Jūratė Visockaitė. „Kažko ieškai?“ – „Išėjimo“

Jūratė Visockaitė. „Kažko ieškai?“ – „Išėjimo“
„Žmonės, kuriuos pažįstam“

 

Prieš porą metų nufilmuotas, bet kažkodėl neužbaigtas ir nerodytas naujas lietuviškas filmas „Žmonės, kuriuos pažįstam“ (gal buvo nevaisingai ginčytasi dėl pavadinimo?) jau ekranuose. Ir pačiu laiku. Tarpusavyje nepažįstamų žmonių gyvenimo istorijų lygiagretės vis dėlto susikerta mieste, kuriame, regis, prasiautė pandemija. Žmonės nemoka gyventi ir džiaugtis. Jie, kaip ir dera lietuvių kine, žiūri į tolį. Kaip parašė viena komentatorė: deja, režisierius užmiršo, kad dabar bet kurioje situacijoje vienišas žmogus žiūri ne į tolį, o į telefoną... Durys, durys, durys atidaromos ir uždaromos. Veidai – dar be kaukių – priartėja prie tavęs taip, kad matai jų poras. Po tomis poromis tuoj tuoj įžiūrėsi ir žmogaus vidurius, ak, ne, vidinį, pažeistą pasaulį.

Aktorės Mildos Noreikaitės herojė pagalbos linijos savanorė (pilki marškinėliai ir išsitaršęs kuodas) sėdi su telefonu atsipūtusi ir išlaiko distanciją; su savo boyfriedu bendrauja irgi panašiai, nes „nenori gyventi šiknaskylėje“, kažkur Pašilaičiuose ir taip, kaip visi; užtat jai gaila seno šuns, kurį mama žada užmigdyti. Aktorės Gabijos Jaraminaitės herojė dizainerė (atvirkščiai, šilkinė balta bliuzė ir plaukelis prie plaukelio) gražina svetimus namus, savuosius jau tobulai išdailino ir bijo įsileisti svetimą kvapą. Aktoriaus Arūno Sakalausko herojus mokytojas gyvena tvarkingai, pagal visuomenės normas, bet dabar, mirštant mielajam draugui, nori pasisakyti apie savo orientaciją. Visi šie „Žmonių“ veikėjai paslaptingai susiduria su Anatolijumi, kuris lyg ir prašo pagalbos, nori kontakto, bet sulaukia vien korektiško atsakymo.

Birutės Kapustinskaitės scenarijus punktyriškas, režisūros debiutantui Tomui Smulkiui palikta daug vietos saviraiškai, bet jis kalba puse lūpų, atsargiai, leisdamas herojams ir žiūrovui veikti patiems. „Kažko ieškai?“ – klausia mokytojas nepažįstamo žmogaus pravėręs klasės duris, ramiai jam paaiškina, kaip rasti išėjimą, daugtaškis ekrane.

To neapibrėžto kažko ieško visi mūsų naujo kino kūrėjai, ir tai iš esmės skiria jį nuo seno, dar LTSR sukurto kino, kurio tapatinimosi ir pasipriešinimo orientyrai buvo daug tikslesni. Nors kuriant panašų nutylėjimų kiną, mano galva, vis dar pirmauja „Birželis, vasaros pradžia“ (1969, rež. R. Vabalas). Akivaizdu, laisvėje vaikštoma apgraibomis. Pastarųjų metų jauniklių filmai („Advokatas“, „Kvėpavimas į marmurą“, „Pilis“, „Išgyventi vasarą“, „Nematoma“) keistai giminingi, rieda kaip vieno sąstato vagonai, net ir anos kartos meistrai ima lygiuotis į štai tokį ekrano verlib­rą, dirbtinai laisvą tėkmę, ekrano abstrakciją („Kita tylos pusė“, „Sutemose“, „Purpurinis rūkas“).

„Žmonių“ giluminį eiliavimą, žinoma, lydi reikšminga Linos Lapelytės elektroakustinė muzika. Deja, įžanga ir finalas nufilmuoti itin studentiškai, paviršutiniškai: degtukai, sprogimai, plynas dangus, paukštelis... Dar išvysime naktinių drugių šokius ir baltą mirtį, taip pat parduotuvinius gyvus karpius, kurių užtektų ir atskiram filmui, jeigu tu būtum ne tu, o „Gundos“ – filmo apie kiaulę – kūrėjas.

Nepaisant tokių priekabių, filmas įkvepia. Kaip per premjerą pasakė prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė, procesas buvo įdomus – taip, energija, gauta bend­rai dirbant, persiduoda ir publikai. Būtų apmaudu, jei naujokas režisierius – kaip dauguma pastarųjų dešimt­mečių kino naujokų (!) – išnyktų iš horizonto ir nesiimtų antrojo filmo.

 

/ / /

Pirmieji nacionalinio Lietuvos kino apdovanojimai (LRT televizija, 29 d.) – taip didingai įvardija savo renginį organizatoriai, ir mano ausys iš karto linksta nuo jų skleidžiamos netiesos ir snobizmo. Vis ta pati opera: ak, pasaulis prasideda nuo manęs brangiausiojo?! Mažuliai, argi ne gražiau būtų paminėti „Sidabrines gerves“ ir net Pabaltijo senuką „Didįjį gintarą“?

Visus kinošnikus jau dosniai apdalino ilgšėmis gervėmis, dabar jų namuose stovės modernus „Aš ir Tu“ (skaityk: personažas ir žiūrovas). Taip, dizainas nebe toks sentimentalus – man priminė vizitą pas okulistą, na, jeigu užsidengiam abi akis ir tada žiūrim lietuvių kiną... Tačiau renginio vizualinį įspūdį tikrai žymėčiau aukšta praba: Valdovų rūmų kiemas, technologijų suimamas iš aukštai (jeigu dar apšvietimo spalvų marmalas kiemo nebūtų užgožęs); pagaliau sutvarkyta ir TV žiūrovų įskaitoma ilga in memoriam eilutė; europinio lygio vedėja aktorė Aistė Diržiūtė, išvadavusi mus nuo plepalų; iš anksto paruošti džiugūs intarpai – net jeigu jie su dirigento ir rašytojo nusišnekėjimais („Giesmių giesmės“ sužadėtiniai lyginami su kinu ir muzika kine; tvirtinama, kad „nėra kino šedevrų, sukurtų šlamšto (t. y. blogo scenarijaus) pagrindu“).

Deja, šitą geriau ar blogiau išminkomą formą paskandino apdovanojimų turinys. Kuris vis dėlto priklauso ne vien iš pakampių surinktai ir turtingas įstai­gas atstovaujančiai komisijai, o visiems žiūrovams, kaip dabar sakoma, mokesčių mokėtojams.

Man, kaip kritikei, panašūs apdovanojimai ap­skritai atrodo dezorientuojantys, nes sintetinis kino menas čionai be skrupulų ištraukomas ant lėkštučių po raumenėlį, po kulšelę – taigi, numarinamas. Šitaip išdalintas jis juk skaldo, gudrauja, todėl visokios žiuri vaikšto peilio ašmenimis, yra visada pub­likos kritikuojamos, jos ir gali nurodyti tik apytikslį vaizdelį. Bet suprantu apdovanojimų moralinį poveikį patiems kūrėjams – prizai reikalingi, jie gali pakelti, gali nusmukdyti. Vadinasi, reikia stengtis apdovanojimus kuo tiksliau atsverti. Kaip vaistinėje. Profesionaliai.

Pirmieji nacionaliniai turinio atžvilgiu nuvylė.

Už viso gyvenimo nuopelnus apdovanotas operatorius Algimantas Mikutėnas. Ir tuoj pat už geriausią metų operatorinį darbą – Simonas Glinskis („Nova Lituania“). Nors A. Mikutėno „Kita tylos pusė“ (jeigu operatoriaus darbą vertinsim atskirai nuo režisieriaus) yra kur kas sudėtingiau išgautas vaizdas. Vertintojus, matyt, pakerėjo jiems neįprastas, asketiškas juodas / baltas S. Glinskio ekranas.

Geriausias aktorės vaidmuo – moksleivė Barbora Bareikytė („Pilis“). Oho, kokia garbė! Bet prisiminkim, kad tik ką rėkavom dėl išvis nenominuotų teatro moterų. Išeina, kad vėl nėra profesionalių aktorių, atlikusių įsimintinus vaidmenis?

Geriausias antraplanis aktoriaus vaidmuo – Vaidotas Martinaitis. Mano galva, jis atliko vieną iš dviejų pagrindinių „Nova Lituania“ vaidmenų. Bet vyrų grupėje daug stiprių pretendentų, sunku išrinkti.

Geriausi trys dailininkai (dar grimas ir kostiumai) dirbo tiktai filme „Nova Lituania“, nors šalia nominuoti ne mažiau atsakingai dirbę filmuose „Sutemose“, „Purpurinis rūkas“.

Geriausias režisieriaus darbas – Karolis Kaupinis („Nova Lituania“). Be to, jam reikia įskaityti visus 8 apdovanojimus, nes šita galva realiai režisuoja ir kitų prizininkų darbus.

Taigi, net pusė „Aš ir Tu“ skirta filmui „Nova Lituania“. Reikia manyti, visuomeninę apdovanojimų komisiją ir kino industrijos balsuotojus veikia tolima ir nepažįstama smetoninių laikų magija...

P. S. Asmeninį kritikės prizą (deja, kritikų nėra, yra tik publikos simpatijų) skirčiau dokumentikos režisierėms Rugilei Barzdžiukaitei („Rūgštus miškas“) ir Aistei Žegulytei („Animus Animalis“), taip pat pradedančiajam Vytautui Katkui („Kolektyviniai sodai“).

Draugai