Kičo estetinės ir utilitarinės funkcijos susiliejimo pradmenys glūdi dar antikoje: gražus daiktas yra ne tik tas, kurio formos ypatingos ir unikalios, estetiškas yra ir pagal amato taisykles gerai pagamintas objektas. Vis dėlto antikoje kičo sąvoka neegzistavo, nes masinio meno dar nebuvo – didžioji visuomenės dalis buvo neišsilavinusi, todėl šiam sociumo sluoksniui meną atstojo gerai padaryti buities daiktai. Vėliau besivystant gamybai ir įvykus pramonės perversmui, buities daiktų tobulumas nebestebino (mašinos darbo meniniu vadinti neįmanoma), tad radosi kičo objektai, kuriems būdingos gana griežtos, beveik paprotinės gamybos taisyklės.

Ryškiausia utilitarinę ir kartu estetinę funkciją atliekančių daiktų priešprieša yra tarp antikvarinio objekto ir kičo: antikvarinio daikto savininkas mėgaujasi, nes turi retenybę, o kičinio savininkas patenkintas, nes tokių daiktų jis turi ne vienintelis. Unikalaus daikto savininkas anksčiau dažniausiai būdavo susijęs su aristokratiniu visuomenės sluoksniu, o šiais laikais jis dažniausiai kolekcininkas. Kičiniai objektai XIX–XXI a. priklauso žmonėms, neišgalintiems įsigyti unikalių meno kūrinių, o ir turėdami tokią galimybę, jie estetiško kūrinio nesuprastų.

Kičo sąvoka yra gana sudėtinga, nes visuomenėje klaidžioja įvairių jos apibrėžimų, ir apibrėžti griežčiau ją bando tik menotyrininkai. Tai žodis, kurį tardamas dažnas žmogus nežino, ką iš tiesų jis reiškia. Vis dėlto manoma, kad objekto priskyrimas kičui yra akivaizdus ir paaiškinimų nereikia. Kičo objektu menotyroje vadinamas serijiniu būdu pagamintas ar bent lengvai atkartojamas daiktas. Jo, kaip objekto, estetinė funkcija tariamai pabrėžiama, tačiau grožiu vadinama tai, kas masiška ir peržengia saiko ribas. Antikinė saiko sąvoka čia svarbi, tačiau neabsoliuti, nes saiką viršija ir daugelis šiuolaikinio meno kūrinių, kurių kičiniais vadinti nepavyktų niekaip, jų tikslas – šokiruoti, sukrėsti. Vis dėlto kičas ir stiprią, net perdėtą reakciją sukeliantis šiuolaikinis menas turi vieną bendrą ypatybę: abiejų rūšių kūriniai labai stipriai angažuoti socialiai, jie atlieka itin stiprią komunikacinę funkciją, po kuria slypi ir etinis pradas. Kičą nuo sofistikuoto šiuolaikinio meno skiria naivumas – kiču reiškiama tai, kas akivaizdu, todėl neturi būti įvardijama ir išreiškiama. Kičas yra tylėjimo taisyklės pažeidimas.

LRT „Sveikinimų koncertas“ yra viena kičiškiausių laidų mūsų šalies televizijose. Kiekvieną šeštadienį kartojamos tos pačios dainos užliūliuoja žiūrovą ir, kaip būdinga kičui, teigia gyvenimo pastovumą. Kičiniai sveikinimai yra tradicijų saugos pakaitalas. Čia prabylama apie tai, kas turėtų būti palikta tylios pagarbos ir intymaus susikalbėjimo atvejams. Kičas „Sveikinimų koncerte“ – tai dar vienas privatumo nykimo ženklas šių dienų visuomenėje. Vis dėlto sveikinimų tekstai ir juos lydinčios dainos atlieka itin stiprią socialinę funkciją. Meilę ir kaltę artimiesiems „Sveikinimų koncertas“ vulgarizuoja abiem šio žodžio prasmėmis: tai, kas turėtų būti uždara, tampa atvira; tai, kas turėtų būti subtilu, tampa paprasta kaip dvi kapeikos. Kita vertus, kičas nacionalinio transliuotojo eteryje padeda spręsti kartų ryšio problemą, nes vyriausioji karta jaučiasi išgirsta viduriniosios kartos. Tarpasmeninio santykio unikalumas ir šabloniškumas yra oksimoronas: sveikinimas tariamai skirtas asmeniškai konkrečiam žmogui, tačiau dainos juk vis tos pačios. Sveikinamas žmogus neįsižeidžia, nes tokiu būdu gydosi senatvės socialinės atskirties traumas – ateina šeštadienis, staiga pajunti ir išgirsti, jog tokių žmonių, koks esi tu, Lietuvoje yra gausybė – laida trunka beveik tris valandas. Senam žmogui mūsų šalyje visai nebūtina jaustis išskirtiniam, jam pakanka masės ir bandos jausmo. Vis dėlto rodomos sveikinamųjų nuotraukos paverčia kalbėjimą vienaip ar kitaip unikaliu – veido nepakartosi, nesuklastosi ir nesumeluosi. Dar vienas įdomus klausimas: ar tikrai sveikinamieji ir patys pageidautų būti sveikinami tokiu būdu? Dažniausiai turbūt ne. „Sveikinimų koncertas“ tiesiog byloja apie tai, kad jaunesnioji karta nebūtinai nuoširdžiai atiduoda duoklę tėvams ir seneliams ir turi užtektinai pakantumo. Pakantumas turėtų būti reiškiamas per susitikimą, intymų pokalbį. Sveikinimo kalba ir daina virsta forma, kuria bendravimui suteikiamas tuščio grožio pavidalas: tai, kas iš tiesų galėtų būti gera ir socialu, paverčiama tariamu grožiu –­ sovietinių ideologų pastangas primenančia apgavyste, iš tiesų slepiančia kasdienį abejingumą ir šventinį, proginį dėmesį. Saikingas privatumas virsta perdėta pompastika, kurią puikiai atskleidžia transliuojamų dainų atlikėjų sceninė apranga, intonacijos, tekstai, melodijos – tokia visuma traukia, nes sutaiko su praeitimi, nors šioje pilna sisteminio melo ir apgaulės. Muzikos sveikinami žmonės klausosi ne tam, kad plėstų savo muzikinį intelektą, o kad prisimintų gyvenimą, kai būta kaitos, santykių, socialumo. Kai visuomenė bus ne tuščiai pagarbi senatvei, „Sveikinimų koncertas“ iš eterio tiesiog dings.