Tautvydas Bajarkevičius. Kuo tikėti?

Kino festivalis „Nepatogus kinas“

 

Jeigu jau esate lankęsi festivalyje „Nepatogus kinas“, neabejotinai patyrėte labai dviprasmišką jausmą. Į aukų dėžutę įmetę „tiek, kiek negaila“, sausakimšose salėse galėdavote pasižiūrėti kažką, kas ypač „bado akis“: neteisėto karo istoriją, neprisitaikėlio nonkonformisto (įkalinto, kovojančio su vėjo malūnais, nenustygstančio vietoje, keliančio nuolatinį triukšmą) portretą, neišbrendamas medijų manipuliacijų pelkes, trečiojo pasaulio šalių badą ir skurdą, apgailėtinus korupcijos skandalus, viduramžiškus žmogaus teisių pažeidimus „demokratiniame pasaulyje“. Seansuose, kaip kokioje aštrius pojūčius teikiančioje karuselėje, niekada netrūkdavo kraują kaitinančio „tiesos karių“ pasišventimo. Tokia nuoga tiesa, esu tikras, ne kartą įtikinančiai nuginkluodavo kiekvieną jūsų kontrargumentą, kurį pasilaikydavote užantyje sąžinės priekaištų netrikdomo ramesnio gyvenimo dėlei. Juk globaliame pasaulyje atsakomybės už bendrą mūsų visų gyvenimą siūlai raizgosi tarpusavyje, priežastiniais ryšiais sujungdami net labiausiai nutolusias geografines platumas. Bet išėję į gatvę, paprašyti cigaretės ir susipratę nebegalintys pagelbėti, nutaisydavote kreivą „bejėgišką“ šypsnį ir paguosdavote pašnekovą: „Kaip nors išgyvensi. Va, Afrikoje vaikai badauja, ir ką?“ Ir iš tiesų – o ką? Negi nešinas garsiakalbiu ropšiesi ant čerpinio stogo ir skanduosi: „Maisto Keiptaunui!“ Žinoma, ne. Geriau aplankysi draugus, pasigaminsi skanią vakarienę, pasikalbėsi telefonu su mylimąja, palauksi neapibrėžtoje rudens dienotvarkėje „Nepatogųjį kiną“ keičiančio džiazo festivalio. Bus paprasta pasiguosti: „Mes gyvename taip. Pasaulis palauks – pats kaltas.“ Nebent, žinoma, jis vieną dieną ims ir užtikrinčiau pasibels į duris.

„Paskutinis žmogus Alepe“

Kad kažkas čia labai negerai, suprato ir patys „Nepatogaus kino“ organizatoriai. Tiksliau, galbūt net ne jie, o gausi partnerių, rėmėjų, oficialių globėjų kompanija. Juk tai, vienaip ar kitaip, yra institucijos ir konkretūs žmonės, kurių tiesioginė atsakomybė sietina su sveikesnės problematiškos tiesosakos infrastruktūros kūrimu. O ši, savaime suprantama, apima ne tik politinį pranešimą, bet ir jo kultūrą, etiką, estetiką, interesų derinimą, edukaciją, identitetą, socialinį statusą. Tad pirmasis akstinas tikėti šiemetinio festivalio paantrašte „Realybė keičiasi“ kaip tik ir buvo gausus bendradarbiaujančių organizatorių tinklas, oficiali valstybės parama, gausi organizatorių komanda, net trys festivalio programą pristatę kino teatrai: „Forum Cinemas“, „Skalvija“, „Pasaka“. Festivalio buklete daugiametę asociacijos „Žmogaus teisių centras“ ir VšĮ „Nepatogus kinas“ iniciatyvą sveikino kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius ir Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius. Tarp partnerių – tarptautinis kultūros institutų, kino organizacijų tinklas. Taip pat visa informacinių rėmėjų plejada. Kita vertus, tokiais atvejais visada verta pasitikrinti, ar oficialus pripažinimas ir akivaizdžiai įteisintas statusas nekliudo siekti pagrindinių festivalio tikslų. Juk periferinių, kritiškai nusiteikusių, „iš apačios“ kylančių iniciatyvų (angl. grassroots movements) privalumas yra gebėjimas kalbėti nepaisant vidinės ar išorinės cenzūros, nevengiant alternatyvų, nerepresuojant susitvenkusios protesto energijos, iš anksto nemąstant apie tai, kaip būsi suprastas. O šitai patikrinti galima ir racionaliai įvertinus, kiek tokie privalumai kartu yra ir trūkumai, kada jie tokie tampa, kas lemia tikrąjį žinutės efektyvumą.

Aišku viena – staigaus, greito, karšt­ligiško ir beatodairiško efektyvumo diskursas tik palaiko šiurkštų jėgos dominančių girnų sukimąsi. Ne vienas revoliucionierius, pajutęs vienpusės pergalės skonį, neatsispyrė pagundai ilgam įsitvirtinti naujojoje terra incog­nita – niekieno lig tol neatrastoje teritorijoje, kurioje veiksniais tampa dar neregėti galios ženklų ornamentai. The King is dead, longlive the King! (Karalius mirė, tegyvuoja Karalius!) Galbūt kaip tik pražūtingas šio dėsnio pasekmes ir padeda neutralizuoti medijuotų pranešimų polifonija. Čia galima prisiminti kepurėtąjį Michaelą Moore’ą ir jo filmus „Farenheit 9/11“, „Bowling for Columbine“, „Capitalism: A Love Story“. Jie iš tiesų kaitino politiškai angažuoto pasaulio kraują, įkvėpė ne vieną protestą, darė įtaką pasipriešinimo estetikai. Tai klasikinis propagandinio kino pavyzdys: pasitelkiant naują kinematografinę kalbą, konstruojamą prie ekrano kaustančiu įtaigiai parinktų vizualinių žinučių koliažu, išgaunamas įtaigos efektas, apie kurį bet koks „kalbėtojas nuo pakylos“ galėtų tik pasvajoti. Iš čia ir nuobodžios, anachronistiškos, eterio laiką švaistančios „kalbančios galvos“ stereotipas, pamažu įsitvirtinantis masinės žiniasklaidos (senstelėjęs terminas, tačiau šiuo atveju – ypač taiklus) erdvėje. Kai sekame rinkimų batalijas Jungtinėse Valstijose, suvokiame jas kaip intriguojantį atskiros sporto rūšies turnyrą su savomis taisyklėmis, gigantišką realybės šou. Galiausiai imame mąstyti, ką politikos estetika, į kurią taip entuziastingai įsitraukiame, iš tiesų turi bendra su tomis mūsų kasdienybės problemomis, jas ekspertinės visuomenės sanklodoje kaip tik politikai ir patikime spręsti. Paaiškėja, kad tas ryšys yra fragmentiškas, kupinas nepateisintų ir kintančių lūkesčių, veikiamas iš mastelio neatitikimo kylančių įtampų, grįstas televizinėmis regimybėmis ir laikraštinėmis aktualijomis. Kaip tik tuomet mums atsiranda visuomeninės laikysenos dilema: tapti gynybiškai pasyviems ir užsiimti tik savais reikalais ar vis dėlto pabandyti čiuopti visuomenės gyvenimo pulsą kiek kitaip? „Nepatogaus kino“ žiūrovams akivaizdžiai siūlomas antrosios alternatyvos pasirinkimas.

Politikos tiesiogine to žodžio prasme šių metų festivalyje, tiesą sakant, nebuvo tiek jau ir daug. Cituojant pastarosiomis dienomis išpopuliarėjusį amerikietišką posakį „First Things First“ („Svarbiausiems dalykams – pirmenybė“), pirmiausia – karas. Filmai bekompromisiškai dedikuoti asmeniniams likimams, pažymėtiems fatališkų traumų, gyvenimus sužlugdžiusių tragedijų. Ši dokumentika iš principo atsisako dalyvauti per baltą (ar juodą) pirštinę nuo bombų, šūvių, prievartavimų ir plėšimų atsiribojusiuose tribūnų karuose. Visiems seniai aišku, kad jų retorika įmantri, radikali, manipuliuojanti, suvedinėjanti sąskaitas, supriešinanti, atimanti vos spėjusią įsižiebti viltį, pateisinanti nusikaltimus žmogiškumui ir juos akivaizdžiai ar netiesiogiai skatinanti, atidėliojanti gyvybiškai reikalingus sprendimus, atmetanti dialogo galimybę, veidmainiškai įsikibusi savųjų fundamentalizmų. Trumpai tariant – atstovaujanti interesams ir nepajudinamiems įsitikinimams. Akivaizdu, toks iš pažiūros santūrus, į nepaneigiamus karo padarinius įsiklausantis kino dokumentikos tonas yra galinga, politiškai kryptinga strategija. Atvirą žaizdą priešinant su sistemiška veidmainyste, dar kartą patvirtinamas jos kietakaktiškas, brutalus niekingumas.

„Kada nurims šis vėjas“

Režisierė Aniela Astrid Gabriel filme „Kada nurims šis vėjas“ (2016) atskleidžia Krymo totorių, nedidelėje bend­ruomenėje išgyvenančių karo Ukrainoje pasekmes, kasdienybę. Per keletą kartų įsitvirtinusi ir naujai įgyta istorinė atmintis (menanti dar Stalino laikus, bet veikiama pomaidaninės Ukrainos aktualijų) šiame pasakojime tėra „ant­rasis fonas“. Akivaizdžiai pa­stebimos režisierės ir filmo veikėjų pastangos, kad šios traumos neužgožtų to kasdienio paveikslo, kurį galėtumei susidaryti ir, sakykime, pasiklausęs Beno Rupeikos radijo laidos „Kaip žmonės gyvena“ – perdėm neįpareigojančio radijo reportažo taikaus Konceptiškių pavasario peizaže. Nes – cituojant kitos, psichologijai skirtos lietuviškos laidos (šįkart – televizijos) pavadinimą – „Svetimo skausmo nebūna“. Retoriškai beginklio pasipriešinimo dialektika, kai gali bent jau nuoširdžiai pasidžiaugti, kad šautuvas tau nėra įremtas į nugarą – šiapus ir anapus ekrano.

O štai vykti ten, kur kasdien sproginėja bombos, yra truputėlį kas kita. „Paskutinis žmogus Alepe“ (2017) yra režisieriaus Firuso Fayyado karštas reportažas iš Sirijos. Reportažu jį vadinti galima būtų tik su reikalo esmę iš pagrindų keičiančiomis išlygomis: vienoje filmo scenoje rodoma, kaip maža mergaitė žiūri į televizoriaus ekraną, kuriame mato pasauliui transliuojamą, profesionaliai sumontuotą televizinę žinutę apie bombas, kurios iš tiesų krenta kažkur gretimoje gatvėje. Ir, žiūrėdama į kamerą, ji turbūt iš įpročio stengiasi šyptelti, užsidengdama kairiąją akį. Kasdienė jos tėčio pareiga – budėti gelbėtojų komandoje ir, įvykus sprogimui, iš griuvėsių traukti aukas. „Gyvas!“ – pasigirsta gelbėtojo šūksnis, pajutus bent menką vaiko kūnelio krustelėjimą po lemtingai sukritusiais blokais. Prišokusi kelių vyrų komanda nedelsdama imasi įrankių, praardo didesnę ertmę. „Miręs“, – objektyviai konstatuojama ištraukus dar vieną Sirijos karo auką ir, negaištant lemtingų sekundžių, vėl gręžiamasi prie griuvėsių. Nepaisant šio sukrečiančio reginio dramatizmo (kartais netgi atrodo, jog filme jo neatsisakyta vien todėl, kad būtų galima konkuruoti su aštriais kadrais globalią auditoriją lepinančia karštųjų karo reportažų žurnalistika), gelbėtojų portretai pateikiami itin kasdieniškai. Atrodo, epizodiškas bombardavimų ritmas „palieka erdvę“ gyvenimui, primenančiam kasdienių rūpesčių (žinoma, tragedijos akistatoje įgaunančių fatališką charakterį) kupiną dienų tėkmę. Ironiška, tačiau visos anksčiau minėto žanro „Kaip žmonės gyvena“ taisyklės šioje situacijoje yra ne mažiau veiksnios. Tik šį kartą tai tikrai nėra turistinis kruizas po teminį karo patirčių parką (galima žiūrėti ir taip – sužinosite, ką reiškia ypatinga, gerai užsimaskavusi šiuolaikinio žiaurumo rūšis „atsainusis žiaurumas“). Tai pastanga perprasti gilumines karo priežastis ir bandymas surankioti į krūvą paskutinius likusios prasmės tokiose gyvenimo (ir mirties) sąlygose likučius. Tos „krūvos“ iš tiesų primena griuvėsius.

Bus daugiau