą pras­mę –­ Eizenšteiną ir filmavimo kamerą. Nežinau, ar tokį filmą labai įdomu žiūrėti: ta prasmė tai atsiranda, tai –­ išnyksta, tačiau galų gale atrodo, kad tas „mažvaikis" Markas Cousinsas yra tau artimas, kad išreiškia klaidžiojančios mano/mūsų (net jei man 30, o jam –­ 50) kartos jauseną.
„Pasakojime apie vaikus ir kiną" M. Cousinsas, keletą minučių pafilmavęs du vaikus – dukterėčią ir sūnėną –­ susimąsto, kaip vaikai elgiasi ir kaip jie vaizduojami kine, bando nusakyti vaikišką patirtį, kalba apie drovumą, dūkimą, baimę, vienatvę, savo socialinės padėties suvokimą ir pan. Nors kai kurie kino citatas lydintys komentarai skamba primityviai (pvz. jis atkreipia dėmesį, kad Tarkovskis puikiai jautė spalvas, filme „Čiuožykla ir smuikas" –­­ berniuko plaukai dera prie smuiko spalvos, o megztukas –­ prie sienų), tačiau citavimas įtraukia, režisierius primena matytus (bet pamirštus) ir nematytus (bet pamirštus, kad nematytus) filmus. Taigi taip užsikabinau, kad numojau ranka į kitus TKKF filmus, susižvejojau ankstesnį, 15 valandų trukmės M. Cousinso kūrinį apie kino istoriją „Kino odisėja" (vasarą, pasirodo, rodytą ŠMC) ir niekur nėjau, kol jo nepasižiūrėjau. Filmo scenarijuje yra daug patoso ir nereikalingo tuščiažodžiavimo (kone apie kiekvieną filmą sakoma, kad „tai buvo, ko gero, gražiausias, sudėtingiausias ar kitoks „-iausias" filmas kino istorijoje"), daug teiginių gali kelti abejonių, tačiau jis tikslingai formuoja kino žiūrėjimo įpročius. Rekomenduoju.

Kadangi „Kino odisėją", aptariančią 1000 filmų, prarijau greitai, žinojau, kad sprogsiu, jei nesugrąžinsiu savęs į TKKF –­ smegenų gaivinti ir laistyti vadinamuoju „arthauziniu trashu", kurio TKKF pilna ir kurį (šiaip jau) labai mėgstu –­ tokie kūrinėliai padeda suvokti kūrėjų galimybes ir neįmanomybes bei nušviečia, kur ir kokie vėjai pučia. Nesinorėjo praleisti pirmosios įžūlios dainininkės Peaches roko operos „Peaches daro pati" apie transseksualus, kuri visai nesujaudino. Saldi dokumentika apie muzikinius sintezatorius „Elektro Maskva" plaukė paviršiumi ir erzino dėl nostalgijos sovietmečiui pertekliaus. Ir vis tiek tokius filmus pamatyti norisi. Toks ir yra didžiausias TKKF nuopelnas –­ orientacija į kino eksperimentus, į sinefilišką nuotaiką. Belieka palinkėti sėkmės ir laukti TKKF konkursinės prog­ramos.