Jūratė Visockaitė. Poolimpiniai startai

tv

Vasarinė televizija šiemet buvo neatvėsusi, turtingesnė dramų, nes vyko olimpiada. Seniausias lietuvių TV apžvalgininkas niurgzlys Jonas Ūbis rašė („7md“, 07 27), kad jis „neįsivaizduoja, kaip galima leisti brangų laiką spoksant į bėgančius, šokančius į aukštį ir tolį, minančius dviračius, mosuojančius irklais, kamuoliais ir kitais daiktais žmones“. Na, man tai sunku įsivaizduoti, kaip per TV galima žiūrėti tiek vidutiniško kino, kiek jo pasižiūri, aprašo ir siūlo ponas Jonas. Vaidas Jauniškis (bernardinai.lt, 08 21) patraukė per dantį krepšinio komentatorius, kurie „iki finalo neišlipo iš euforijos debesies“ – ar egzistuoja krepšinio kritika mūsų šalyje, „pasistačiusioje Apskritojo lanko bažnyčią“? Televizijos ir radijo sporto komentatoriai pasaulio žiniasklaidoje iš viso yra atskira kasta. Bet ne pas mus, mes jų turime: vienas du trys. Negi kiekviena sporto šaka pati privalo rūpintis šitais savo „pranešėjais“, viešaisiais ryšiais – jeigu ką, na, jeigu staiga vos ne iš dangaus nukrenta aukso medalis? Komentatorius per olimpiadą kaip visad iš bėdos šauniai gelbėjo tandemai – žurnalistas diletantas šalia sodinosi kokį nors praktiką veteraną ir čia pat, per transliaciją, mokėsi suprasti, kas čia dabar bokso ringe ar dviračių trasoje vyksta. Įtariu, kad kai kurių naujų, egzotiškų sporto šakų mūsų TV neįtraukė į savo programą, nes nesurado kiškio drąsuolio komentatoriaus. (Tokiais karštais olimpiadų atvejais siūlyčiau pasinaudoti artistų, kurie gali pavaizduoti viską, paslaugomis).  Per lyg ir surežisuotas trumpas laidas „Olimpiados studijoje“ tempas ir įtampos kreivė staigiai „krisdavo žemyn“, kažkas kažką vangiai imdavo vapėti ir norėdavosi eiti gerti arbatos iki kitos gyvos rungties arba persijungti į „Eurosportą“. O žybsinti olimpinė reklama su daugybe keistų žuvies akių tikrai išvirto per visų žiūrovų akis.

Bet olimpiada tuoj ištirps atmintyje kaip pernykštis sniegas. Tuo labiau, kai visu pajėgumu ir visi kartu  kaukia naujojo sezono televiziniai kanalai. Štai „bėgimo takelyje“ jau smarkiai veržiasi į priekį TV3. Rugsėjo 1-ąją ji švystelėjo mums du nepigius užsienio filmus – „Alisą stebuklų šalyje“ ir „Australiją“, o per jų demonstravimą išbandė netgi garsinę reklamą: staiga suskambėjo skambutis, išgąsdintas žiūrovas apsičiupinėjo, kur čia jo mobilusis, po to atsigręžė į duris, ak, ne, čia tik kadro apačioje prabėgo reklama apie naujo sezono laidą... Filmo kadro ir atmosferos, žinoma, truputį gaila.

Praėjusią savaitę naujais žydrais logotipais mirganti valstybinė LRT (trūks anų gražių užsklandų su mergaite ant sūpynių ir žvejojančiu berniuku) rubrikoje „Kine kaip kine“ pakartojo seną tarybinį filmą „Vasara baigiasi rudenį“ (1982 m.). Anuomet daina apie „mėlynas vosilkas“ ir iš tų vasarų negrįžtamai išėjusiuosius skambėjo kaip antitarybinė, nors ne visi ją jau tuomet identifikavo, o dabar – juo labiau. Lietuviški filmai tampa paveldu, kurio vertė metams bėgant kyla, ir tokios rubrikos visgi lašas po lašo kala ir gal prakals kai kurias tuščias vadovaujančias galvas, kad kinas mums yra reikalingas, kad už kiną brangiai sumokėjęs nesigailėsi. O šįkart G. Lukšo „Vasara“ nuskambėjo taip pat gaiviai, kaip ir kadaise. Vienintelis „bet“, mano akimis žiūrint, buvo šalia įtikinamų tėvo ir sūnaus – A. Masiulio ir V. Masalskio (nors jis, melioracijos griovių kasėjas, savo bloznus bicepsus tam kartui galėjo ir papumpuoti) – trikampyje madoniškai stovinti V. Mainelytė. Kaip vienas teatro maestro šaukdavo – „Netikiu! Netikiu!“, taip vis dėlto ir man teisybės jausmo nesukėlė Mainelytės našlė su vaiku, nuvargusi, į kaliošėlius basnirčia įsispyrusi kaimo moteris.
Tačiau savaitės lenktynes – Visi įsijunkite TV3! – žinoma, laimėjo šis „šeimos televizija“ pasivadinęs transliuotojas. Sekmadienį, rugsėjo 2-ąją, apie TV3 programų tinklelio laidas žinių diktoriaus R. Petkevičiaus įrašytas balsas didingai trimitavo didingoje Arkikatedros aikštėje. Pasirodo, ir TV3, kaip daug kas Lietuvėlėje, išdygo prieš 20 metų, taigi – švęskime, šokime ir dainuokime. Tikrai išradinga buvo scenos fone iš kartoninių dėžių pastatyta aklina siena –­ „striptizo ereliai“ Šapras-Juročka-Greitai etc. – pasirodė juodais kostiumais kaip daug žadantys. Po to ta siena po kaladėlę buvo išnešiota ir sustatyta kitoje vietoje, ir toks simbolizmas, mano galva, buvo vienas geriausių šio šou numerių, talpus ir savikritiškas. J. Jurkutės manekeniškai suvaidintoji Alisa (štai kodėl išvakarėse rodė tą filmą), įkritusi į triušio olą su šlovinga TV3 istorija, stebuklų mums neatskleidė, lygintis su knyga buvo kiek rizikinga. Iš toliau besirutuliojančio vyksmo (ne viską turėjau kantrybės žiūrėti) išskirčiau tik meninį muzikinį: latvių grupę „Instrumenti“ (atsikviestą iš ką tik vykusios „Vilnius music week“ ir grojančią savo electro-pop, sakyčiau, netgi intelektualiai) ir mūsiškį S. Prūsaitį. Tiesa, prieš koncertą TV3 generalinė direktorė L. Blaževičiūtė laidoje su žurnaliste I. Makaraityte turėjo drąsos pranešti, kad ši televizija sieks intelektualumo, prasmingesnės pramogos, naujovių. Ji keis televizinę filosofiją, nes mano, kad žiūrovas yra protingas. Ačiū, mes irgi taip manome. Geros kloties.

P. S. Gal tampu davatka, bet Katedros aikštėje dunksėję paauglių žiūrovų šokiai ir paaugliškas televizinis šou su perdėtais, nedozuojamais šviesos ir garso efektais protarpiais vaidenosi kaip pasaulio pabaiga. Na, gaila tos Arkikatedros, kaip sau norit.

Nebent šiame makabriškame reginyje ieškotume kokios nors pamokomos, senos kaip pasaka, tiesos: kodėl visi be perstojo linksminasi toje apgultoje pilyje?