Giedrė Smolskaitė. Lumière’ų kino festivalis: Honkongo dvasia

1895 m. Prancūzijoje broliai Auguste’as Marie Louis Nicolasas ir Louis Jeanas Lumière’ai išrado kinematografą. Tų pačių metų pabaigoje pasaulis išvydo dažnai pirmuoju laikomą trumpametražį filmą „Darbininkai, išeinantys iš Lumière’ų fabriko“ („La Sortie de l’usine Lumière“, 1895). Kelių dešimčių sekundžių trukmės nebyliajame, nespalvotame filme vaizduojami iš Lumière’ų gamyklos Lione per atvertus angaro vartus ir duris išeinantys žmonės.

Šiandien pirmojo filmo gatvėje vartai į kinematografo kūrėjų angarą vis dar atviri. Galima užsukti į vidų, pasižvalgyti, nusifotografuoti su stikle įamžintais 1895 m. filmo herojais, o paskui išeiti – lygiai taip, kaip ir filme. Jei išeiti dar nesinori, verta, praėjus nedidelį parkelį, nukeliauti į muziejų. Žvilgsnis bus prikaustytas net neįžengus į vidų: muziejus įsikūręs didingoje Lumière’ų šeimos viloje, kurią to meto gyventojai vadino pilimi. Bet, žinoma, kiekvienas kino mylėtojas užsuks ir į vidų: apžiūrės brolių Auguste’o ir Louis bei jų tėvo Antoine’o namus, įkvėps kino istorijos.

Autorės nuotraukos

Kiną pagimdžiusiame Lione kasmet vyksta didžiulis festivalis, kuriame prisimenamos kino ištakos, švenčiamas jo gyvybingumas. Greta naujovių, festivalyje gausu retrospektyvų bei restauruotų filmų pristatymų, pagerbiami išėjusieji, kasmet pristatoma programa vaikams bei keletas teminių programų – šiemet išskirtinis dėmesys teiktas moterų režisierių kūrybai, muzikai kine, klasikiniams vesternams. Kaip skelbė visą miestą nuspalvinę reklaminiai plakatai, Lumière’ų festivalis skirtas visiems!

Šiais metais renginys vyko spalio 14–22 d., 171 tūkst. žiūrovų Lione pamatė 177 filmus. Svečiavosi, susitikimuose dalyvavo ir seminarus vedė aktorė Tilda Swinton, aktorė ir režisierė Diana Kurys, režisieriai Michaelas Mannas, Guillermo del Toro ir kt. Kaip ir kasmet, dar prieš prasidedant festivaliui, paskelbtas Lumière’ų prizo (Le Prix Lumière) laimėtojas. Prestižinis apdovanojimas buvo įteiktas 9-ąjį kartą.

Prizo laureatui, jo asmenybei ir kūrybos restrospektyvai festivalyje skiriamas didžiausias dėmesys. Apdovanojimu anksčiau įvertinti Catherine Deneuve (2016), Martinas Scorsese (2015), Pedro Almodóvaras (2014), Quentinas Tarantino (2013) ir kt. Šiemet pagrindinį Lumière’ų festivalio prizą, kartais vadinamą kino meno Nobelio premija, gavo kinų režisierius Wongas Kar-wai’us (g. 1958). Tamsius akinius nuo saulės visuomet dėvintis režisierius jų nenusiėmė ir spalio 21-ąją atsiimdamas pagrindinį festivalio apdovanojimą.

W. Kar-wai’us jau 30 metų kuria savitą kiną. Antrajai Honkongo kino bangai priskiriamo režisieriaus filmai yra unikalios estetikos. Dešimčiai jo pilnametražių filmų būdingos netikėtos, ryškios spalvos, neįprasto formato stambūs planai, dėmesys tam tikroms figūroms (pavyzdžiui, atspindžiams veid­rodžiuose, cigarečių dūmams), kurie dažnai pasitelkiami perteikti vienat­vei. Režisieriaus filmuose dažniausiai pamatysime ir išgirsime lietų – ypač estetišką, romantišką, skatinantį žmones suartėti, kalbėtis ar tiesiog būti šalia. Taip pat aršų, aktyvų, naktinį Honkongą. Ir, žinoma, nostalgišką, dėl vienokių ar kitokių priežasčių neįmanomą dviejų žmonių meilę.

Meilė, anot W. Kar-wai’aus, labai svarbi ne tik kine, bet ir jo asmeniniame gyvenime. Jei konkrečiai – meilė žmonai Esther, kuri per visą festivalį buvo šalia režisieriaus. Atsiimdamas pagrindinį prizą, W. Kar-wai’us už galimybę kurti savąją magiją dėkojo broliams Lumière’ams, publikai ir bendražygiams, o apdovanojimą skyrė žmonai ir mūzai Esther. Vėliau, komentuodamas poelgį festivalio laikraščiui, meist­ras sakė, kad tai nebuvo tik romantinis akimirkos proveržis.

Lumière’ų festivalį užbaigė W. Kar-wai’aus filmo „Meilės laukimas“ (2000) restauruotos versijos peržiūra. Peržiūra vainikavo iškilmingą festivalio uždarymo ceremoniją, kurioje dalyvavo ir pats režisierius su žmona, ne kartą privertę atsistoti daugiatūkstantinę publiką. Dėkodamas svečiams, Honkongo režisierius prabilo ir kiniškai: jis padėkojo didžiulėje salėje susirinkusiems tautiečiams, kartu su jais pasidžiaugė, kad kinų režisierių kuriami darbai pastebimi ir Vakaruose.

Lumière’ų prizo laureatą festivalyje lydėjo ne tik žmona. Kiekvieną kartą W. Kar-wai’ui žengus raudonu kilimu, pasigirsdavo grupės „The Turtles“ daina „Happy Together“. Tik suskambus pirmiesiems dainos akordams, net jei ant scenos ar kilimo dar nieko nebūdavo matyti, visa salė kildavo ant kojų –­ šypsodamiesi ir plodami pagal ritmą, žiūrovai laukdavo netrukus pasirodysiančio laureato. „The Turtles“ kūrinys pasirinktas neatsitiktinai: tai vienos W. Kar-wai’aus romantinės dramos leitmotyvas, o ir pats filmas vadinasi „Laimingi kartu“ (1997). Per visas festivalio dienas dainos motyvas tapo ne tik Lumière’ų prizo laimėtojo vizitine kortele, jo filmų metonimija ar meilės žmonai deklaracija, bet ir temine viso šiųmečio Liono kino festivalio daina ir šūkiu.

Beje, „Meilės laukime“ skambanti muzika yra ypatinga. Plačiai aptarinėjamas, klausomas ir itin mėgstamas garso takelis pagilina kūrinį. Filme skamba ir kelios vis pasikartojančios ispaniškos dainos. Vienos jų pavadinimas ir dažniausiai kartojami žodžiai yra „Quizás, quizás, quizás“ („Galbūt, galbūt, galbūt“). Būtent tokia nuotaika ir vyrauja „Meilės laukime“: čia maišosi, jungiasi ir atsiskiria viltis, netikrumas, abejonė, neapibrėžtumas, tikėjimas, lūkestis, ironija.

Muzikiniai leitmotyvai tarsi komentuoja personažų būsenas, tai garsinė netikėtai veikėjus užklupusios meilės išraiška: dainos, atliekamos kita nei filmo veikėjų kalba, kuria jų pasauliui svetimą, nepažintą, švelnią ir šviesią, labai tolimą romantinę atmosferą. Ko gero, neatsitiktinai W. Kar-wai’us panaudojo ne originalias, ispanakalbes šių dainų versijas, o amerikiečių džiazo legendos Nato Kingo Cole’o su savotišku akcentu įdainuotus perdirbinius.

Uždarymo vakarą didžiulėje arenoje susirinkusiems svečiams pristatytas ne tik restauruotas laureato filmas. Tradiciškai pagrindinį festivalio apdovanojimą pelniusiam režisieriui suteikiama galimybė sukurti savąją trumpametražio filmo „Darbininkai, išeinantys iš Lumière’ų fabriko“ interpretaciją. Tad šį sykį žiūrovai stebėjo dar ne visai baigtą W. Kar-wai’aus variantą.

Honkongo kino meistras sakė nenorėjęs nieko keisti – masuotės dalyvių prašė prisiminti pirmąjį filmą, einant pro angaro vartus nežiūrėti į kamerą, mėginti įsijausti į menamą po ilgos darbo dienos apėmusį nuovargį. Tačiau 50 sekundžių filmo peržiūroje festivalio organizatoriai nedrąsiai tarstelėjo, kad W. Kar-wai’aus perdirbinyje justi Honkongo didmiesčio dvasia, tarsi savaime atsirandanti dėl įvairių lyčių, rasių, amžiaus žmonių, skubančių į skirtingas puses, vaizdo. Lumière’ų filmo originalumą siekęs išlaikyti festivalio prizininkas savo varianto pabaigoje įterpė ir naują detalę: iš fabriko išėję du jauni žmonės, prieš išsiskirdami, pasibučiuoja. Karvajišku pavadintas trumputis epizodas atspindi kinų režisieriaus stilistiką, jo filmuose dažnas meilės ir išsiskyrimo temas.

Draugai