Apie Kleberio Mendonços Filho filmą „Slaptasis agentas“

 

Ankstesniame filme „Vaiduoklių atvaizdai“ iš Brazilijos kilęs režisierius Kleberis Mendonça Filho atvirai deklaravo meilę pasirinktai profesijai ir gimtajam miestui Resifei. Naujausiame filme „Slaptasis agentas“ jis grįžta į tą pačią erdvę, dalį veiksmo vėl perkeldamas į jam brangius kino teatrus „Cinema São Luiz“ ir „Cinema Boa Vista“. Šįkart režisierius grįžta į tuos laikus, kai jam buvo vos devyneri, o režimo valdoma Brazilija priminė „laukinių vakarų“ kraštą, kuriame klestėjo kasdienis smurtas ir baimė.

 

   Kadras iš filmo „Slaptasis agentas“

 

„Slaptojo agento“ tarptautinė premjera įvyko Kanų kino festivalyje, kur filmas pelnė dvi „Auksines palmės šakeles“: už geriausią režisūrą ir pagrindinį vyro vaidmenį, kurį sukūrė Wagneris Moura. Vis dėlto verta iš karto perspėti, kad Lietuvos kino teatruose šis filmas greičiausiai nesulauks tokio populiarumo. Tai nebūtinai susiję su menine kokybe – tiesiog Lietuvoje politinio trilerio žanras pritraukia mažiau žiūrovų. Įtemptos politinės realybės metais žiūrovų dėmesys dar labiau krypsta į žanrus, siūlančius atokvėpį, o ne papildomą kasdienių aktualijų krūvį.

Filmas pasakoja apie žmoną palaidojusį vidutinio amžiaus mokslininką Armandą, kuris dėl saugumo prisidengia Marselio vardu ir grįžta į gimtąją Resifę susitikti su mažamečiu sūnumi, gyvenančiu pas senelius. Ši kelionė nėra atsitiktinė. Armandas yra politinis bėglys, nuolat susiduriantis su valstybės kontrolės mechanizmais, slaptosiomis tarnybomis ir institucinės prievartos formomis. Pasakojimas plėtojamas pamažu, leidžiant žiūrovui pačiam suvokti, kaip autoritarinis režimas reguliuoja tiek viešąjį, tiek privatų gyvenimą. Tai istoriškai apibrėžta istorija apie gyvenimą diktatūros sąlygomis 1977-ųjų Brazilijoje, kai asmeninė patirtis neišvengiamai susilieja su politiniu kontekstu.

Riba tarp istorinės ir meninės tikrovės čia sąmoningai paliekama neryški. Filmas yra tarsi vaikystės prisiminimas, sudėliotas iš fragmentų, artimųjų pasakojimų ir nuojautų. Perfrazuojant epiloge kalbančio suaugusio Ferdinando žodžius, tai atmintis, kuri niekada iki galo nepriklauso vienam žmogui. Istorinė rekonstrukcija filme nėra svarbi. Laikmetį išduoda vos kelios detalės, tokios kaip telefono būdelės ar periodinė spauda, o visa kita atrodo stebėtinai šiuolaikiška, lyg veiksmas vyktų šiandien. Šiuo požiūriu K. M. Filho kūrinys šiek tiek primena Christiano Petzoldo „Tranzitą“, kurio veiksmas vyksta Antrojo pasaulinio karo metais, tačiau rodomas šiuolaikinis pasaulis.

Nors „Slaptasis agentas“ suskirstytas į tris dalis, turinčias atskirus pavadinimus, ši struktūra veikia labiau kaip orientyras nei aiškus dramaturginis kelrodis. Žiūrint po truputį skleidžiasi kiti atskaitos taškai, pasikartojantys smurto ir vulgarumo protrūkiai, netikėtos kultūrinės nuorodos, pavyzdžiui, aliuzijos į Steveno Spielbergo filmą „Nasrai“, kuris tampa ryškiu, pasikartojančiu simboliu. Ryklys pasirodo Ferdinando košmaruose, vėliau perkeliamuose į piešinius, universiteto auditorijoje ant stalo irgi padėtas ryklio kūnas. Iš jo perpjauto pilvo kyšo žmogaus koja, kurią režimui dirbantys pareigūnai galiausiai pakeičia gyvūno galūne. Tai itin svarbus momentas, parodantis, kaip sistema tyliai ir beveik nepastebimai susidoroja net su menkiausiais įkalčiais. Vis dėlto šie grįžta, išsiverždami žiūrovų klyksmais kino salėje, jiems žiūrint „Nasrus“. Tokios detalės veikia ne kaip tiesioginės citatos, o kaip atminties nuotrupos, pamažu formuojančios filmo vidinį ritmą ir atskleidžiančios ne tik politinę įtampą, bet ir režisieriaus asmeninių prisiminimų ženklus.

„Slaptąjį agentą“ mačiau tą pačią dieną, kaip ir penktojo dešimtmečio Davido Leano juostą „Atgimusi meilė“. Ironiškas ir, regis, visiškai atsitiktinis šių filmų sugretinimas leido pastebėti, kad „Slaptojo agento“ vizualinė kalba vietomis primena klasikinio kino montažą, nors ir neaišku, ar tai buvo sąmoningas režisieriaus siekis. Apskritai operatorės Evgenios Alexandrovos kamera yra itin manevringa ir gyva. Ji juda vikriai, kartais dramatiškai, nuolat reaguodama į aplinką. Ekrane gausu spalvingai apsirengusių žmonių, veiksmas vyksta karnavalo metu, todėl beveik visą filmą lydi intensyvus bruzdesys.

Karnavalo motyvas filme veikia kaip priešprieša Braziliją persmelkusiai įtarumo ir įtampos būsenai, kurią laikinai neutralizuoja bendrumo ir šventės patirtis. Stebint prakaituotus, apsvaigusius, atsipalaidavusius kūnus susidaro įspūdis, kad minia panyra į savotišką kolektyvinį transą. Tai būsena, leidžianti akimirką užmiršti kasdienę kontrolę ir nuolatinę baimę. Ši erdvė tampa ne tik nacionalinės tapatybės ženklu, bet ir reta vieta, kurioje nuolat per petį besižvalgantis Armandas gali bent trumpam atsikvėpti. Atrodo, tarsi pats miestas ir jame šurmuliuojanti minia taptų savarankišku personažu. Greta to pasitelkiamas ir asociatyvus montažas, vienas ant kito klojami kadrai, dar labiau stiprinantys fragmentišką, prisiminimams būdingą pasakojimo struktūrą.

Filmo pabaigoje keli kadrai iš šiuolaikinės Brazilijos biuro, kuriame dvi merginos klausosi kasečių su personažų liudijimais, netiesiogiai primena viso pasakojimo idėją. Tai tikrų faktų, asmeninių liudijimų ir prisiminimų interpretacijų mišinys. Savotiškas koliažas, vaizduojantis Braziliją, kokią ją iš vaikystės prisimena režisierius, jo artimieji ir iš dalies atspindi istorijos vadovėliai. Tai nėra visos tautos istorija. Šiame filme svarbiausi tampa individualūs pasakojimai. Esmine prieiga tampa atmintis, kuri gali būti fragmentiška, klaidinanti ar iškraipyta. Būtent minėtas finalinis epizodas leidžia atsitraukti ir suvokti, kad filmas pirmiausia kalba apie patį pasakojimo mechanizmą, apie tai, kaip istorijos konstruojamos iš pasirinktos perspektyvos. Šiuo požiūriu „Slaptasis agentas“ veikia ir kaip subtili istorinių naratyvų refleksija, ypač žvelgiant karinio režimo laikotarpiu gimusio režisieriaus akimis. Istorija čia nėra baigtinis faktų rinkinys, tik nuolat perpasakojama, asmeniškai filtruojama atminties forma.

Grąžindama žiūrovą į dabartį, finalinė filmo dalis perkelia pasakojimą į platesnį interpretacinį lauką. Iš šios perspektyvos „Slaptasis agentas“ gali būti itin paveikus Lietuvos žiūrovams, kurių kolektyvinėje atmintyje vis dar gyva sovietmečio patirtis, susijusi su kontrole, sekimu ir nutylėjimais. Kartu filmas skamba aktualiai ir tarptautiniame kontekste – pasaulyje, kuriame vis dažniau atpažįstami galios, propagandos ir informacijos valdymo mechanizmai. Nors politiškai angažuotas kinas retai tampa masiniu reiškiniu, tokie filmai kaip „Slaptasis agentas“ primena, kad asmeniškai papasakotos istorijos kartais yra tiksliausias būdas fiksuoti tai, kas visuomenėje ima kartotis.