Dmitrij GLUŠČEVSKIJ. „Kino pavasario“ profiliai

Sąmoningai ar ne, šiemetinio (būtina pridurti, kad jubiliejinio) Vilniaus kino festivalio atidarymo filmas – Xaviero Dolano „Mamytė" – realizuoja „Kino pavasario" siekį populiarinti gerą kiną šiek tiek geriau negu puikiai. Džiugios kalbos apie naująjį kanadiečio vunderkindo kūrinį netilo viešojoj erdvėj nuo pat paskelbimo apie jo rodymą, o bilietai į seansus buvo nušluoti kone iškart po pardavimų pradžios. Nėra ko stebėtis – šitas veik nepriekaištingai pastatytas filmas turi visas galimybes patikti visiems: nuo ieškančių socialiai aktualias temas gvildenančių kūrinių iki drąsesnių europietiškų kino eksperimentų mėgėjų. Dolanas „Mamytėje" analizuoja trapią ribą tarp motinos meilės besąlygiškumo ir žiaurumo, tam pasitelkdamas energingo, talentingo ir ryškaus jaunuolio su psichologinėmis problemomis figūrą. Meistriškai balansuodamas tarp komercinio ir autorinio kino, jis patiekia žiūrovui iš tiesų demokratišką produktą, kupiną žinomų dainų ir įspūdingo grožio kardų. Tačiau galbūt būtent todėl pats filmas man pasirodė pernelyg saugus, nuspėjamai besivystantis, užtemptas ir kiek perspaustas. Manau, nuspėjama, kad daugeliui 2015-ųjų „Kino pavasaris" įsimins būtent juo. Aš vis dėlto ieškojau ko kito.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Laimei, lankytojams, kuriems pabodo dažnai pamokančios šiuolaikinio autorinio kino intonacijos, yra kur nuo jų pasislėpti tarp 939 festivalio seansų. Vieną tokių galimybių siūlo argentiniečio Damiano Szifrono pastatyta pietietiškai karšta juodoji komedija „Šiuolaikiniai žvėrys". Filmas džiugina būtent tuo, kas konservatyvesniam žiūrovui gali sukelti pasipiktinimą: tiesiu, linksmu ir (savi)ironišku požiūriu į tamsiausius žmogiškosios prigimties užkampius. Jis pakankamai drąsus, kad pripažintų, jog smurtavimas ir kerštavimas yra būdingi kiekvienam, ir sugebėtų iš to pasijuokti. Paradoksalu, iš pirmo žvilgsnio amoralūs ir šokiruojantys „Šiuolaikiniai žvėrys", atsiribodami galimų vertinimų, kaip tik skatina autorefleksiją. Todėl šitas filmas yra neabejotinai vertesnis dėmesio nei sukramtyti ir aiškinti linkę konkurentai: mąstymas – tai darbas, kurį žiūrovas privalo atlikti savarankiškai.

Žanrine įvairove maloniai pradžiugino „Trumpųjų lietuvių premjerų" programa. Tiesa, ne visiems joje pristatytiems autoriams įgyvendinti savo vizijas sekėsi vienodai gerai. Pavyzdžiui, Andriaus Lekavičiaus sukurtas bėgikų emocijas fiksuojantis filmas „After 42", nors pristatomas kaip eksperimentinis, yra panašesnis į įprastą reklamą. Vis dėlto jis turi aiškią idėją, žiūrisi smagiai ir nespėja nusibosti. Deja, to paties neišeina pasakyti apie vizualiuoju eilėraščiu prisistatančias „Tuštumos kilpas", pernelyg tiesiogiai atitinkančias savo poetinį pavadinimą. Techniškai įspūdingas 10 minučių kūrinys panašus iš karto į visus 8 dešimtmečio vaizdo klipus, ir iš tiesų pradžiugina tik pasibaigęs.

„Šiuolaikiniai žvėrys“

Visos „Trumpųjų premjerų" programos šešetuko lyderiai – Jono Trukano „Vaiduoklis, kurio neprisimenu" ir Audriaus Antanavičiaus „Mėgėjai". „Vaiduokliui" šiaip jau reikėtų išreikšti dėkingumą bent už tai, kad jis kino ekrane prikelia nuostabiąją Vaivą Mainelytę. Tarsi to būtų negana, filmo autoriai užtikrintai įrodo, jog sukurti nuotaikingą ir ironišką komercinį kiną galima ir apie rimtus dalykus. Šiuo požiūriu jis laimi prieš spalvingesnį ir techniškai pažangesnį, tarsi Weso Andersono infantilumo inspiruotą Igno Meilūno „Mišką". „Vaiduoklio" kūrėjai stato už paprastumą ir dėl to tik laimi. Filmo siužeto vingiai, nors ir palieka „kažkur matytų" įspūdį, bet sugeba produktyviai plėtoti tikrai aktualią – senatvės – temą, o humoras neleidžia nusiristi į nereikalingą melancholiją.

„Mamytė“

„Mėgėjai" savo ruožtu lengvai paperka nuostabiai nutapytu dviejų kino entuziastų portretu. Kėdainių kultūros centro rūsyje studiją „Mėgėjas" įkūrę Vitolis ir Adolfas pelnė mano (ir visos salės) simpatijas nuo pirmųjų filmo kadrų, o jam pasibaigus tapo besąlygiškais viso seanso laimėtojais. Deja, to paties nepavyko padaryti kitai šios programos dokumentinei juostai – Lino Ryškaus „Sigutei". Panašu, kad pastarosios komanda tiesiog nesugebėjo suvaldyti medžiagos, todėl vietoje potencialiai puikios istorijos žiūrovai gavo gana nenuoseklų Sigutės Trimakaitės kasdienio gyvenimo epizodų kratinį.

„Vaiduoklis, kurio neprisimenu“

Neabejotinas mano pirmų dienų „Kino pavasaryje" favoritas – neįtikėtinai stilinga meilės istorija apie vampyrus fikciniame Irane „Mergina naktį namo grįžta viena". Anos Lily Amirpour pilno metro debiutas pasakoja poetiškai lėtą ir išties gana paprastą istoriją apie du „Blogojo miesto" gyventojus, tačiau sugeba sutalpinti joje retai kur sutinkamą stilistinę ir emocinę puokštę. Net jei po šito filmo žanrinė kategorija – feministinis romantinis spagečių vesternas apie vampyrus – ir netaps ypač populiari, „Mergina", būdama, mano žiniomis, vienintele jo atstove, tikrai aukštai užkelia kartelę. Kupina kino citatų (nuo Jamesą Deaną primenančio pagrindinio veikėjo iki godariškai dryžuotų vampyrės marškinėlių), persmelkta postpunk bei new wave nostalgijos ir išradingai išnaudojanti film noir estetiką, „Mergina" turi viską, kad galėtų būti gretinama su tokiais kultiniais filmais kaip Jimo Jarmusho „Keisčiau nei rojuje" arba Kevino Smitho „Klerkai".

„Mergina naktį namo grįžta viena“

Šiame šviežių žanrų ir jaunų autorių kontekste naujasis kino meistro Peterio Greenaway'aus kūrinys „Eizenšteinas Gvanachuate" atrodo keistokai. Neabejotinai išradingai nufilmuotas biografinis epizodas iš didžiojo rusų režisieriaus gyvenimo siekia nušauti kelis zuikius vienu šūviu, bet paslysta kažkur vidury kelio. Jis pilnas nuorodų į Eizenšteino kūrybos stilistiką, netikėtais būdais apmąsto istorinius procesus ir kartu mėgina būti meilės istorija, tačiau lieka perkrautas ir retai sugeba parodyti tikrą emociją vietoj intelektualinių žaidimų. Taigi, jei pagrindinis filmo herojus vienoje scenoje užtarnautai teigia esantis „kinematografinės išraiškos laisvės boksininkas", man susidaro įspūdis, kad Greenaway'us, pats nepastebėjęs, tapo jos įkaitu. Tačiau, neabejotinai, ir šis filmas „Kino pavasaryje" ras savo žiūrovų ir apologetų.

„Eizenšteinas Gvanachuate“

Draugai