Jūratė Visockaitė. Vengriška tragedija ir lietuviška komedija

Vengrų filme „Sauliaus sūnus“ vieną Aušvico krematoriumo Sonderkommando nužmoginamą sraigtelį Saulių vaidina neprofesionalas, poetas G. Rohrigas. Jis per premjerą Kanuose sakė: „Jie buvo niekšai ir herojai vienu kartu. Tie žmonės kentėjo daugiau nei kiti. Gyveno pragaro epicentre. Manau, jie verti pagarbos. Kai kurie iš jų patys puldavo į dujų kamerą.“ Filme Saulius tamposi su mirusio berniuko kūnu ir nori jį palaidoti kaip žmogų, su rabinu. Nes nužmogintam tik toks paskutinis štrichas ir lieka. (Be to, herojus yra vardu Saulius – biblinis pirmasis Izraelio karalius.)

„Sauliaus sūnus“

Taigi dabar kino teatruose demonst­ruojamas filmas gali svariai įsipinti į R. Vanagaitės knygos „Mūsiškiai“ sukeltą diskusiją. Filmo autoriai taip pat „stovi prie duobės“, prie užtrenkiamų dujų kameros durų, tačiau, atsispyrę nuo itin konkrečių faktų, įsuka juos tokiu tikslumu, greičiu ir garsu, kad finale šita dokumentinė, bejausmė kronika virsta ne nuogu kaltinimu, o tobulai išžiesta antikine tragedija.

Mes įpratę iš kino filmo komfortiškai per šiaudelį siurbti dirginančias ar raminančias emocijas, o čionai tarsi ištrauktas visas kontaktinis oras. Stebėti stilistiškai beaistrę, užspaustą pasikartojančių įvykių panoramą (žydus atveža –­ jie ramiai nusirengia, kabina rūbus, nes eina tik praustis – durys uždaromos, įjungiamos dujos – kūnai išvelkami ir deginami, pelenai kasami ir pilami į upę; ir vėl iš naujo) reikia pasiryžimo. Tai ne su pasaldintais atokvėpiais suvaidintas „Šindlerio sąrašas“.

Artimesnė būtų vėlgi lietuviška Š. Sau­kos drobių paralelė. Mūsų užsiciklinusiam tapybos maestro, sudedančiam į vieną plokštumą visą savo „filmą“, manau, verta pamatyti režisieriaus L. Nemeso, B. Tarro mokinio, ekrano faktūras. Antras planas vengro ekrane yra gerokai paveikesnis, labiau išryškintas (bet šiukštu, nepriartintas) nei Saukos iš tolumų plūstančioje žmonių (pelenų?) lavoje.

Šiuolaikiniam vaidybiniam filmui reikia 300–700 kadrų, o „Sauliaus sūnus“ operatoriaus M. Erdely padarytas iš 80-ties. Rohrigo Saulius iš jų retai išleidžiamas. Poetui, tapusiam aktoriumi, tenka mažai kalbant suktis ir reikštis kūnu, veidu, akimis. Ir ką gi, jo plastikos gali pavydėti modernaus šokio asai –­ kryžiumi („Nešauti!“) pažymėta nugara, sunki ranka, tempianti nuo galvos kepurę, įsakymų ir klyksmų į visas puses pagreitintai stumiamas vatinis kūnas, ant lūpos iššokęs melsvas pūlinys, tamsus koncentruotas žvilgsnis – išnešioja ir pagimdo tą neįtikėtiną herojaus idėją apie mirtį ir prisikėlimą. Dievo nėra, palaidosiu vaiką, tai bus!

Kaip ir „Turino arklyje“ iš totalaus pesimizmo dugno, bet jau kitomis meninėmis priemonėmis galiausiai kylama į viršų – tik keliems finalo akimirksniams su silpna pergalės šypsena Sauliaus veide. Dar akimirksniui pasirodo, kad B. Sruogos „Dievų miškas“ yra tokio pat stiprumo, bet lygiai atvirkštinis vengriškiesiems pragaro ratams kū­rinys.

*

Nacionalinė televizija iš Juozo Miltinio dramos teatro tiesiogiai transliavo teatro 75-mečio sukakčiai skirtą renginį (kovo 18 d.). Mefistofeliškas Miltinis, sėdintis krėsle atokiai nuo teatro, piktdžiugiškai stebėjo, kaip Panevėžio dramos teatras (vienintelis vardinis Lietuvoje; tokie iki šiol mėgstami Rusijoje), prisidengęs jo vardu, jubiliejauja. Juk šis menas – tai sustojęs žavingas akimirksnis, papūs vėjelis, ir jau smarvė sklinda. Neduok Dieve, mums Nekrošiaus ar Koršunovo teatrų ateityje. Be to, ir pats maestro savo saulėlydyje įspėjo: „Pasidarykit patys ir savo.“

„Lietaus dievas“. Valdo Somovo nuotrauka

Taigi iškilmingą dieną raudonu kilimu pražygiavo armija kviestinių su partijų ir tautos vadais priešakyje. Naujasis meno vadovas L. Zaikauskas nuo scenos deklaravo apie jį kaustančią baimę ir prieš 75-erius metus surištas Miltinio rankas – mat režisierius atidarymui privalėjo išleisti ne europinę ar lietuvišką klasiką, o tarybinį N. Pogodino „Sidabrinį slėnį“.

Ar labai skiriasi 1941 m. spektaklis apie pasieniečius su Vasia (B. Babkauskas), Leitenantu (J. Miltinis), Virėju ir Šnipu (V. Blėdis) nuo šiandieninės „Lietaus dievo“ premjeros? Mažai liudininkų, tačiau kad ir koks siužetinis absurdas tuomet būtų sklidęs nuo scenos, esu tikra, kad dabartiniam jis neprilygsta. Šiaip ar taip, techninės galimybės buvo prastesnės, mažiau lempų švietė senajame pastate, todėl ir vaizdas buvo blankesnis. Ne toks superkičas kaip dabar.

Pasirinktoji A. Šlepiko novelių knyga (2005) su jos mikroskopinėmis miestelių istorijomis tiko tokiai inscenizacijai dėl vienintelės priežasties – visa trupė bus užimta. Bet ir ta priežastis tuoj pat atšoka kitu galu – ir paliktiems „ant ledo“ artistams pelnytai užtvojama metaline Miltinio lazda. Tarsi nevalia vertinti žiūrint ir klausantis per televizorių, tačiau gyvai – dar blogiau išeitų.

Grubiai tariant, trupė vaidino šiandienius „runkelius“, ir kadangi vaidino agitbrigadiškai, tai Šlepiko skaidrūs sentimentai paprastiems žmonėms ir jų kasdieniams rūpesčiams išsisklaidė be pėdsakų. Lengvą rūką šiek tiek dar prilaikė scenografės V. Idzelytės romantizuotas daugiabutis provincijos namas (nėra liūdnesnio vaizdo už tuos brežnevinius bendrabučius miestelių „mikrorajonuose“). Tačiau re­žisieriaus J. Dautarto kaimo karučiui nutiesti bėgiai ir lakstymai aplink namą su televizorium trokštamos tragikomedijos neišspaudžia nė lašo. Almantas, po daugelio metų grįžęs namo į brolio šeimą, tik kilnoja ant pečių sūnėną (mat aktoriui nesugalvojama kitokio veiksmo), ir konfliktas geriasi į smėlį. Knygoje dėl kvailo paminklo motinai susipykę broliai inicijuoja berniuko mirtį –­ ant jo užkrenta kičinis kapinių angelas. Spektaklio autoriai tokiam sunkiai pavaizduojamam „pasažui“ nesiryžo, ir tas neišrišamas banalus angelas krenta ant jų galvų. Visai kitokia – komiška vyro ir daug vyresnės moteriškės istorija perspaudžiama tiek, kad virsta pigiu anekdotu, iš kurio garsiai juokiasi pats pasakotojas, o ne klausytojas.

Šiaip ar taip, premjeros dieną visi klausytojai net kelis kartus nuo scenos buvo pakviesti po spektaklio neišsiskirstyti, eiti ir švęsti jubiliejų – ilgiausias rėmėjų sąrašas su mokyklomis ir kirpyklomis (atrodo, net su litmeniu) nuskambėjo įspūdingai ir talentingai, kaip iš kokio gruziniško filmo.

O vargšas Miltinis neleisdavo artistams po spektaklio net išėjus nusilenkti.