Tautvydo Stuko nuotr.

 

Lietuvoje lankėsi lenkų kino režisierė Agnieszka Holland, bet diskutavo ne apie kūrybą, o pasaulio aktualijas. 

 

Savo paskutiniame filme „Žalia siena“ režisierė Agnieszka Holland tyrinėja moralinių ribų ir fizinių sienų klausimus. Filmą pernai rodė „Kino pavasaris“, o šiemet į festivalį atvyko pati režisierė ir specialiame seanse papasakojo apie filmo kūrimo paskatas, užkulisius. „Žalia siena“ iš trijų perspektyvų – lenkų aktyvistų, pasieniečių ir migrantų, patikėjusių, kad per Baltarusijos sieną galima patekti į Europos Sąjungą, – pasakoja apie 2021 m. prasidėjusią ir iki šiol tebesitęsiančią krizę. Apgaulinga viltimi patikėję pabėgėliai iš Artimųjų Rytų ir Afrikos patenka į Aliaksandro Lukašenkos paspęstus spąstus Rytų Europos miškuose, kai išorinę Europos Sąjungos sieną su Baltarusija turinčios valstybės jų neįsileidžia. Pasak režisierės, nors filmas vaidybinis, jame rodomi šokiruojantys įvykiai atspindi tikrovę, mat prieš rašant scenarijų keletą mėnesių buvo renkama informacija, kalbamasi su aktyvistais, pasieniečiais, migrantais.

Per ilgą karjerą A. Holland sukūrė ne vieną istorijos ir politikos klausimus nagrinėjantį filmą. Save apibūdina kaip žydę Lenkijoje, lenkę Europoje ir europietę Amerikoje. Taigi, kas, jos akimis, vyksta Europoje? „Pasienis su Baltarusija yra tik vieta, kur galima pamatyti tendencijas. Čia vyksta egzaminas, kurio rezultatai parodys, kokia Europa yra iš tiesų“, – sako A. Holland.

Ko gero, garsiausias režisierės filmas yra „Europa, Europa“, filmuotas 1989 m. Tai laikas prieš viskam griūvant – sienai, režimui, Sovietų Sąjungai. Po metų į kino teatrus išleidus filmą žmonės klausinėjo, kodėl pavadinime dukart pakartotas žemyno vardas. „Europos tapatybė remiasi dvilypumu. Viena vertus, esame kultūros, demokratijos ir žmogaus teisių lopšys. Visas tas nuostabus menas ir aukštos vertybės! Bet kitoje pusėje esti pačių baisiausių nusikaltimų prieš žmoniją. Tas dvilypumas niekur nedingo. Tamsioji pusė kuriam laikui buvo užmigdyta, o dabar ji grįžta“, – įspėja režisierė.

Nepaisant žiaurių XX a. pamokų, europietiška kultūra su savo vertybėmis išsiplėtė. XVIII a. kelionėje į Maskvą prancūzų filosofas Voltaire’as apie Lenkiją rašė, kad čia jau ne Europa. Šiandien drąsiai galima teigti, kad amžinai ginčijama rytinė Europos žemėlapio riba nuo Voltaire’o laikų gerokai pasislinkusi į dešinę. Niekam nekyla klausimų, kad nuo Suomijos šiaurėje iki pat pietinių Graikijos salų esame Europa. Kaip ir Baltijos šalys, Lenkija, Vidurio Europa. Ukraina taip pat. Ar ši riba galėtų dar labiau pajudėti į Rytus? A. Holland atsisako lyginti šalis per nacionalistinę prizmę – rusai nėra genetiškai užprogramuoti būti blogi. Rusijoje, kaip bet kur kitur, yra ir gėrio, ir blogio. Didžiausias klausimas – kam visa tai pasitelkiama, kokie politiniai sprendimai priimami.

„Dabar aiškiai matome, kad Europos Sąjunga gali sužlugti, būti nugalėta. Tai tikras pavojus, ne fantazija. Realus pavojus nuo tada, kai tapo aišku, kad demokratija ir kapitalizmas atsidūrė krizėje, – šios institucijos nebesuteikia žmonėms jausmo, kad jie yra svarbūs, kad gali kažką pakeisti tiek savo gyvenime, tiek pasaulyje. Žinoma, šiems pokyčiams įtakos turi daug veiksnių, bet yra niekšų, sąmoningai perstumdančių vertybes. Grįžtant prie europietiško dvilypumo idėjos, tamsa dabar ateina iš Rytų. Tokiam pavojui mūsų gynybinis atsakas yra per silpnas, nors gyvename šalyse, kur tas pavojus gali išsipildyti. Kai 2018 m. Ukrainoje filmavau „Poną Džounsą“, dirbau su ukrainiečiais, kurių sūnūs, broliai ar vyrai kariavo, bet netgi po Krymo okupacijos, netgi po Donbaso niekas neįsivaizdavo, kad šalis gali būti užpulta. Žmonės netikėjo, jie nenorėjo tikėti. Užgrobtas Krymas – ok. Donbasas – ok. Bet visa kita, Kijevas, Charkivas? Neįmanoma!“

A. Holland sako: „Lietuvos, Baltijos šalių nepriklausomybė labai šviežia. Lenkija patyrė Rusijos priespaudą keletą amžių. Gerokai ilgiau buvome imperijos dalis nei laisvi. Todėl šiandieninė mūsų laisvė labai trapi. Žinoma, gretinti istorijos faktus su dabartiniais įvykiais nėra teisinga, nes istorija visgi nesikartoja. Bet panašumų per daug, ir tai kelia susirūpinimą. XX a. suteikė žmonijai daugybę pamokų, ir kurį laiką gyvenome į jas atsižvelgdami. Europos Sąjunga – neįtikėtinos pažangos pasiekusi organizacija – yra įrodymas. Bet tapome narciziškais, egoistiškais, praradome vaizduotę.“

Ar ne per greitai savo regione atsipalaidavome? Režisierė pabrėžia ne žmonių tingumą, o bloga linkinčių jėgų manipuliacijas, kurioms atsparumo trūksta daugelyje demokratinių šalių, nepriklausomai nuo geografijos. „Brexitas“ įrodė, kad Vakarų Europa irgi yra pažeidžiama.

„Per greitai vyksta pokyčiai. Šiuolaikybės pokyčių greitis tapo nepakeliamas, žmonės nepajėgūs jų aprėpti. Ypač technologiniai pokyčiai. Manau, kad interneto revoliucija eina giliau nei industrinė revoliucija, – technologijos skverbiasi į žmonių sąmonę. Panašios revoliucijos iki šiol privesdavo prie itin kruvinų karų, o mes kol kas regime sunkiai suvokiamas pasekmes. Kitas didelis, nors gal ne toks staigus pokytis, yra susijęs su žmogaus teisėmis, ypač lyčių klausimu. Besiplėtojanti lyčių lygybė yra nepakeliama grupei žmonių, kuriems labai ilgą laiką praktiškai vieniems priklausė visos teises. Šiandien kalbame ne tik apie žmonių, bet ir apie gyvūnų teises, – šios idėjos tai grupelei spaudžia smegenis! Neįprasta yra tai (kaip matome ir Elono Musko, Donaldo Trumpo elgesyje), kad jie taip atvirai demonstruoja savo neapykantą tokiems pokyčiams. Šie antiintelektualai savo frustraciją reiškia tokiu brutaliai primityviu būdu, kad tai veikia. Anksčiau panaši frustracijos išraiška bent jau nebuvo priimtina viešojoje erdvėje, o dabar ji legalizuota ir ima viršų.“

Viešoji erdvė keičiasi visur. Pavyzdžiui, Lenkijoje yra galingų partijų, palankių D. Trumpo, Viktoro Orbáno mąstymui. Nors savo žodynu jie labai antirusiški, pagal mąstymą artimi Vladimiro Putino pažiūroms. „Jie tampa galingi, nes siūlo labai paprastus atsakymus labai sudėtingiems klausimams. Nes niekas neturi kantrybės sudėtingiems atsakymams. Vilniuje prieš „Žalios sienos“ peržiūrą vienas žiūrovas paklausė, kaip vienu metu išlaikyti ir žmogiškumą, ir šalies saugumą. Atsakymas labai sudėtingas, bet visuomenė šeriama paprastais žodžiais: migrantai yra priešai, jie yra gyvuliai, laukiniai, juos reikia nužudyti. Ir tam turime teisę, nes saugome savo šalį“, – sako režisierė.

Plakamas įteisinamo nihilizmo ir karo baimės kokteilis – atrodo, kad pasaulis rieda į pragarmę. Iš kur semtis stiprybės? „Jei išgyvensime kaip žmonija, kaip planeta, galų gale geriečiai vis tiek laimės. Viskas vyksta ciklais. Kaskart užplūdus teisingumo ir humaniškumo bangai, dalis užspaustųjų išsilaisvina. Žvelgdami į istoriją matome, kad prieš 200 metų vaikai ir vergai buvo tiesiog kažkieno nuosavybė. Valstiečiai, moterys, homoseksualai neturėjo teisių. Dabar šios grupės, nors ir nepasiekta visiška lygybė, gyvena geriau.“

Paskutiniai 10–15 metų mūsų šalims, Lietuvai ir Lenkijai, buvo nuostabūs, taip gerai negyvenome turbūt per visą istoriją. O dabar laikas užleisti vietą cinizmui. „Klausimas toks, kiek godūs ir žiaurūs jie bus. Jei jų filosofija tokia, kad silpnesni neturi teisės egzistuoti... Turėjome koncentracijos stovyklas, matėme, kaip paprasta žudyti, o šiandien naikinti būtų dar lengviau“, – tvirtina A. Holland.

Tai ką daryti? Žmonės yra žmonės – kiekvienas galvojame apie save, rūpinamės asmeniniu komfortu. Bet režisierė siūlo nepamiršti pastoriaus Martino Niemöllerio, išgyvenusio nacizmą ir koncentracijos stovyklą, žodžių: „Pirmiausia jie atėjo komunistų, aš tylėjau, juk nebuvau komunistas. Tada jie atėjo žydų, tylėjau – juk nebuvau žydas. Tada atėjo profsąjungos narių, tylėjau – juk nebuvau profsąjungos narys. Tada atėjo katalikų, tylėjau, nes buvau protestantas. Kai atėjo manęs, nebeliko kam manęs apginti.“

„Istorijų pasakotojai turi prisiimti atsakomybę. Jei neturi balso, sunku kovoti. Bet jei turi, privalai jį naudoti. Neteigiu, kad kiekvienas privalome būti herojumi. Kol kas dar gyvename tarpsnyje, kai nebūtina elgtis herojiškai norint ką nors pakeisti, išsakyti savo poziciją. Dar ne. Bet galbūt po 3–5 metų jau reikės herojų, nes tylėjome, kai galėjome kalbėti“, – pokalbį baigė režisierė A. Holland ir pridūrė, kad viskas eina velniop ir ji neturinti vilties dėl teigiamų pokyčių, nors labai norėtų klysti.