Prieš keletą savaičių miręs rusų autorinio kino režisierius Aleksejus Balabanovas apie Andrejaus Tarkovskio „Stalkerį" (su kuriuo kritikai puolė lyginti paskutinį Balabanovo filmą „Ir aš noriu") sakė: labai kvailas tas filmas, ten kažkokie žmonės vaikšto, varžtus mėto... Dabar, po visus sulyginančios mirties, atrodo, kad šie skirtinga kalba kūrę menininkai vis dėlto buvo labai artimi, abu –­ kinematografo stalkeriai. Be to, jiems abiem buvo skirta gyventi tik po 54 metus.

Jaunystėje Afganistane tarnavęs Balabanovas ir pats primena jo garsiame filme „Brolis" S. Bodrovo sukurtą kultinį herojų Danilą – priverstinį kilerį, grįžusį iš armijos, nutįsusiu megztiniu, su muzika ausyse ir švelnia šypsenėle putliose lūpose žingsniuojantį poperestroikinio Piterio gatvėmis, taip sakant, kiaurai. Balabanovo filmai – „Pilis" (pagal F. Kafką), „Apie išsigimėlius ir žmones", „Karas" (su akt. I. Dapkūnaite), „Krovinys 200", „Morfijus" (pagal M. Bulgakovą, su I. Dapkūnaite), „Kūrikas" ir kt. – depresinis, bet blaivus dabartinės Rusijos portretas, nupieštas itin konkrečia, kapota, nemetafizine, netarkovskiška, tarsi abejinga kamera. Ir vis dėlto autoriaus humanizmas, kančia dėl to, ką jis mato ir perleidžia per save, niekam nekelia abejonių.

Prieš Naujuosius metus ir prieš tuomet žadėtą pasaulio pabaigą pasirodžiusiame „kelionės filme" „Ir aš noriu" (rodė ir mūsiškis „Kino pavasaris") į anomalinėje zonoje pradėjusią veikti „Laimės varpinę" keliauja atsitiktiniai 5 personažai: Banditas, Muzikantas (realus muzikantas O. Garkuša), Alkoholikas, Senis, Prostitutė. Juos ne vaidina, o tiesiog sąžiningai atlieka neprofesionalai – režisierius ir scenarijaus autorius jiems liepė šaltais, aktoriškai nesivaipančiais, uždarais veidais pademonstruoti nematomą, bet čia pat vykstančią pasaulio pabaigą. Jeigu ne ištisai skambančios rusų grupės „АукцЫон" dainos, kurios gožia personažų lakoniškus dialogus, stumia veiksmą į priekį, diktuoja jam „aukcionišką", bufonadinį ritmą, filmą fiziškai būtų sunku žiūrėti – muzika yra vienintelis šitą penketuką su gyvenimu dar rišantis, jį suvirškinantis ingredientas, jau ir pats, beje, balansuojantis ant absurdo ir išnykimo ribos (pusė dainų – pagal oberiuto A. Vvedenskio tekstus).

Kelionės pradžia yra šiandienis Sankt Peterburgas – jo ankšti kiemai, bromos ir liftai; beveidžiai butai, viename kurių vis dėlto spėjame pastebėti senamadišką don Kichoto statulėlę; ant restauruojamų namų besiplaikstantys žali draiskalai; Vasaros sodo tvoros ažūras ir tramvajus, kurio stotelėje viduryje gatvės kiekvienas pravažiuojantis automobilis privalo kantriai stabtelėti ir palaukti, kol visi išlips, – ir Bandito vairuojamas džipas melancholiškai sustoja, nors įžūliai pralėktų pro bet kokią milicijos užkardą, betgi čia – tramvajus, dar šiaip taip dardantis ir jo, Bandito, nesugrąžinamos praeities ženklas...

Draugelį Alkoholiką Banditas itin grakščiai nusikabina iš tam tikros paskirties ligoninės, labai panašios į mūsų Vasaros 5-ių darželius. Neisiu, negaliu, brolyti, –­ sako opaligių graužiamas ir žarnelėmis supančiotas draugas. Na, ką tu, –­­ atsako Banditas, – тачка стоит, все на лыжах. Ir be problemų pasigrobęs draugą, tuoj pat nuperka jam baltosios butelį, kuris visiems tampa dar vienu ištikimu draugu. Kelionėje ima skambėti neįtikėtini anekdotiniai praėjusio gyvenimo prisiminimai, kuriuos, Balabanovo tvirtinimu, jis nusirašęs iš realybės. Trumpiausiu tampa pasakojimas Muzikanto, kuris stengdamasis irgi ką nors tokio prisiminti, neturi ko.

Taigi lydimi prieš šimtą metų parašytos poezijos, pasirodo, labai tinkančios avangardiniam rokui – „Я говорю „да", он говорит „нет" / полголовы –­ яд, пол­головы свет", „Исчезнувшее вдох­новенье / теперь приходит на мгновенье, / на смерть, на смерть держи равненье / певец и всадник бедный", – keliautojai pasišokėdami skuta kažkokios fantastinės Varpinės link. Kur čia šuo pakastas, suvokiame iš lėto: Balabanovo deklaruojamas fantastinis realizmas, pasirodo, yra ne ta stebuklinga Varpinė, o įprastai tekantis gyvenimas. Priverčiantis personažus paeiliui ir po pauzės ištarti: ir aš noriu! Noriu keliauti su jumis to įsiurbiančio rojaus ar pragaro bokšto link, noriu nutraukti šitą tuščią savo egzistenciją, pavargau, nebenoriu būti banditas, muzikantas, alkoholikas, senis, prostitutė, ir aš noriu... Ir tu, Dieve, privalai arba mane pasiimti iš čia, arba – teprasmenga viskas!

Personažai, pagaliau atvykę į objektą, tiesiai iš savo žalių lankų, netgi tame pačiame kadre, įžengia į černobylinę radioaktyvaus sniego zoną ir, pakeliui, tyliame breigeliškame peizaže, matydami ankstesniųjų žygeivių sustingusius kūnus, nė kiek nesistebi. Jie pasiruošę viskam, priėję liepto galą, nors jokios tragedijos nė vienas iš jų nevaizduoja ir nejaučia, ir kažkaip itin natūraliai virsta moderniais charmsiškais ar beketiškais herojais, – nesvarbu, kaip juos pavadinsi. Tiksliausiai gal būtų – balabanoviškais.

Lemtis žiauriai sužaidė su Balabanovu, ėmusiu režisuoti gyvenimą ir mirtį. Šimtametė kino istorija turi seną prietarą: aktorius, talentingai vaidinantis mirtį, rizikuoja –­ su juo kažkas panašaus gali atsitikti ir realybėje. Paskutiniuose kadruose prie Varpinės (ne dekoracinės, o tikros, sugriuvusios) Balabanovas „įeina į kadrą" pats. Jis atsisėda šalia vienintelio Varpinės griežtai atstumto – Bandito. Irgi sako esąs atstumtasis, toks ir toks Režisierius. Po trumpo pokalbio Režisierius tyliai susmunka...

Labai gali būti, kad a. a. narsusis stalkeris Balabanovas tartų: pavydėtina mirtis, šitokios aš ir norėjau.