Apie režisieriaus Mohammado Rasoulofo filmą „Šventosios figos sėkla“.

 

Filmo „Šventosios figos sėkla“ kadras

 

Naujausias Irano režisieriaus Mohammado Rasoulofo filmas „Šventosios figos sėkla“ („The Seed of the Sacred Fig“, 2024) siekia parodyti šių dienų realybę, kuri, pasak teokratinės Irano valdžios, neegzistuoja. Nors režisieriaus filmai uždrausti rodyti Irane (kaip ir daugelio kitų nepriklausomo kino kūrėjų, netelpančių į cenzūros rėmus), o pats M. Rasoulofas buvo nuteistas aštuonerius metus kalėti, vis dėlto stebina jo pasiryžimas ir drąsa kurti šį filmą slapta. Daugelis scenų nufilmuotos uždarose patalpose, automobilyje ar slepiant kamerą, kad neatkreiptų dėmesio. Režisierius turėjo dirbti iš skirtingų vietovių, kartais ir nuotoliniu būdu, kad nebūtų susektas. Pavargęs nuo nuolatinių valdžios grasinimų, bandymų sustabdyti jo filmų kūrimą ir sklaidą, M. Rasoulofas praėjusių metų gegužę pasiryžo išvykti iš šalies ir pristatyti savo kino juostą Kanuose. Filmas šių metų „Oskarų“ apdovanojimuose atstovauja Vokietijai.

„Ficus religiosa yra medis, turintis neįprastą gyvenimo ciklą. Jo sėklos, esančios paukščių išmatose, nukrenta ant kitų medžių. Orinės augalo šaknys išdygsta ir auga žemyn, kol įsišaknija. Tada šakos apsivynioja aplink medį šeimininką ir jį užsmaugia. Galiausiai naujasis medis ima augti savarankiškai“, – taip pradedamas filmas gali turėti įvairių reikšmių (vertė Šeida Kauzonė). Viena iš jų – dusinantis Irano režimas ir moterų laisvės suvaržymas. Jau pirmoji scena – ant stalo dedamos kulkos – nenuteikia pozityviai.

Filmo ašis yra vienos šeimos istorija, per kurią perteikiamos socialinės problemos ir valdžios represija. Tėvas Imanas (akt. Missaghas Zarehas), neseniai gavęs paaukštinimą dirbti teismo tyrėju, greitai supranta, kad jis tik aklai vykdo valdžios patikėtas užduotis skirti griežtas bausmes ir vykdyti egzekucijas. Jo dukros Rezvan (akt. Mahsa Rostami) ir Sana (akt. Setareh Maleki), iki galo nesuprantančios, kuo užsiima tėvas, gatvėse mato, kaip moterys protestuoja prieš privalomą hidžabo dėvėjimą. Tačiau valdžia ir per televiziją rodomos žinios apie tai neužsimena. „Tu palaikai tas pasileidėles, kurios nori vaikščioti nuogos!“ – piktai išrėžia tėvas, kai per vakarienę dukra paklausia, kodėl suiminėjamos moterys.

Motinos Najmeh (akt. Soheila Golestani) charakterio dvilypumas atspindi moters padėtį šeimoje ir visuomenėje. Ji nuolankiai rūpinasi vyru ir neleidžia dukroms abejoti jo sprendimais, tačiau kartu pateisina ir dukterų nepasitenkinimą. Svyruodama tarp konservatyvių pažiūrų ir liberalesnio mąstymo, Najmeh pamažu linksta į dukterų pusę. Ji pamažu pradeda įtikinėti sutuoktinį, kad vyraujantis požiūris nėra vienintelis ir neginčijamas. Įtikinamai atrodo ir nevienpusis Imano vaizdavimas. Vyras nėra vien beširdis valdžios tarnautojas, jis dievobaimingas, išsako žmonai savo rūpesčius.

 

Filmo „Šventosios figos sėkla“ kadras

 

Filme netiesiogiai užsimenama apie 22 metų merginą Mahsą Amini, kurios mirtis 2022-aisiais sukėlė daugybę demonstracijų: moterys gatvėse nusiimdavo galvos apdangalus ar juos sudegindavo. Siekdamas perteikti šiuos įvykius, režisierius įterpia tikrus protestų vaizdo įrašus. Kalbama, kad jėgos struktūrų padaliniai, vadinamoji „dorovės policija“, dėl netaisyklingai dėvimo hidžabo taip sumušė M. Amini, jog po keleto dienų ji mirė ligoninėje. Įstatymas, kaip moterys turi dėvėti hidžabą ir rengtis, šalyje įsigaliojo po Islamo revoliucijos 1979 m. Pagal šias nuostatas, moteris turi dengti plaukus ir rengtis laisvesniais drabužiais. Vėlesniais metais Irane įsigaliojo ir daugiau draudimų – klausytis vakarietiškos muzikos ar kurti eiles, neatitinkančias valdžios propaguojamų temų. Tačiau tai nereiškia, kad žmonės nustojo tai daryti. Daugybė judėjimų persikėlė į pogrindį.

Filme panika išauga, kai per protestą sužeidžiama artima dukrų draugė. Jos veidas suniokotas. Bene skaudžiausia visomis prasmėmis filmo scena ta, kai Najmeh iš žaizdų pincetu traukia šratus. Iš arti rodomi siaubingi vaizdai – kančia, su kuria nuolat taikstosi daugybė moterų. Kaip ir filmo pradžioje matomos kulkos, taip ir metaliniai šratai gali būti suprantami kaip figos sėklos – net neišdygusios jos neša skausmą ir mirtį.

Įtampai gatvėse stiprėjant, aštrėja ir šeimos santykiai. Antroje filmo dalyje dingsta ginklas, kurį Imanas gavo savigynai. Vyrą apninka baimė ir paranoja. Jis bijo bausmės, nerimauja, kad negalės apsaugoti savo šeimos. Paradoksalu, kad skatinamas šio nerimo jis pradeda įtarti artimiausius šeimos narius. Prasideda Imano virsmas despotu. Šeimos grimzdimas į chaosą, susiskaldymas atspindi ir valdžios santykį su individu, galios santykius bei lyčių nelygybę.

„Šventosios figos sėkla“ – nepagražintas, kupinas nerimo atviras pasakojimas apie jaunų moterų kovą su jų laisvę ribojančiomis patriarchato taisyklėmis. Moterys atkaklios ir drąsios, nebijančios stoti į akistatą su priespauda. Neišduodama turinio pasakysiu, kad filmo pabaiga gali reikšti ir primestų įsitikinimų, vertybių griūtį, ir drauge parodyti, jog turtingos Irano kultūros ir istorijos negali sugriauti joks diktatas.