Naujasis režisieriaus Mario Martinsono filmas „Tyli naktis“, kino teatruose pasirodęs praėjusių metų pabaigoje, yra komercinis produktas. Lietuvos viešajame diskurse pe­riodiškai pasigirsta pareiškimų, kad meno kritikai yra užsidarę savo „dramblio kaulo bokštuose“ ir nemato populiariosios kultūros, negeba jos argumentuotai vertinti. Minėtas kino kūrinys šio straipsnio objektu tapo ne dėl pretenzingo noro gilintis į „popso“ stiprybes ir silpnybes, o dėl siekio, pasidavus žiniasklaidos reklamai, žmogiškai patirti filmą ir atsakyti į klausimą: tai koks gi tas naujasis lietuvių komercinis kinas? Pirmiausia, pastebėtina, kad vasario 7 dieną Kauno „Forum Cinemas“ kino salė buvo apytuštė (maždaug dvidešimt žiūrovų) – nuoširdi užuo­jauta tiems, kurie „Tylią naktį“ žiūrėjo prieš Naujųjų metų šventę. Kol pavasarį žadančiame vasario mėnesio ekrane sukosi 20 minučių trukmės reklaminiai klipai, galvojau apie tokį ar tokią kino mylėtoją, kuris jau seniai nebevaikšto į kino teatrus ir renkasi namų kino siūlomas galimybes. Viena iš jų, įdomiausia ir lengvai pasiekiama: namuose rengti privačias kino režisierių retrospektyvas, leidžiančias ignoruoti televiziją, nes Lietuvoje beveik nebeliko programų, kurios būtų bent kiek pažiūrimos su protu nesusipykusiam žiūrovui.

Bet čia tylius apmąstymus nutraukia prasidedantis filmas „Tyli naktis“. Ekspozicinė scena – moteris ir vibratorius jos tarpkojyje. Kaip vėliau paaiškėjo, tai vienas iš retų šio kūrinio epizodų, kuriame operatorius nepabijojo stambiojo plano. Iškart prisimenu Michaelio Haneke’s kūrybą, kurioje žmogaus jausmai, meilė, seksualumas irgi svarbūs, tačiau „Tylios nakties“ kūrėjai elgiasi kardinaliai priešingai nei pasaulinio pripažinimo sulaukęs kūrėjas. M. Martinsono filme aktoriaus veido stambiuoju planu beveik nėra. Apie veidą kaip minties niuanso perteikimo būdą aptariamame filme net galvoti neverta. Kalba moters lytis ir vibratorius, pabaigoje –­ ir vyro sperma. Naujajai lietuvių vulgariojo realizmo bangai atstovaujantis filmas kuria įspūdį, kad pasaulyje daugiau nieko, išskyrus sangulavimo problematiką, nebeliko. Jei prisimintume Slavojaus Žižeko teiginį, jog kino vaizdas yra žiūrovo geismus produkuojanti mašina, pirštųsi viena išvada: „Tylios nakties“ kūrėjai siekė, kad jų šedevro vartotojai, atsiprašant, užsikruštų. Tokius autorių „linkėjimus“ palydi ir tradicinis populiariojo lietuvių kino atributas – rusiški keiksmai nuo pat pirmųjų filmo sekundžių. „Tyli naktis“ yra filmas, kuris sukurtas stengiantis ne perteikti ką nors prasminga, o, paradoksaliai, visais būdais bandant išvengti bet kokio žiūrovo mąstymo. Iš publikos reikalaujama tik naiviojo įsijautimo, kurį paskatina labai intensyvi filmo kadruotė. Visa tai skirta tik dirginti žiūrovo centrinę nervų sistemą. Jokio kito, labiau susijusio su galva, tikslo „Tylioje naktyje“ ieškoti neverta. Mintį čia pakeičia nuogybės scenos, sukuriančios lindimo į privatų miegamąjį įspūdį. Filmo prodiuseriai turbūt įsitikinę, kad tai – rinkodaros gudrybė, tačiau iš tiesų tai tėra pats pigiausias, nuobodžiausias ir nesubrendusiam žiūrovui pritraukti skirtas būdas. Suprantama, iš populiariosios kultūros objekto per daug reikalauti negalima, jo „tikslinė grupė“ yra žmonių masė, minia, bet kai salėje tėra saujelė susidomėjusiųjų, kyla klausimas: kokia tokio „popso“ prasmė? Juk apie didelį pelną iš kino teatrų lankytojų piniginių turbūt galima pamiršti? Atsakymas į šiuos klausimus labai paprastas: filmo kūrimo išlaidas padengia rėmėjai. Pasidomėjus, kas jie, išnyksta nuostaba dėl kūrinio santykio su tradicinėmis vertybėmis ir beveik lytiškai prievartaujančio santykio su žiūrovais. „Tyli naktis“ – vieno iš stambiųjų Lietuvos dienraščių turinio ir aksiologinės orientacijos perkėlimas iš verbalinės kalbos į vizualiąją. Ir skaitant minėtą laikraštpalaikį, ir žiūrint „Tylią naktį“, mintyse kirba viltis, jog kada nors kraujinis ir mėsinis dehumanizuotas realizmas turi išsisemti. Bent kiek kitokią nei bulvarinę produkciją vartojusiam „Tylios nakties“ žiūrovui šis filmas sukelia dvejopą jausmą: viena vertus, beveik savaime suprantamą šleikštulį, o, kita vertus, turinčios būti pačios dramatiškiausios kūrinio scenos verčia juoktis iš to, kaip nevykusiai autoriai perteikia dramatizmą. Turbūt net patiems kūrėjams netikėtai „Tyli naktis“ yra koncentruoto absurdo juosta. Bet ne visiems: pažiūrėjus šį filmą ir žinant pastarojo pusmečio Lietuvos kultūrinio gyvenimo aktualijas, gali susidaryti įspūdis, jog centrinis mūsų šalies meno kūrėjų rūpestis tapo personažo seksualinė orientacija. Besistengiančiam nedalyvauti gėjų klausimo svarstybose piliečiui su kultūringu kolega, be šios temos, turbūt neliks pokalbio temų. Nepasisakyti šiuo itin jautriu klausimu netrukus reikš, kad esi socialiai neaktyvus. Žinoma, perdedu. Vis dėlto filmo „Tyli naktis“ vertybinis užtaisas yra toks, kad reikalauja žiūrovo savigynos, nes užsimota atimti religines žmogaus gyvenimo atramas. Aptariamo kino šedevro autoriai turbūt stebėtųsi, kurgi čia problema: esą tiesiog rodome gyvenimą, realybę tokią, kokia ji yra. Tačiau iš tiesų po šiuo tikslu slypi kūrybinės komandos pastangos įtikinti, kad šiais laikais gyvenantis žmogus jau neturi išeities. Vienintelis „adekvatus“ santykis su kitais žmonėmis, artimaisiais išreiškiamas žodžiu „imti“. Ir vis dėlto, būdamas naivus, netikiu „Tylia naktimi“ –­ realybė yra kitokia nei kuriama šiame filme ir jį remiančio dienraščio publikacijose. M. Martinsono darbas ir kai kurie kiti mūsų masinės kultūros pavyzdžiai yra ne pramogos ir ne mąstymo (toks supriešinimas būdingas Vakarų kino kritikos diskursui) pretekstas: čia siekiama manipuliuoti žiūrovu lyg daiktu. Sakysite, argi tai – specifiškai lietuviška? Juk Holivudo produkcija ir Meksikos serialai irgi manipuliuoja, tačiau jie visada baigiasi laimingai. Lietuvių vulgariojo realizmo kūrėjai šiuo metu kala savo schemas (Holivudas ir Meksika tai padarė jau senokai), tačiau jos, lyginant su Vakarais, tokios nevykusios, statiškos ir primityvios, kad maga būti pavadintos užsienio masinių produktų pavyzdžių gadinimu. Jei naujojo lietuvių vulgariojo realizmo bangą išreikščiau vienu vaizdiniu, tai būtų ne kraujo ir aistros pliūpsniai, o pigios pomidorų tyrės bangelė.