Lauryno Bareišos „Piligrimai“ tarsi išėjęs iš jo ankstesnio trumpametražio filmo „Atkūrimas“, kuriame kriminalistai į įvykio vietą atsiveža areštuotą vaikiną ir detaliai su manekenu atkuria nužudymo eigą – vasaros diena karšta, todėl galiausiai visi vyrai drauge su nusikaltėliu lenda į ežerą atsivėsinti. Ir nieko neįvyksta.

Distancinis stilius (buvusio įvykio atžvilgiu) išlaikomas ir „Piligrimuose“ – čia veikėjų paieškų ratai tik teoriškai pažymėti buvusios fizinės ir esamos neatlėgstančios dvasinės kančios. Paulius (akt. Giedrius Kiela) pagaliau susiruošė apeiti brolio nužudymo vietas ir prisiimti bent dalį patirto siaubo. Ir sužino: taip, tada brolis prašė telefono, norėjo susisiekti, griebėsi jo kaip šiaudo. Visur, išskyrus vieną panikos priepuolio sceną kambaryje, po paklode, naktį, griežtai laikomasi atstumo (praėjo ketveri metai) – emocijos prisuktos, nėra žinių nei apie auką, nei apie budelį, liudininkai nesuvokė, kas ir kodėl įkištas bagažinėje. Be to, Karmėlavoje (na, miestelis ir gavo vaidmenėlį!), kaip žmonės sako, panašių atsitikimų buvo ir čia, ir va ten, o karo aukų – pilna pamiškė... Tad šios sausos kino formulės atsakymas: laiko tėkmėje žudymo galai prapuolė, tos skausmo stacijos tiesiog ištirpo, yra, kaip yra, nebent savo viduje kažką prapūsi.

 

„Piligrimai“

 

Slogią atskirtį per stiklą ir metalą kuria nuolatinė automobilių grūstis kadre, neišraiškingos lokacijos, interjeras. Neryškūs vidutiniai planai, beveidiškumas, atsitiktiniai drabužiai, net veikėjų vardų niveliavimas. Ir vyras, ir moteris šneka nedaug, negi gali žodžiais paaiškinti, kodėl tapai tokiu keistu piligrimu ir eini prie „tos tvoros“, „to lango“? Indrė (akt. Gabija Bargailaitė), nužudytojo mergina, iš pradžių tarsi nepajėgi suprasti kažką sugalvojusio Pauliaus, „debilo, pažįstamo nuo trečios klasės“. Ji geriau atsitiktinei sutiktajai puse lūpų užsimins apie abortą, nieko neklaus apie Pauliaus šeimą, nes reikia mažiau klausinėti, nes abiejų gerklėje kažkoks kamštis. Jis ir nebus ištrauktas, išrišimas nebus duotas, tačiau ta atsainiai besikeikianti, kvailu anglišku akcentu frazes pamėtanti Indrė vis dėlto pamažu suvoks, kas iš tikrųjų tada atsitiko, iš pagalbinio personažo ji taps pagrindiniu – staiga pamatysim ją susmukusią vandeny, ano pragaro vietoje. Bet ir šiuo kadru neleidžiama nei jai, nei mums ilgai mėgautis.

Paulius, žinoma, kietas vyrukas, nors su tokia mačo išore jau nuo įžangos nesusieina keistai apsinuoginusi, kapota kalba, jis yra aiškiai į tiesiąją finišo liniją išėjęs žmogus ir neturi laiko subtilybėms. Ši pora, du piligrimai, eina ne oficialiai šventais ir gerokai numintais pasaulio keliukais, jie trypčioja ties čia pat, po nosim atsivėrusia ir bet kaip užversta smegduobe.

Paties L. Bareišos parašytas scenarijus nesusap­nuotas, nemeniškas, varantis į priekį būsimą režisierių statytoją. Jo montažas – bent mano atmintyje ir po vienos peržiūros – ne viską, manau, įrašė taip, kaip autorius norėjo. Suprantu, kad šitaip ribojamą eigą muzikinis takelis atmieštų ir tarsi išduotų, tačiau reikšmingesnių vizualinių akcentų vis dėlto pasigedau; tikėjausi sulauksianti – šalia suvaidintos gyvenimo dokumentikos – ir karmėlaviečių nesuvaidinto fono, dalyvavimo filmavimo įvykiuose, bet režisierius, matyt, palaikė tai melaginga priedanga.

Tokį negražbyliaujantį, laikraštinį kriminalinį ki­ną – jau pačiame seanse – viens du pildė mūsų nesena realybė: mergina, neprisiskambinusi pagalbos ir sudeginta bagažinėje; mergina, sustabdyta greitkelyje, išvilkta ir užkasta vienos organizuotos nacionalinės mažumos, kurią minėti nekorektiška, ir t. t. Filme vos vos užsimenama apie pyderą ir išdažytas lūpas, kalėjime pasmaugtą nusikaltėlį. Bet šiuo atveju suveikia taisyklė – mažiau yra daugiau.

Žinoma, „Piligrimai“ pataikė išeiti savo laiku. „Sėdėjo ant kapoto ir tiesiog žiūrėjo varžybas“, – sako vienas liudininkas.

Mes irgi sėdim ir žiūrim į „varžybas“ Sirijoje, bet susijaudinam, kai jos pernelyg priartėja.

Jūratė Visockaitė – kino, teatro kritikė. Ilgametė kultūros savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ redaktorė.