İlkerio Çatako naujasis filmas „Geltonieji laiškai“ dalyvauja Berlyno kino festivalio konkursinėje programoje (šiam tekstui jau pasirodžius laimėjo pagrindinį prizą „Auksinį lokį“ – red. past.). O paskutinis filmas „Mokytojų kambarys“ buvo nominuotas „Oskarui“. Tai, kas nutiko režisieriui tarp šių dviejų juostų sukūrimo, itin gerai nusako kino industrijos būklę. 

× Bert Rebhandl

 

İlkeris Çatakas už filmą „Geltonieji laiškai“ pelnė Berlyno kino festivalio pagrindinį prizą „Auksinį lokį“. Sebastiano Reuterio / Getty Images nuotr.

 

Naujo filmo pasaulinė premjera kuriame nors didžiųjų kino festivalių gali būti negailestinga patirtis. Įprastai per premjerinį seansą salėje sėdi režisierius, pagrindiniai aktoriai ir prodiuseriai: jie iš salės reakcijos išsyk pajunta, ar tai, ką norėta perteikti, jaučia ir žiūrovai, – ar juokingos scenos kelia juoką, ar filmo atmosfera paveiki, ar tarp kūrėjų meninės vizijos ir gyvos žiūrovų reakcijos mezgasi ryšys.

Kai prieš trejus metus İ. Çatakas Berlinalėje pristatė filmą „Mokytojų kambarys“, salė dvi valandas skendėjo visiškoje tyloje. Ši drama apie mokyklos gyvenimą, kai mokytoja pati bando išsiaiškinti vieną po kitos ištinkančias vagystes, pirmos viešos peržiūros metu neatrodė sėkminga. Režisierius jau ėmė ruoštis blogiausiam: „Nepavyko.“ Su tokiu vidiniu nusistatymu jis priėmė ir pirmuosius plojimus po filmo. Tik kai po peržiūros operatorė Judith Kaufmann sukuždėjo, ar jis nepastebėjęs salėje tvyrančios įtampos, İ. Çatakas staiga susivokė praleidęs kai ką esminio: žmonės buvo tokie tykūs, be reakcijos, nes labai įsitraukę.

Tik tuomet užslopinta salės energija išsiliejo „audringa plojimų reakcija“, kuri pamažu atsroveno ir iki režisieriaus sąmonės. „Dažnai tiesiog nepasitikiu tuo, kas vyksta man prieš akis, – taip İ. Çatakas šiandien kalba apie aną lemiamą akimirką savo karjeroje. – Tik ilgainiui supratau, kad žiūrovams filmas tikrai patinka.“

 

„Mokytojų kambario“ sėkmės istorija

 

Filmas „Mokytojų kambarys“ sulaukė didžiulio pasisekimo: vien Vokietijoje jį peržiūrėjo daugiau nei 250 tūkst. žiūrovų, Vokietijos kino apdovanojimų ceremonijoje 2023 m. jis pelnė penkis apdovanojimus, o didžiausias pasiekimas – nominacija „Oskarui“ už geriausią užsienio filmą 2024-aisiais. Bet İ. Çatakas, ko gero, ryškiausiai prisimins tą keistą nesusipratimą, įvykusį prieš trejus metus per filmo premjerą.

Pristatant „Mokytojų kambarį“, naujojo filmo „Geltonieji laiškai“ scenarijus iš esmės jau buvo baigtas. Filmas pasakoja apie menininkų porą, susiduriančia su vis stiprėjančiomis represijomis Turkijoje. Dėl politinio spaudimo iš gero poros gyvenimo nelieka beveik nieko.  

Neretai kino kūrėjai prieš premjerą mintyse jau gyvena kitame, naujesniame kūrybiniame projekte. Taip yra ir İ. Çatako atveju – prie mūsų pokalbio vaizdo skambučiu jis prisijungė iš Tenerifės, kur su scenarijaus bendraautoriu Johannesu Dunckeriu įtemptai dirbo prie naujo projekto. Jie rengia Davido Szalay tarptautinio bestselerio „Flesh“ adaptaciją (lietuviškai knyga išeis rugsėjį pavadinimu „Kūnas“ – red. past.). Praėjusį rudenį, gavęs Bookerio apdovanojimą, romanas tapo dar garsesnis. 

Dirbti su šios knygos adaptacija İ. Çatakui leido pasaulinė „Mokytojų kambario“ sėkmė. Sulaukę darbo pertraukos randame laiko panagrinėti pastaruosius trejus metus, per kuriuos režisieriaus gyvenimas iš esmės pasikeitė. Pokalbio metu išsigrynina jo įžvalgos apie kino industriją, kur projektais neretai prekiaujama kaip biržos akcijomis, kai reikia čiupti galimybę, kol nepasibaigė terminas, o pradinis entuziazmas greitai išsikvepia.

İ. Çatakas pasakoja, kad D. Szalay romaną gavo prieš metus. Tuomet dar nebuvo vokiško vertimo, o 2025 m. Bookerio premijos ilgasis sąrašas net nebuvo paskelbtas. „Perskaičiau penkiasdešimt puslapių ir nedelsdamas susisiekiau su žmogumi Londone, kuris atsiuntė knygą. Pasakiau, kad reikia susitikti.“ Prodiuserinės įmonės „House Productions“ atstovas jau buvo pagalvojęs apie İ. Çataką kaip „Kūno“ režisierių. Ši įmonė su partneriais prodiusavo Edwardo Bergerio „Konklavą“ ir Jonathano Glazerio „Interesų zoną“ – tai gerai apibūdina lygą, į kurią buvo pakviestas İ. Çatakas. Režisierius tvirtina, kad romanas, kurio veiksmas vyksta Vengrijoje, Kuveite, Londono aukštuomenėje ir Miunchene, „puikiai atskleidžia globalizacijos neteisybes“.

 

Kadras iš filmo „Geltonieji laiškai“

 

Pasaulinio bestselerio ekranizacija 

 

Drauge su „Mokytojų kambario“ scenarijaus bendraautoriu J. Dunckeriu režisierius mėgina D. Szalay „itin lakonišką pasakojimo stilių“ įpinti į naujo filmo scenarijų. Kitas išbandymas: kaip tokiu supaprastintu pasakojimo stiliumi perteikti sudėtingą pagrindinio personažo charakterį. „Pagrindinis veikėjas kiek iškritęs iš laiko rėmų“, jis kelia net vidinį pasipriešinimą, erzina. Bet dėl to kūrybinė veikla dar įdomesnė.

Darbas prie filmo „Kūnas“ – tai netiesioginė skambučio, kurio İ. Çatakas sulaukė praėjus savaitei po filmo „Mokytojų kambarys“ premjeros, pasekmė. Su juo susisiekė kino platinimo bendrovė „Sony Pictures Classics“, kuri ką tik buvo įsigijusi İ. Çatako filmo teises JAV rinkai. „Kai tokia prestižinė platinimo bendrovė perka tavo filmą, iškart aišku – tai gali nuvesti net iki „Oskaro“, – sako režisierius.

Tai, kad didelis arthouse platintojas su plačiomis galimybėmis įsigijo teises į „Mokytojų kambarį“, İ. Çatakui buvo tarsi atlygis po neseniai patirto nusivylimo. Mat 2023 m. Berlinalėje, kuriai vadovavo Carlo Chatrianas, filmas nebuvo įtrauktas į konkursinę programą, tik parodytas išplėstinėje programoje „Panorama“. Žiūrint iš šiandienos perspektyvos, tai buvo klaidingas sprendimas, kuris, İ. Çatako nuomone, „atėmė iš Leonie Benesch galimybę laimėti „Sidabrinį lokį“ už geriausią aktorės vaidmenį“. Tačiau ir be apdovanojimo L. Benesch po filmo sėkmės įsitvirtino kaip viena perspektyviausių šiuolaikinio Vokietijos kino aktorių.

 

Vienas skambutis pakeitė viską

 

„Sony Pictures Classics“ skambutis pakeitė İ. Çatako dienotvarkę – iki 2024 m. kovo režisieriui ne sykį teko kirsti Atlantą, nes jį įtraukė į ilgą ir varginančią kovos už „Oskarą“ kampaniją. Užtat jo kito filmo „Geltonieji laiškai“ finansavimas kaip reikiant pagerėjo. „Iš pradžių tai buvo mažo biudžeto projektas, mes jautėmės, tarsi patys save išnaudotume“, – sako İ. Çatakas. Vėliau filmo prodiuseriui Ingo Fliessui atsivėrė kur kas platesnės galimybės. 

İ. Çatakas prisimena, kaip tuo laikotarpiu zujo pirmyn atgal po įvairias JAV laiko juostas. Kartais sėsdavo į lėktuvą, kad pristatytų filmą kokiems aštuoniasdešimčiai žmonių, žinodamas, kad tarp jų sėdi keturi ar penki Kino meno ir mokslo akademijos nariai, kurių balsai reikšmingi siekiant „Oskaro“. O „Geltonųjų laiškų“ scenarijus per tą laiką iš esmės pakito.

İ. Çatakas priėmė kiek neįprastą sprendimą: „Savo paties istorijoje pasijutau kaip turistas.“ Jo naujasis filmas siekė papasakoti apie politinį spaudimą menininkams Turkijoje, tačiau pats režisierius, gimęs Berlyne ir turintis Vokietijos pilietybę, buvo apsaugotas nuo valstybės represijų prieš kultūros žmones. Norėdamas išryškinti temos visuotinumą ir universalumą, jis nusprendė filmuoti ne Turkijoje, o Vokietijoje: „Pagalvojome, o kodėl gi paties filmo neišsiuntus į egzilį?“

 

„Geltonieji laiškai“ ir Turkijos intelektualų egzodas

 

Per pastaruosius dešimt metų, net anksčiau, daugelis intelektualų, menininkų ir kūrėjų išvažiavo iš Turkijos gyventi kitur. „Geltonieji laiškai“ pasakoja apie pasitraukimą į egzilį. Režisierius pasitelkia originalų meninį triuką, kuris – tai matyti net iš filmo anonso – suteikia filmui dar vieną papildomą konceptualų lygmenį. Mat pačios lokacijos, t. y. filmavimo vietos, filme taip pat „atlieka“ tam tikrą vaidmenį: Berlynas tampa Ankara, o Hamburgas – Stambulu.

Derya ir Azizas – dažnai besiginčijanti menininkų pora – bei jų paauglė dukra Ezgi sukiojasi akivaizdžiai šiandienėje vokiškoje aplinkoje, tačiau galvoje turima Turkija. Toks İ. Çatako pasirinkimas ne tik atspindi įprastą kino industrijos praktiką, kai pigesnis Budapeštas pasirenkamas vietoj Vienos, o Torontas – vietoj Niujorko. Tiesiog per vietų sukeitimą „Geltonųjų laiškų“ istorija tampa universalesnė.

 

Itin aktuali šeimos drama su gausiu aktorių ansambliu

 

„Norėjome visa tai atsieti nuo Turkijos. Nes panašios problemos iškils ir kitose šalyse: JAV tai matyti jau dabar, o Vokietijoje, – baiminasi režisierius, – tai irgi nėra neįmanoma.“ Populistinės, autoritarinės jėgos visame pasaulyje bando daryti spaudimą mokslui, menui, laisvam kritiniam mąstymui, kūrybinei aistrai – viskam, kas yra tokių kino festivalių kaip Berlinalė pagrindas ir prielaida. Apie tai pasakoja „Geltonieji laiškai“ šeimos dramos forma su gausiu aktorių ansambliu.

Artėjant „Oskarų“ apdovanojimų ceremonijai, 2024 m. kovui, İ. Çatakui teko dar kartą dešimčiai dienų išvykti į Ameriką. Jis jau buvo kaip reikiant pavargęs ir nujautė, kad didžiojo triumfo greičiausiai nepatirs: J. Glazerio filmas apie Aušvicą „Interesų zona“ su pagrindinio vaidmens atlikėja Sandra Hüller atrodė beveik nenugalimas. Tai, kad skelbiant nugalėtoją jo nebuvo salėje, šiandien režisierius ramiai prisimena kaip juokingą epizodą. Vos grįžęs iš Amerikos iškart griebėsi „Geltonųjų laiškų“ filmavimo. „Tai pareikalavo milžiniškų pastangų, – sako İ. Çatakas, – bet taip pat neleido po „Oskarų“ įkristi duobėn.“

„Mokytojų kambarys“ į vokiečių kiną atvedė naujo pobūdžio šiuolaikinę dramą, kuri puikiai geba derinti autorinio kino meninį kruopštumą, meilę detalėms su poveikiu žiūrovams. Šį filmą įmanoma suvokti tik žiūrint labai įsitraukus, gilesnę prasmę jis įgauna tik tada, kai imama tapatintis su veikėjais. Bet sudėtinga daugiasluoksnė dramaturgija tą susitapatinimą savaime išskaido. Anksčiau egzistavo populiari sąvoka „visuomenės kritika“, vėliau ji buvo išstumta iš žodyno. Kalbant apie šį filmą, ji nusipelno reabilitacijos.

 

Pasipriešinimas „Mokytojų kambariui“

 

İ. Çatakas „Mokytojų kambarį“ kūrė susidurdamas su dideliu pasipriešinimu: „Vien kalbančios galvos“ – tokie menkinantys komentarai buvo girdimi iš galimų filmo finansuotojų. „Tuomet nutariau filmą kurti taip, tarytum jis būtų paskutinis mano darbas, – sako İ. Çatakas. – Tai nuo pradžios iki galo mano kurtas filmas.“ Komanda, vadovaujama prodiuserio I. Fliesso, nuo pat pradžių patikėjusio İ. Çataku, rūpinasi, kad ši autonomija išliktų, kad kiti nesigvieštų susiformavusio tam tikro „prekės ženklo“. 

2026 m. Berlinalėje İ. Çatakas jau yra konkursinės programos dalyvis, ten rodomas jo filmas „Geltonieji laiškai“. Berlyne jis jaučiasi kaip namie, nes čia, jo žodžiais tariant, visi susirenka kaip didelė šeima. Konkurse dėl „Auksinio lokio“ taip pat varžosi Evos Trobisch filmas „Kažkas ypatingo“, pasakojantis apie vieną painią Rytų Vokietijos šeimos istoriją (pagrindinius vaidmenis atlieka Eva Löbau ir Maxas Riemeltas), kurį prodiusavo ir mūsų pažįstamo I. Fliesso bendrovė.

O turkų režisierius Eminas Alperis filme „Išgelbėjimas“ rodo dramą, vykstančią Turkijos provincijos kalnų kaimelyje. Kaip ir ankstesniuose filmuose, režisierius lieka ištikimas pagrindinei savo temai – kaip centrinė valdžia, valstybė ir jos institucijos veikia paprastų žmonių gyvenimą, jų aplinką, senąsias tradicijas, parodydamas modernizacijos padarinius. Tiesą sakant, ir patį E. Alperį bet kuriuo metu gali ištikti „Geltonųjų laiškų“ veikėjų likimas.

„Kine galioja dvi valiutos, – teigia I. Çatakas. – Sėkmė festivaliuose ir žiūrovų pripažinimas.“ Prieš „Mokytojų kambario“ premjerą jis nebuvo tikras dėl sėkmės, abejonės savimi dar išliko. Matyt, ir „Geltonųjų laiškų“ premjera jam nebus lengvas savaiminis reikalas. Tačiau neliko grėsmės, kad režisieriaus saviraiška būtų priverstinai lydima savęs išnaudojimo. Prieš trejus metus tokia grėsmė dar tvyrojo, bet prieš „Geltonųjų laiškų“ premjerą šito nebėra.

 

Vertė Vytenė Saunoriūtė

Publikuota 2026 m. vasario 8 d.