× Lina Žukauskaitė

Kaip atpažįstamas veidas, filmotekoje įsikursiantis šalia gražuolių, paskutines atostogų dienas palydinčių vikų, mažųjų princų ir seklių kalių? Kino režisierė Dovilė Gasiūnaitė apie vaikų aktorių atranką.

 

Dovilė Gasiūnaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Rūta Oginskaitė savo knygoje „Žebriūnas. Nutylėjimai ir paradoksai“ pasakoja apie Algirdo Šatkausko dokumentinį filmą „Noriu būti artistu...“ (1978) pagal Algimanto Puipos scenarijų, kuriame Arūnas Žebriūnas prisimena, kad, ieškodamas aktorių vaikų, dairydavosi keistų poelgių ir savitų bruožų. 1978 m. jis jau buvo sukūręs „Gražuolę“, „Naktibaldą“, „Seklio Kalio nuotykius“. Filmo autoriai netgi buvo sugalvoję sceną, kurioje vaikas, norintis filmuotis, o gal jau filmavęsis pas „dėdę Žeb­riūną“, bando užkalbinti jį gatvėje, bet režisierius neatsigręždamas sėda į mašiną ir nuvažiuoja.
Aktorius tuo metu rinkdavosi režisieriai ir jų asistentai. Kino režisierė Dovilė Gasiūnaitė laiką tarp kuriamų filmų išnuomojo Nepriklausomybės laikais naujai atsiradusiai aktorių atrankos režisierės profesijai. Pradėjo pirmuoju Kristijono Vildžiūno ilgametražiu filmu „Nuomos sutartis“ (2002), kuriame pirmą kartą ieškojo ir aktorių vaikų. Jų paieškas tęsė kituose šio režisieriaus filmuose „Kai apkabinsiu tave“ (2010), „Senekos diena“ (2016), „Dainos lapei“ (2022), Valdo Navasaičio „Perpetuum mobile“ (2008), Tomo Vengrio „Gimtinėje“ (2019), Deimanto Narkevičiaus „Čiulbančioje sieloje“ (2023). Profesinį pokalbį su jais kaip režisierė plėtojo debiutinėje ilgametražėje vaidybinėje juostoje „Narcizas“ (2012), o vaiko virsmą suaugusiuoju tyrinėja dabar kuriamame antrame vaidybiniame filme „Danka“.
Kaip žinoti, kad būtent šio aktoriaus veidas atsiskleis prieš kamerą ir privers žiūrovą patikėti filmo realybe? Ar vaikai vejasi lėtai nuriedantį režisieriaus arba aktorių atrankos režisieriaus automobilį? Kas šiandien, ieškant vaidmeniui tinkamo aktoriaus vaiko, perėmė cenzoriaus vaidmenį iš Maskvos kino valdininkų? Atsakymai pačios Dovilės žodžiais.

Kadras iš filmo „Narcizas“ (rež. Dovilė Gasiūnaitė)

/ / /
Pirmą kartą su vaikų atranka ir darbu filmavimo aikštelėje susidūriau Prahos kino mokykloje. Atlikdama praktinę užduotį, pasikviečiau vaidinti pažįstamų vaikus – berniuką ir mergaitę. Pakankamai išlepinti, įpratę elgtis taip, kaip jiems patinka. Vaikams filmavimo metu reikėjo žaisti „Monopolį“ – numetęs kauliuką į šalį berniukas neklausydavo nurodymų, lipdavo ieškoti jo ten, kur patogiau, dingdavo iš kadro. Tokia judesių laisvė gali pasirodyti netikėta, bet yra siektina kine. Atvirai kalbant, man pasisekė – kitoje filmavimo grupėje panašaus amžiaus aktoriai apkandžiojo režisierių.

/ / /
Atėjus į kiną 2002 m. nebuvo jokių taisyklių, kaip bendrauti ir dirbti su vaikais. Kliaudavausi intuicija. Atsimenu, kaip ieškojome aktorių „Nuomos sutarčiai“. Iš pradžių užkalbinome bendraklasių būrelį parke. Jie drąsiai, netgi įžūliai bendravo, akiplėšiškai elgėsi prieš kamerą. Kai pakvietėme į tikrus bandymus, viskas pasikeitė: vaikai jautėsi susikaustę prieš suaugusiuosius, stengėsi laikytis taisyklių, pateisinti lūkesčius. Visai kitokią atmosferą prisimenu iš žydų mokyklos, kurioje taip pat ieškojome būsimų aktorių. Vaikai nuo ryto iki vakaro buvo užsiėmę, mokėjo planuoti laiką. Paskambinome vienam berniukui, norėdami pakviesti į bandymus. Girdime, kaip klausia mamos, ar galės dalyvauti. Mama atsako, kad galės, jeigu prieš tai atliks anksčiau suplanuotus darbus. Vaikas nuo mažens mokomas derinti pareigas ir pomėgius, kad viskam liktų laiko. Kitas berniukas iš tos pačios mokyklos filmavimo metu išsityrinėjo visą aikštelę, aiškinosi, kaip ir kas veikia, uždavinėjo nuoseklius ir sudėtingus klausimus – su tokiu vaiku gali tartis ir bendradarbiauti.
Gerai, jeigu bendradarbiauja ir tėvai. Svarbiausią darbą tenka atlikti aktoriui, – režisierius, kartais nepaisydamas jokių kliūčių, renkasi jį, – bet tėvai apsunkina arba palengvina procesus. Kartais jų elgesys lemia, kaip vaikui seksis filmavimo aikštelėje. Prisimenu, ieškojau mergaitės „Narcizui“. Buvome radę aktorę, puikiai tinkančią vaidmeniui, bet tėvas kontroliavo kiekvieną mergaitės judesį ir neleido jai atsiskleisti. Vaidmenį gavusios Urtės Perminaitės tėvai buvo labai lankstūs ir paslankūs. Vieną dieną aktorė atvyko į filmavimą prastos nuotaikos. Ją atvežęs tėvas išsiaiškino, kad mergaitė išsirinko netinkamas kojines, nieko nelaukdamas paskambino žmonai, ši iš karto atvyko į aikštelę ir nuteikė dukrą darbui. Esu girdėjusi, kad A. Žebriūnui filmuojant „Paskutinę atostogų dieną“ baigėsi blogiau – Vikos vaidmenį atlikusi Lina Braknytė supykusi pasiūlė jam pačiam rengtis taškuotą suknelę.

/ / /
Svarbiausia vaiko aktoriaus savybė – vaizduotė. Ji leidžia padaryti daugiau ir įdomiau, nei prašai, lemia, ar žiūrovas patikės vaidmeniu. „Narcize“ vaidinusi Urtė, kuriai tuo metu buvo ketveri, nustebino gebėjimu skirti tikrovę nuo kuriamos realybės. Ji suprato, kad filmavimo aikštelėje ji vaidina mergaitę kitu vardu, o tėvų vaidmenį atlieka aktoriai. Netgi pradėdavo vadinti tikrąją mamą kita mama, o tėvą – vardu. Nereikėjo jos apgaudinėti ir prigalvoti triukų, mergaitė sąmoningai dalyvavo kūrybiniame procese, papildydama jį improvizaciniais elementais.
Kai kuriems vaidmenims tinka neišpuoselėti, gyvenimo neišlepinti vaikai. Su jais sudėtingiau kasdienybėje, bet paprasčiau kine. Tokie vaikai turi gyvenimiškų patirčių, formuojančių bendruomeniškumo jausmą, jeigu randi su jais kalbą, gali susitarti kaip su suaugusiais. Tinkamoje socialinėje aplinkoje augantis vaikas elgiasi pagal taisykles, tikslinasi, ar gerai atliko užduotį, kontroliuoja savo veiksmus. Žinoma, visiškai nevaldomas žmogus – kitas kraštutinumas, negali jo rinktis, įvertindamas laukiančius procesus.
Renkantis kelis vaikus vienai scenai, svarbu įvertinti, kuris iš jų galės duoti toną. Tokiais atvejais lemiamą vaidmenį atlieka reakcija, atmintis, susikaupimas. Kartais tenka atsisakyti meniniu požiūriu stipraus vaikų derinio, nes tarp jų tvyro įtampa. Į „Gimtinės“ bandymus buvau pakvietusi dvi pažįstamas mergaites. Paaiškėjo, kad jos nemėgo viena kitos, pradėjo konkuruoti filmavimo aikštelėje, fiziškai dengti viena kitą kadre.

/ / /
Dažnai aktorių vaikų ieškau mokyklose, bet jose atsiranda paklaida dėl moksleivių skaičiaus ir riboto laiko. Kartais jų charakterio savybės lemia, kad pirmame plane atsiduria ne tie, kurių ieškai, – drąsesni nustumia tylesnius ir jautresnius. Kartais keliaujame po mažesnius miestelius ir kaimus, gyvai teiraujamės žmonių kultūros namuose, pašte, vietinėje parduotuvėje. Aktorių atrankos režisieriui tenka nuolat galvoti, kur galėtų sutikti ir pastebėti vaidmeniui tinkamą vaiką, modeliuoti galimus susitikimų scenarijus.
Kartais nutinka ir neplanuotų situacijų. Tarkime, „Gimtinei“ berniuką Amerikos lietuvį aptikome ne JAV, o draugų sodyboje Lietuvoje. Išgirdau angliškai kalbantį vaiką, nieko nelaukdama įlėkiau pas jo tėvus, klausdama, gal man pasigirdo. Tėvai išsigando, kad bus ką nors iškrėtęs. Paaiškėjo, kad berniukas iš tiesų gyvena JAV ir buvo atvykęs atostogų į Lietuvą.

/ / /
Nuvažiuojančio automobilio dar niekas nesivijo, dažniau tenka susidurti su atkakliu suaugusiųjų – tėvų, mokytojų, kultūros namų darbuotojų – bandymu „tinkamai“ paruošti vaiką bandymams. Pačius vaikus kartais tenka rimtai įkalbinėti. Prisimenu, važinėjome po Aukštaitiją ieškodami berniuko „Dainoms lapei“. Matau, autobuso stotelėje vidury laukų sėdi kaip iš akies trauktas veikėjas. Priėjau – nesileidžia į kalbas. Neįdomu, ir viskas. Vėliau kaimo parduotuvėje klausinėjome, ar aplink gyvena išraiškingų vaikų. Nurodė vienos moters adresą, pasiūlė aplankyti jos anūką. Važiuodami pas ją juokėmės, ar tik nebus tas pats berniukas iš stotelės. Ir ką jūs manote? Berniukas ir vėl nesileidžia į kalbas, slepiasi, nepadeda net močiutės raginimai. Filmuotųsi nebent su draugu, bet kaip tik ruošėsi važiuoti motoroleriu prie ežero. O dar pavadinimas – iš karto aišku, kad ne veiksmo filmas. Reikiamą aktorių radome vaikų globos namuose.

/ / /
Technologijos pakeitė vaikų santykį su filmavimo procesu – jie pratę viską fiksuoti mobiliaisiais telefonais, natūraliai jaučiasi prieš objektyvą, bet tai nereiškia, kad taip pat jausis ir filmavimo aikštelėje. Prisimenu berniuką, kuris, atėjęs į bandymus, įsitaisė ant sofos, pabrėžtinai atsainiai užmetė rankas ant atlošo, nėrėsi iš kailio, norėdamas nustebinti ir sužavėti. Sugrįžę po pertraukos radome jį nudelbusį akis, susigūžusį, užsisklendusį. Bandėme aiškintis, kas nutiko, – kartais nevalingai mestas suaugusiojo žvilgsnis ar balso intonacija gali turėti visiškai kitą reikšmę vaikui. Yra buvę atvejų, kai puikiai vaidmeniui tikęs vaikas pradėdavo keistai elgtis, pasislėpdavo. Man atrodo, netinkamas vaiko elgesys atspindi neapgalvotus suaugusiojo veiksmus. Tai jis turėtų rasti būdą susikalbėti, numatyti galimas situacijas, tik suaugusieji patiria ne mažiau jaudulio, nuogąstavimų, nerimo.

/ / /
Teisiniai apribojimai išilgino ir iškreipė bendravimo su vaikais procesą. JAV gerokai anksčiau, o dabar ir Lietuvoje tapo neįsivaizduojama, kad galėtum prieiti prie vaiko ir paprašyti jo telefono numerio, filmuoti arba fotografuoti. Paprastai įteikiu vaikui savo vizitinę kortelę ir prašau, kad paskambintų jo tėvai. Kartais pagalvoju: gerai, kad esu moteris, man paprasčiau užkalbinti, aplinkinių akyse atrodau ne taip įtartinai. Tiesa, vaikai dažniausiai pamiršta perduoti kortelę ir ji tiesiog pasimeta.

/ / /
Rinkdamiesi aktorius vaikus, režisieriai paprastai išsako panašius pageidavimus. Jiems svarbu, kad vaikas būtų savita asmenybė ir gerai jaustųsi prieš kamerą, sugebėtų perteikti savo išskirtinumą. Kartais ieškoma tam tikrų savybių arba tipažo, bet atpažinimo momentas įvyksta visiškai netikėtai. Svarbu žmoguje pastebėti ir atpažinti veikėją. Ieškodama aktoriaus didesniam vaidmeniui, esu linkusi nepasikliauti nuojauta ir patikrinti visus galimus variantus.
Svarbu apgalvoti, kaip vaikas jausis atlikdamas bandomąją užduotį, neperkrauti jo emociškai, įvertinti, kaip reaguos į nepažįstamus žmones. Gebėti jausti situaciją ir bendrą atmosferą, palaikyti ir supažindinti su darbo filmavimo aikštelėje procesais. Įspėti, kad režisierius ne visada pagirs arba skirs dėmesio. Vaiko vertę kine kuria jo patirtis ir vidinis pasaulis, o ne filmo arba aktorių atrankos režisierius.
Prisimenu, kaip vaikai, vaidinę „Perpetuum mobile“, džiaugėsi išvydę save ekrane, stovinčius už stulpo. Tąkart paprašiau režisieriaus per premjerą perskaityti visų jų vardus ir pavardes. Paprastai scenoje niekas nemini statistų, bet vaikas ateina į premjerą su tėvais arba klasės draugais, jaudinasi, jam tai didelis įvykis. Neišgirsti savo pavardės reikštų, kad apskritai nieko nebuvo. Po „Narcizo“ stebėjausi, kodėl niekas neatkreipė dėmesio į mergaitės vaidmenį. Geras bičiulis, psichologas Viktoras Keturakis paaiškino, kad vaikas mūsų visuomenėje vis dar vertinamas kaip pusiau žmogus. Džiaugiuosi, kad šiandien kino kritika skiria daugiau dėmesio vaikų vaidmenims ir išsamiau juos aptaria.