Aurelija Auškalnytė. Kino pavasaris (I)

Taisyklės ir anomalijos

Nuotrauka iš asmeninio archyvo 

 Benediktas Erlingssonas, „Kino pavasario“ salėje pristatydamas savo filmą „Viskas dėl šou“ („The show of shows“, taigi vertimas – nekoks, moralizuojantis), neslėpė, kad manipuliuoja žiūrovu. Žinoma, jo filmas kelia sudėtingus klausimus apie šou verslą ir poreikį stebėti tarp gyvybės ir mirties balansuojančius artistus, taip pat nurodo pokyčius gyvūnų bei vaikų teisių srityse ir atlieka kitas kilnias misijas. Bet tam, kad būtų populiarus, kad jį pirktų ir vartotų – „Viskas dėl šou“ prasideda ir baigiasi linksmai, netgi pakiliai. Būtent šiuo filmu prasidėjo ir pats „Kino pavasaris“. Taigi sveiki atvykę į šou!
Tačiau neskubėkime, festivalis prasideda dar anksčiau. Tikroji pradžia visada yra reklamos. Rodomos didžiajame ekrane, prieš prasidedant alternatyviems filmams, jos kaip niekad nuogos ir pažeidžiamos. Kai kurios iš jų – lyg atgabentos tiesiai iš regioninės televizijos, kartą per savaitę transliuojančios vietines žinias. Naivu būtų galvoti, kad nykus jų balaganas nesiliečia prie filmų ir paties festivalio. Žinoma, rėmėjai yra neišvengiamas ir šaunus dalykas, bet festivalio organizatoriai už gautą paramą galėtų jiems patarti, kaip reklamuoti save nebandant žiūrovų kantrybės. Taip būtų geriau visiems.

Bet ką čia apie reklamas… Juk prasidėjo ir įsibėgėjo galingas kino festivalis –­ toks, kuriame reikia pamatyti daug filmų. Vien jau dėl to, kad kelis geriausius išsirinkti tiesiog per sunku. Pažadu, vieną gražią dieną festivalio šūkiu taps frazė: Pasirinkti dar niekada nebuvo taip sunku! Mano nuostabai, kad ir ką pasirinkę, būriai žiūrovų atkakliai žiūri KP filmus ir net patys skeptiškiausi juose bando supras­ti tai, kas nesuprantama, gėrėtis tuo, kas negražu, ir priimti tai, kas svetima. Tik kartais jie nuoširdžiai varto akis, ir tai būna tikrai pelnytai. O juk visi šie žiūrovai nėra savaime suprantamas dalykas –­ filmų į valias vis dar galima prisipiratauti, nuolat plečiasi galimybės žiūrėti kokybišką, alternatyvų kiną legaliai. Ne pavieniai keistuoliai, o santykinai milžiniška lietuvių masė suvokia didžiojo ekrano magiją, patyrimo, atskirto nuo visų trukdžių, tikrumą. Šauniausia yra tai, kad tokią minią galima nukreipti į įvairiausią kiną, ir visai nebūtinai naują. Todėl būtent retrospektyvos yra neužtektinai įvertintos ir reklamuojamos, nors potencialiai jos geresnės už festivalį (tai, kas sukurta šiemet, visada pralaimi prieš tai, kas geriausio sukurta per šimtmetį).

Šiemet retrospektyvai parinkti Raimundo Vabalo ankstyvieji darbai (1962–1971). Šie filmai pristatomi kaip reikšmingas iki tol kine nenagrinėtų Lietuvos istorijos įvykių atspindys ir originalios, lietuviško kino fone apskritai išskirtinės stilistikos darbai. Sutinku, kad peržiūrėti sovietinio kino paveldą –­ įdomu ir vertinga. Jame galima rasti ir tematinių, ir vizualinių aukso (ar bent sidabro) grynuolių. Tačiau esminis faktas tas, kad rodomi Vabalo filmai yra stipriai politiškai angažuoti, nes sukurti griežtos cenzūros ir savicenzūros laikais. Štai „Laiptuose į dangų“ įtaigiai vaizduojamas pokario kaimas, įklimpęs purve tarp skirtingų agresorių. Tačiau partizanai – tik atgrasūs banditai, o stribų grubumas pateisinamas, ir už visus aukščiau iškyla jaunas komunistas-idealistas. Ir kituose Vabalo filmuose, nepaisant to, koks kur rūpintojėlis ar Ezopo kalbos žodis įdėtas, svarbiausi yra akmenyje iškalti ideologijos rėmai. Galime svarstyti netgi apie tai, kad kuo talentingesnis režisierius tais laikais bandė kurti, kuo sumaniau jis į tuos akmeninius rėmus kišo lietuviams artimus simbolius, tikrovės properšas, tuo rimčiau žiūrovą prislėgė akmeniniai rėmai, tuo į didesnę pai­niavą jis buvo vedamas psichologiškai ir morališkai. Tai visiškai nereiškia, kad turėtume sovietinio kino vengti. Tačiau pristatant Vabalo retrospektyvą šių aspektų nederėtų nutylėti, veikiau atvirkščiai – aktualizuoti pačią retrospektyvą, žiūrovą kviečiant juos tirti. Gal tai galų gale paskatintų ir nūdienio kino autorius atsigręžti į sovietinius laikus ar jų atspindžius dabartyje.

„Laiptai į dangų“

Istorijos pjūviu pjaustant KP programą, akis užkliūva ir už filmo „Mielasis Hansas, brangusis Piotras“ (rež. A. Mindadzė). Nepasikliaukite klaidinančiu filmo aprašymu – jame gerokai mažiau Hanso bei Piotro dueto ir gerokai mažiau paties siužeto, nei galėtumėm pasvajoti. Istoriškai čia pateikiama trumpa vokiečių ir rusų draugystė, stojusi po Molotovo-Ribbentropo pakto pasirašymo. Idėjiškai – tai bandymas atkurti laikmečio psichologiją. Visi veikėjai tarsi apsėsti kraštutinių geismų, daugiausiai prasiveržiančių kaip agresija. Nė vienas jų poelgis ar jausmas nėra lengvai paaiškinamas siužetiškai. Atrodo, kad visi įaudrinti kažko kito. Apie karą –­ beveik nė žodžio, jis užkoduotas nebent įtemptuose žvilgsniuose vienų į kitus, nuolatiniuose ruskaja duša prisilietimuose. Stilistiškai filmas nėra vientisas, kartais primena teatro salę, kartais –­­ tradicinį skandinavišką filmą, dar kitomis akimirkomis išlenda nuorodos į Tarkovskį. O kur ne kur žioji spragos, kažko per daug, kažko per maža. Todėl visuma nesprogdina, tik apnuodija. Įdomu tai, kad Rusijos kultūros ministerija buvo nutraukusi šio filmo finansavimą kaltindama istorijos falsifikavimu, nors vėliau lyg ir nusileido spaudimui ar bent jau nebesipriešino filmo statybai. Aišku, Rusijos teritorijoje šeimininkaujantys vokiečiai – ne pats maloniausias vaizdelis dabartinei valdžiai. Kita vertus, filme lyg ir besitęsianti moralinė gija baigiasi tuo, kad visos haliucinacijos, abejonės ir dejonės sutalpinamos į griežtą uniformą ir pergalingą, nors ir savidestruktyvų šypsnį. Štai karininkas žiūri pro naujus, galingesnius žiūronus ir tarsteli, kad dabar bus mažiau aukų, o Hansas jam atsako – ne, dabar jų bus daugiau. Taigi filmą vis dėlto pamatyti verta – jis netipiškas ir labai gyvas, nors, ko gero, nebus gerai įvertintas ir greitai nugrims į užmarštį.

„Mielasis Hansas, brangusis Piotras“

Kitas filmas, kurį ne tik verta, bet ir būtina pamatyti – „Anomaliza“. Tai Charlie Kaufmano, legendinio režisieriaus („Sinekdocha, Niujorkas“) ir scenarijaus autoriaus („Būti Džonu Malkovičiumi“, „Adaptacija“, „Jausmų galia“), sugrįžimas. Nors iki tol režisavęs tik vieną filmą, Kaufmanas su savo herojų tapatybės problemomis yra jau giliai įsirėžęs į kino istoriją. Savo braižo jis nepraranda, bet ir nesikartoja. „Anomaliza“ tiesiog kvepia šviežiena – ne technologine, o idėjine. Tai gyvas patyrimas. Iš pradžių atrodo, kad taip yra dėl kelių papras­tų, netgi grubių triukų, pavyzdžiui, visi veikėjai, net vaikai, kalba vienu vyrišku balsu, o tikroji drama prasideda vienai moteriai prakalbus moterišku balsu. Originali filmo forma –­­ pusiau animacija, pusiau lėlių teatras –­­ taip pat suteikia daug galimybių interpretuoti. Nuostabu, kaip netikėtai ji išgrynina visus vaizduojamus potyrius. Jau pačioje filmo pradžioje, lėktuvo scenoje, galima intensyviau išgyventi skry­džio jausmą, nei žiūrint analogiškus dokumentinius kadrus, o gal netgi labiau nei iš tikro skrendant lėktuvu. Sekso scena irgi rodosi gerokai nepatogesnė ir intymesnė negu neseniai matytoje Gasparo Noé „Meilėje“, kur seksas buvo tikras, 3D, žmonių, o ne lėlių. Sena tiesa apie kiną, kurio sukurti iliuzija, idėja, svajonė ar melas yra stipresni už realybę. Todėl „Anomalizos“ veikėjai irgi suprantamesni, jų poelgius, netgi kvailus ar bjaurius, lengva atjausti.

Apskritai filmo veikėjai visiškai neerzina, bent jau manęs. O taip man būna labai retai. Vis dėlto jų santykių peripetijas užgožia dirbtinės metaforos. Iš pradžių tarsi akivaizdu, kad veikėjai –­­ tai lėlės-robotukai, besirenkantys į sėkmingo klientų aptarnavimo konferenciją ir atspindintys ne ką kitą, o susvetimėjusį, nuobodulio ir pasidygėjimo kamuojamą pasaulį. Tačiau vėliau išryškėja jau kita, lėlių-kaukių metafora. Kaukės kliba ir krenta nuo veido ar veikiau krenta pats veidas, nes po juo nieko nėra. Be to, netobuli, tarsi sustumti lėlių kūnai nurodo ir į veikėjų apmaudų ribotumą: ak, filmo moterys niekada nenumes svorio; ak, vyrai niekada nebus patrauklūs; ak, seksas visada bus nepatogus. Tačiau didžiausias nejaukumas ir netgi siaubas žiūrint „Anomalizą“ apima, kai, nepaisant akivaizdaus ir pabrėžiamo lėlių dirbtinumo, vis tiek ima atrodyti, kad tai nėra lėlės, o tikri, gyvi aktoriai, tik kažkaip keistai suskaitmeninti. Tiesa, nuotraukos iš filmo gamybos su mažytėmis lėlėmis, kilnojamomis po mažyčius kambarėlius, tai lyg ir paneigia. Bet filmas vis tiek išlieka neregėtai humaniškas. Ir anomalus. Šou, kuris nebėra šou.

„Anomaliza“

Draugai