Moterys režisierės, kuriančios lietuviško kino įvaizdį.

 

Lūžio kinas Lietuvoje prasidėjo be moterų. Ko norėti – už kameros jų nebuvo ir sovietmečiu. Pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio kino istorijoje nerasime Šarūno Barto, Arūno Matelio ar Audriaus Stonio moteriškosios lyties atitikmens. Pas Joną Meką stažuotis ir mokytis laisvės kurti taip pat vyko beveik tik vyriška kompanija. Vadinamajai lūžio kartai priklausė teatro ir kino režisierė Ramunė Kudzmanaitė, bet ar kas paminėtų ją tarp mūsų nepriklausomybės metų režisierių? Nepriklausomybės pradžioje buvo sunku įsitvirtinti pradedantiesiems vyrams režisieriams, tad ką kalbėti apie moteris, ypač jei profesinę veiklą teko derinti su motinystės rūpesčiais. Poromis dokumentinius filmus kūrė Diana ir Kornelijus Matuzevičiai, Julija ir Rimantas Gruodžiai. Janina Lapinskaitė, galima sakyti, paaukojo karjerą dėl savo vyro – Algimanto Puipos.

Tačiau norisi sutelkti dėmesį ne į tai, kas galėjo būti, o kas yra, ne virkauti, o pasidžiaugti. Iškart apsibrėžiu temą: po nepriklausomybės vaidybinį kiną pradėjusios kurti režisierės ir jų filmų herojės moterys. Kad kūrėjos matomos ir kūrybingos, parodo „Sidabrinės gervės“ apdovanojimų statistika. Turint galvoje, kad režisūroje kol kas dominuoja vyrai, 7 „Sidabrinės gervės“ iš 16 nuo 2008-ųjų, kai buvo įsteigti šie nacionaliniai apdovanojimai, už geriausią ilgametražį filmą priklauso moterims: Kristinai Buožytei, Alantei Kavaitei, Eglei Vertelytei, Austėjai Urbaitei, Marijai Kavtaradzei, kai kurios juos gavo net du kartus. O kiek dar buvo nominuotų ir apdovanotų už trumpametražį formatą: Giedrė Beinoriūtė, Kamilė Milašiūtė, Dovilė Šarutytė, Jūratė Samulionytė... Sąrašą galima tęsti, tačiau šis tekstas ne vikipedinis.

 

Pasak Santos Lingevičiūtės, tikra naujojo amžiaus moteris pirmąkart ekrane pasirodė 2008-aisiais kaip aktorės Gabijos Jaraminaitės
vaidinama veikėja Kristinos Buožytės filme „Kolekcionierė“

 

Moteriško kino vėliavnešė

Taigi, atgavus nepriklausomybę autentiškų ir daugiabriaunių kūrėjų ilgai laukti nereikėjo – 1997 m. trumpametražiu vaidybiniu filmu debiutavo ir moteriško (gerąja prasme) kino vėliavneše tapo G. Beinoriūtė. Galima sakyti, kad jos filmas „Mano vienišos draugės“, sukurtas dar studijų metais, yra pirmasis feministinis kino manifestas Lietuvoje. Jau iš pavadinimo suprantame, apie ką suksis istorija. Tai pasakojimas apie penkias geriausias drauges, gyvenančias viename iš miegamųjų rajonų daugiabučių. Jų butas yra tikra solidarumo erdvė. Tualetas taip pat ypatingas – išklijuotas pėdkelnių etiketėmis, toks, kuriame nereikia taikytis prie kitų žmonių skonio (kas tie kiti, galime numanyti). Filme pagrindiniu smuiku groja moterys, vyrai čia tik aptarinėjami arba pajuokiami. Jei jos „įsitaiso“ vaikų, auklėja juos be pašalinio autoriteto (kas yra pastarasis, taip pat galima numanyti), o jei prireiks, su vaikų tėvais jos išsiskirs be didelio sielvarto. „Mano vienišos draugės“ – tai pirmas įdėmesnis žvilgsnis į moterų pasaulį, į moteris ne kaip aptarnaujančias ar palaikančias veikėjas, o kaip į žmones, kurie nebūtinai tobuli. G. Beinoriūtės vienišos draugės savame, nors ir ankštame matriarchato pasaulyje gyvena jų pačių, o ne kitų primestus gyvenimus.

Vėlesniuose G. Beinoriūtės vaidybiniuose filmuose (ir trumpametražiuose, ir ilgametražiuose) herojės irgi yra tikros. Štai juodojoje komedijoje „Egzistencija“ (2004) dėmesį labiausiai traukia dvi vyresnio amžiaus moterys, planuojančios būsimas savo laidotuves, – juk išeiti reikia taip pat elegantiškai ir stilingai, kaip buvo nugyventas gyvenimas. 2007 m. dokumentiniame filme „Gyveno senelis ir bobutė“ senelių tremtinių istoriją pasakoja anūkė. 2008 m. pasirodžiusiame vaidybiniame filme „Balkonas“ pagrindiniai veikėjai yra vaikai, tačiau mergaitė nė kiek nenusileidžia berniukui – ji turi savo nuomonę ir gyvenimo matymą kaip Arūno Žebriūno Vika iš „Paskutinės atostogų dienos“ (1964) ar Inga iš „Gražuolės“ (1969). Filme „Kvėpavimas į marmurą“ (2018) režisierė gręžiasi į šiuolaikinę šeimą, kurioje pagrindinis dramaturginis svoris tenka emancipuotai inteligentei Izabelei (Airida Gintautaitė).

Pati G. Beinoriūtė yra pripažinusi, kad režisūra – labai moteriška profesija, nes tik moteris gali vienu metu daryti daugybę dalykų. Pridurčiau, kad ne tik daryti, bet ir plačiau matyti, kartu neteisiant, nepaverčiant moters objektu ir neprimetant savo pozicijos.

XXI a. moteris – kokia ji?

Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje taip ir nepasirodė nė vienas ilgametražis vaidybinis filmas, sukurtas moters režisierės. Teisingumo dėlei vertėtų pridurti, kad, neturint kiną remiančios valstybinės institucijos, ne taip gerai sekėsi ir vyrams, tačiau jie vis tiek buvo labiau matomi. Tik 2004-aisiais pasirodė debiutinis J. Lapinskaitės ilgametražis vaidybinis filmas „Stiklo šalis“ (pagal Vandos Juknaitės apysaką). Kodėl „tik“? Todėl, kad ši režisierė kine aktyviai veikė ne vieną dešimtmetį, nors jos vyro A. Puipos ilgametražis debiutas įvyko gerokai anksčiau. „Stiklo šalyje“ pirmąkart parodoma moters, neseniai pagimdžiusios antrą vaiką, depresija. Istorija sukasi apie pagrindinę heroję Moterį (Jurga Kalvaitytė), kuri nenešioja supermamytės kaukės, – su depresija po gimdymo užklumpa ir nuovargis, neviltis, vienatvė, juolab kai nėra į ką atsiremti.

Tačiau tikra naujojo amžiaus moteris pirmąkart ekrane pasirodo 2008-aisiais K. Buožytės filme „Kolekcionierė“. Aktorė Gabija Jaraminaitė, lietuviškoji Isabelle Huppert (kaip tiksliai įvardijo Rasa Paukštytė), įrodo, kad gali suvaidinti ir ėriuką, ir vilką. Režisierė šiuo savo magistriniu darbu anuomet visiems nušluostė nosis – šaltai ir negailestingai sulaužė nusistovėjusias moters reprezentacines normas. K. Buožytės ir G. Jaraminaitės sukurta filmo herojė Gailė, tyrinėdama, anot R. Paukštytės, „savo moralinio ir etinio dugno ribas“, pasinaudoja vyro personažu kaip įrankiu, kad atrastų, suprastų save ir galiausiai patiktų sau tokia, kokia yra. Tuomet apie lietuvių kiną laikraštyje „7 meno dienos“ rašęs Lodzės universiteto doktorantas Ilya Tsibetsas palygino Gailės heroję su praėjusio amžiaus 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių Cindy Sherman ir Nan Goldin projektais, kurie „įsirašė į vizualinės kultūros raidą kaip moteriškumo reprezentacijos ir savo subjektyvumo manifestavimo būdus reflektuojanti analizė“. K. Buožytė ne tik pirmoji sukūrė gyvą heroję Lietuvos kine – ši režisierė viena iš pirmųjų pradėjo derinti kino žanrus kurdama mokslinės fantastikos filmus, peržengiančius nacionalinio kino ribas. Kalbu apie „Aurorą“ (2012) ir „Vesper“ (2022).

Kokia ta XXI a. herojė lietuvių režisierių kine? Ji turi subtilų humoro jausmą; jei susilaukia vaikų ir gyvena be jų tėvo, – nepražūva, jei gyvena kartu, – sukuria pasaulį, kuriame žaidžiama pagal jos taisykles. Šeimos vyrai moterų kine, kaip ir tikrame gyvenime, dažnai yra priklausomi nuo savo moterų, nes jos laiko visas namų sienas ir stogą. Jos prisitaikys prie bet kokių geopolitinių ar kitokių sąlygų, susidoros su visais išbandymais ir ištemps į dienos šviesą ne tik vaikus, bet ir vyrus – papildomas atžalas jų gyvenime. Laisviausiai jos jaučiasi kitų moterų ar draugių kompanijoje. Vyrai moterų režisierių kine veikiau reikalingi siužetui vystyti, kad labiau atsiskleistų sudėtingas herojės vidinis pasaulis.

Režisierė L. Lužytė savo vaidybiniuose filmuose įvairiais rakursais narsto šeimos modelius. Dar trumpametražiame filme „Jau puiku, tik dar šiek tiek“ (2009) pagrindiniu smuiku groja G. Jaraminaitės herojė, kurios šeimos fotografuoti atvyks amerikonai. Bėda ta, kad jos vyras visiškai netinkamas nuotraukoms. Tačiau, padedama kolegių ir kaimynių, ji išspręs ir šią problemą.

Vis dėlto režisierės gebėjimas sukurti gyvą ir tikrą moterį ryškiausiai atsiskleidė filme „Amžinai kartu“ (2016). Kaip žurnale „Kinas“ rašė Laima Kreivytė, G. Jaraminaitės įkūnyta moteris yra tikroji filmo ašis, variklis ir atskaitos taškas – su daugybe neištartų ir neatsakytų klausimų. Ji yra šiandieninė moteris: viešumoje neprarandanti savitvardos, nerodanti jausmų, kitaip sakant – išlaikanti lygį ir įvaizdį. Šį modelį ji bando taikyti ir šeimoje, tačiau L. Lužytė sugeba tobulai parodyti tokio įvaizdžio kainą ir galiausiai leidžia herojei susigrąžinti jausmus bei pradėti kvėpuoti. Vėliau režisierė ners į dar platesnius vandenis ir filme „Pilis“ (2020) nutapys išskirtinai moterišką pasaulį be vyrų, tik šįkart tai įvyks emigracijoje, kur gyvena trys šeimos kartos: močiutė, motina, dukra. Net tokiomis sudėtingomis sąlygomis, kai G. Jaraminaitės herojė priversta paaukoti muzikės profesiją dėl žuvų fabriko, trijų kartų moterys susikalbės ir neleis viena kitai nuskęsti.

Dėl studijų užsienyje kiek vėliau prie lietuvių moterų režisierių prisijungusi Eglė Vertelytė jau įrodė, kad moterys geba kurti komedijas. Ne apie naujųjų lietuvių antro galo problemas, kur dominuoja išskirtinai vyriškoji lytis, „įveikinėjanti“ asmenines seksualines frustracijas, o šmaikščias, pašiepiančias niekam tikusius vyrus ir į pirmą planą iškeliančias moterišką solidarumą. E. Vertelytė tiki, kad, moterims įveikiant daugybę kliūčių, trukdančių pasiekti tikslą, vyrų pagalbos nereikia. Ar tai būtų filme „Stebuklas“ (2017) Eglės Mikulionytės suvaidinta Irena, ar „Gardutės“ (2024) draugių tandemas, režisierės herojės, nors ir darydamos klaidas, kurių kaltininkai dažnokai būna vyrai, galiausiai pasiekia tikslą ir visiškai nesigėdija ankstesnių paslydimų.

Jaunoji karta

Jaunosios kartos režisierių filmų herojės – jau gimusios nepriklausomybės metais, jos žino, ką reiškia būti laisvoms, joms nebereikia dėvėti „santūrių“ moterų kaukių, jos niekada nenusileis vyrams ir veikiau pirmos jiems atidarys duris. Su M. Kavtaradze priešaky šios režisierės – D. Šarutytė, Saulė Bliuvaitė, A. Urbaitė, Irma Pužauskaitė etc. – atsisuka į savo kartos rūpesčius, bando save kaip asmenybes suvokti dabartiniame pasaulyje ir nesigręžioti atgal. Jų nebekamuoja lyties tapatybės klausimai, veikiau – psichologinės problemos, vaikystės traumos ar negebėjimas išreikšti savo emocijų.

Šiame tekste liko nepaminėtos A. Kavaitė, Inesa Kurklietytė, dokumentininkės Giedrė Žickytė, Agnė Marcinkevičiūtė, Ramunė Rakauskaitė, Aistė ir Marija Stonytės, Rugilė Barzdžiukaitė, Aistė Žegulytė ir kitos režisierės, formuojančios Lietuvos kino naratyvą, tačiau tam prireiktų rengti atskirą knygą. Jaunosios kartos kūrėjos, kol kas save bandančios trumpametražiu formatu (ar tai būtų vaidybinis, ar dokumentinis, ar animacinis kinas), irgi žada daug įdomių originalių filmų.