Šis Irano filmas su jame gausiai besi­liejančia persų kalba nuo pirmųjų premjerinių dienų 2011 metais Europoje ir Amerikoje („Auksinis lokys“ Berlyne ir „Oskaras“ už geriausią užsienio filmą) pamažu užkariauja pasaulį ir žiūrovų širdis. Lietuvoje jis anksčiausiai paro­dytas Kauno kino festivalyje (garbė jo rengėjams), Vilniuje – praėjusią vasarą po žvaigždėtu dangumi ir dabar dar demonstruojamas „Skalvijoje“. Malonėkite apsilankyti – nepasigailėsite. „Išsiskyrimo“ režisierius 40-metis Asgharas Farhadis jau yra vadinamas naujuoju Bergmanu.

Farhadis, kaip ir Bergmanas, daug dėmesio skiria scenarijui ir kino kadre jam svarbu ne pats įvykis, situacija, net ne išo­rinis charakteris, o po jais, kažkur „poodiniame“ filmo juostos sluoksnyje, esantys nervai, ląstelės, kapiliarai, riebalai, vadinkit kaip norit, tai, apie ką gerai nežino nei herojus, nei kūrėjas, nei žiūrovas. Egzistencinis žmogaus susidūrimas su tiesa aplink save ir savyje. Ir svarbiausia čia – ne atsakyti, o klausti. Farhadis, karštos Irano zonos režisierius, kad ir kaip būtų keista, kalba ne apie „žmogų sistemoje“, o apie „sistemą žmoguje“.  

Bet pirmoji pamoka, kurią išmokstame šitame filme – jie yra tokie patys kaip ir mes, na, tiesą sakant, gal net subtilesni, atviresni, tauresni, žmogiškesni... Jie – tai šiandieniniai iraniečiai. Pasijunti atradęs terra incognita (manau, pasaulio viešpačiai amerikiečiai, teikdami „Oskarą“, tikrai buvo suglumę).

Filmo pavadinimas originalo kalba –­ „Naderas ir Simina skiriasi“. Pasiturinti inteligentų šeima, paauglė dukra, sergantis senelis. Po Siminos galvos skraiste, kuri neišvengiama Irane, išsyk pamatome rudai nudažytus plaukus – ji emancipuota moteris, norinti emigruoti, norinti netgi skirtis, nes tėvynėje per daug varžtų, ji galvoja, kad užaugusi duktė neprivalo paklusti vyrui. Ir ji pati yra jam lygi – tačiau, kai užgriūna nelaimės, pasirodo, kad Simina tebemyli jį, kad meilė ir yra paklusimas. Naderas, subtilių veido bruožų vyras, tikras išdidžios laikysenos persų palikuonis, nesėkmių lavinoje nėsyk nenuleidžia atkaklios pečių linijos. Jis be jokių burbėjimų prižiūri savo seną tėvą – tėvas ir tėvynė jam yra tai, kas duota vieną kartą ir visam gyvenimui. Susidūręs su konfliktiška šeima iš kito visuomenės sluoksnio (tėvui reikalinga slaugė, o šiai atsitinka nelaimė), jis ryžtingai eina tiesiausiu keliu, visada žino, ką atsakyti begaliniuose teismuose, tačiau sutrinka akistatose su dukra. Dukra tai taip pat – tėvynė, šventenybė, visa ko pagrindas. Religingoji slaugė negali sumeluoti padėjusi ranką ant Korano. O Naderas negali nė trupučio melagingai, sau patogia puse pasukti iškilusios problemos, kai žiūri savo 11-metei į akis.

Įdomu tai, kad iraniečių filme visas pai­nias dvasines perturbacijas „registruoja“ būtent ši 11-metė ir dar kita, mažametė slaugės dukrelė – moteriškajai lyčiai iš tiesų suteikiamos neribotos teisės, realūs teisėjų vaidmenys. O ir suaugusiųjų vyrų moterims skiriamas neginčijamai svarbus vaidmuo.

Dažniausiai filmuojama „Dogmos“ (nešiojamos kameros) maniera, tu negali patogiai atsisėdęs stebėti ir klausytis, esi sūkurio centre, dalyvauji iki šiol tau egzotiškos šalies dviejų šeimų trileryje, kuris virsta nuosekliai, tankiai ir švariai išsiuvinėta drama su daugybe užmegztų klaustukų. Kiekviena šeima, kiekviena karta ir visuomenė turi juos išnarplioti atskirai, o ne nustumti po Vakarų civilizacijos siūlomomis viskas okey šypsenomis. Filmas prasideda ir pasibaigia Nadero ir Siminos skyrybų teisme scenomis. Tik finale, kai suaugę nebeturi ką atsakyti, klausiama jau mergaitės: su kuo ji norinti likti; ar bent ji žino atsakymą? „Išsiskyrimo“ pabaigoje išgirstame: taip, ji žino...

„Išsiskyrimas“ – išoriškai kuklus filmas, be dirbtinai spaudžiamo dramatizmo ir aktorinių fontanų, jis netgi  tiesmukas, kasdieniškas, talpus. Perskaitomas ir Teherane, ir Berlyne, ir Vilniuje. Farhadis tiesiog siekė polifonijos, kuri triukšmingame ir vaizdingame nūdieniame kine nebėra siekiamybė.