× Lina Simutytė

 

Nors ironijos ir sąmojingo humoro nestokojančiu filmu „Paradas“ Titas Laucius debiutuoja kaip pilnametražio kino kūrėjas, jo vardas Lietuvos žiūrovams jau žinomas. Titas – filmų „Rūpintojėlis“, „Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ ir „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“ scenarijų bendraautoris, scenarijus taip pat parašęs ir dviem savo paties režisuotiems trumpametražiams filmams „Gyvatė“ ir „Šeima“ (pelnė „Sidabrinės gervės kiaušinio“ apdovanojimą). Su Titu kalbamės apie pankavimą kūryboje, meilę kinui, humoro jausmą, požiūrį į krikščionybę bei nostalgišką prigimtį.

 

Titas Laucius. Vismantės Ruzgaitės nuotrauka

 

Kaip supratai, kad „Parado“ istorija peržengia trumpametražio filmo ribas?

Nes taip daryti liepė prodiuserė Klementina. O jei rimtai, turėjau idėją trumpam trileriui, buvau jam parašęs scenarijų. Parodžiau prodiuserei ir kitiems kolegoms, tačiau sulaukęs nemažai kritikos, nuomonę pakeičiau ir pats. Ėmiau plėtoti „Parado“ idėją. Kadangi filme vaizduojami trys bažnytiniai teismai, vyksta ilga veikėjų kelionė, supratau, kad tiek istorija, tiek aš esame subrendę pilno metro formatui. „Gyvatė“ ir „Šeima“ buvo tarsi treniruotė – nors trumpametražio kino kūrimo procesas man patiko, slapta ieškojau istorijos, galinčios tapti pilnametražiu filmu. Nusprendžiau, kad debiutinė istorija pirmiausia turi būti artima man pačiam, tad rašydamas scenarijų „Paradui“ atsispyriau nuo asmeninės patirties ir tėvų skyrybų bažnytiniame teisme.

Kiek rašei scenarijų?

Maždaug 3 metus. Tačiau scenarijaus tiek laiko nerašiau tiesiogine šio žodžio reikšme – gal 90 % rašymo sudarė informacijos rinkimas, konsultacijos su bažnytinio teismo atstovais, pastabų fiksavimas, o tai yra juodžiausias darbas. Sąsiuviniuose istorijos struktūrą dėliojau punktais, žymėjausi galimų dialogų nuotrupas, gryninau personažų charakteristiką. Maždaug metus užtruko vien filmo koncepto tikslinimas. Suvokiau, kad neturiu tikslo atpasakoti asmeninės tėvų istorijos, noriu ją adaptuoti. Pats rašymas, sudaręs tik apie 10 % viso darbo, prasidėjo tada, kai jau žinojau kiekvieną sceną. Todėl procesas buvo malonus. Dar metus skyriau pačiam rašymui. Dabar turiu 8 scenarijaus versijas, tad taisymų buvo daug. Kai parašiau pirmąją versiją ir galvojau „čia jau žiauriai gerai“, pasikonsultavau su Birute Kapustinskaite. Konstruktyvi jos kritika nuleido ant žemės. Supratau, kad istorijoje juoką kelia ne bažnytinės institucijos kontekstas, kuris iš pradžių man atrodė pagrindinis komedijos elementas, bet veikėjai, jų reakcijos į bažnytinio teismo taisykles. Juk filmas, kuriame veikėjai dramatiškai reaguotų į absurdiškas situacijas, galėtų tapti teisybės ieškojimo drama, ne komedija. O kiekvienoje situacijoje juokingiausi esame mes patys.

 

 

Esi ne vien kino kūrėjas. Groji trombonu „Lapkričio dvidešimtosios orkestre“, taip pat rašai smulkiąją prozą. Kaip pats juokauji, režisieriumi prisistatai tik tada, kai tavo filmams sekasi. Kuo režisūra traukia labiau nei proza ar dramaturgija?

Literatūra man patinka, tačiau rašydamas noveles nesijaučiu taip patogiai, kaip kurdamas scenarijus kinui. Tai susiję su mano išsilavinimu – baigiau kino dramaturgijos studijas, ten mokėmės rašyti scenarijus kinui ir pjeses teatrui.

Prisipažinsiu, teatre nebuvau bent 5 metus. Man nepatinka nežinoti spektaklių konteksto, o nežinau todėl, kad per mažai domiuosi teatro procesais. Tačiau rašydamas prozą jaučiu didelį malonumą. Kadangi neišmanau literatūros taisyklių, kurdamas noveles jaučiu absoliučią laisvę rašyti ką tik noriu. Literatūra, kaip ir grojimas orkestre, leidžia atsipalaiduoti ir nerūpestingai pankuoti. Šiose srityse nesu profesionalas, todėl nejaučiu atsakomybės – juk į mane niekas nežiūri rimtai, tai koks skirtumas? Kine kitaip, aikštelėje esu įsipareigojęs dėl įgytos profesijos, amato išmanymo, sukauptos patirties. Taip pat kyla nerimas neišpildyti lūkesčių. Todėl filmų kūrimas – ne vien aistra, bet ir atsakingas darbas.

 

 

„Parade“ asociatyviai gretini bažnytinio teismo ir vaikų pučiamųjų orkestro beprasmybę. Filmo recenzijoje Gediminas Kukta rašo: „Gyvenimas yra absurdo pilnas paradas, šiaip jau neturintis jokio apčiuopiamo tikslo ir tuo labiau prasmės.“ Filme dominuojantis ironiškas tonas tau artimas ir kasdienybėje. Ar tokį požiūrį galėtum pavadinti savotišku maištu prieš nusistovėjusias normas, absurdiškus reikalavimus?

Požiūrio nepasirinksi. Ironija tau arba duota, arba ne. Toks požiūris yra geras, sveiko proto žmogumi išlikti padedantis dalykas. Žinoma, kol netampa cinizmu. O savi­iro­nija apskritai primena, kad nesi dėmesio cent­re. Sunku, kai neturi humoro jausmo. Dėl to ir karai kyla. Dauguma žmonių, su kuriais sutariu, supranta humorą ir į save geba pažvelgti kritiškai, todėl su jais bendrauti lengva.

O didžiausias noras maištauti kyla jaučiant laisvės suvaržymą. Esu dėkingas tėvams, puoselėjusiems mano laisvės pojūtį, tačiau negaliu nepastebėti aplinkinių, kuriuos riboja primesti įstatymai ir juokingos elgesio normos. Gediminas taikliai pastebėjo – nesvarbu, kad mano filmas pasakoja apie bažnytinį teismą, esmė, kad tokios absurdiškos situacijos atsikartoja daugelyje kitų sričių. Visuomenė per lengvai susitaiko su kvailomis taisyklėmis, nustoja vadovautis kritiniu mąstymu, tiesiog daro, kaip reikia. Taip jie patys leidžiasi suvaržomi ir gyvena nelaimingi. Orkestro motyvas „Parade“ – dar vienas pavyzdys. Savo filmu norėjau ne tęsti sarkastiško nihilizmo naratyvą (režisierių iškeliantį aukščiau kitų) kine, bet atskleisti šviesiąją juodojo humoro pusę. Gali būti naivus optimistas ir tai nereiškia, kad esi durnas. Tačiau labiausiai vengiu užsispyrusių krikščionių konservatorių, kurie bukai tiki vienintele galima tiesa.

 

 

Tiek žiūrovai, tiek kino kritikai sutaria ir kaip didžiausius „Parado“ privalumus išskiria taiklų, sąmojingą humorą, atpažįstamas situacijas, gyvus personažus bei jų dialogus. Viename interviu minėjai, kad siekdamas sukurti organiškus dialogus aktoriams leidai pertraukinėti vieniems kitus, net jei tam garso režisierius galėjo prieštarauti. Ką dar nusprendei daryti kitaip, nei buvai išmokęs akademijoje?

Tiesą sakant, didžiausias improvizatorius komandoje buvo operatorius Laurynas Bareiša. Jis įnešė naujų rakursų, parodė, kad net nefokusuoti, kompoziciškai tarsi nederantys kadrai turi savo logiką. Pats norėjau paneigti lietuviškame kine nusistovėjusią nuomonę, kad tamsios spalvos ir ištęstos scenos nurodo filmo gylį ar filosofinę prasmę. Todėl sąmoningai rinkomės šviesesnius tonus ir retro koloritą. Vis dėlto manau, kad pagrindinė gero filmo sudedamoji dalis yra aktoriai. Nors pats, kaip ir dauguma režisierių, nemėgstu didelės aktorių improvizacijos, negaliu reikalauti, kad jie kadre nejudėtų ar darytų kažką neorganiško vien dėl to, kad taip parašiau scenarijuje.

Studijuodamas susipažinai su lietuviško kino klasika. Šiandien ir pats dėstai LMTA. Kurie lietuviški filmai tau atrodo vertingiausi mokantis scenarijaus rašymo ar režisūros?

Pavyzdinį lietuvišką filmą, pasižymintį tobula struktūra, nurodyti sunku. Labiausiai patiko koeniškomis scenomis nustebinęs Raimondo Vabalo filmas „Birželis, vasaros pradžia“ ir Algimanto Puipos juosta „Ir ten krantai smėlėti“, sukurta Juozo Apučio kūrinių motyvais. Šis darbas man atrodo vienas mažiausiai pretenzingų lietuviškų filmų, kuriame humoras puikiai dera su melancholija. Iš naujojo lietuvių kino paminėčiau Marijos Kavtaradzės „Išgyventi vasarą“, Sergejaus Loznicos „Landsbergį. Sugriauti blogio imperiją“ ir Giedrės Žičkytės „Šuolį“, pasižymintį sklandžia struktūra, apskritai išsiskiriantį mūsų kino kontekste. O šiaip mokymosi tikslais visiems rekomenduočiau „Paradą“. (Juokiasi.)

 

Filmuojant „Paradą“. Roberto Neveckos nuotraukos

 

Filme vaikų orkestras ruošiasi nežinomo husarų vado Andrzejaus Młockio pagerbimo paradui. O kas jis iš tiesų, nežino nei orkestre grojantys vaikai, nei jo vadovybė. Šiandien lenkiškas A. Młockio vardas skamba pranašingai – scenarijų įsigijo Lenkijos kino kompanija. Kaip pastebi „Parado“ prodiuserė, tai yra pirmasis užsienio šalims parduotas lietuviškas kino scenarijus nuo iškovotos Lietuvos nepriklausomybės. Kaip reaguoji į panašius įvertinimus?

Kai „Šeima“ pelnė „Sidabrinės gervės kiaušinį“, jaučiausi paskatintas toliau kurti. Sužinojęs, kad „Giant Films“ nori įsigyti „Parado“ scenarijų, reagavau santūriau. Spėju, jie graužiasi, kad pirmi nesugalvojo kažko panašaus. Juk katalikybė, kaip ir bažnytinis teismas, lenkams turbūt dar aktualesni nei mums. Manau, kino kompanija iš tiesų nusipirko ne pačią istoriją, bet jos temą, todėl scenarijų gali gerokai keisti.

Aplinkiniai manęs klausė, kaip galiu atiduoti savo vaiką kitiems. Tačiau filmo savo vaiku nevadinu, juk dirbau ne vienas. Taip, scenarijus turbūt vien mano, tačiau sulaukęs lenkų pasiūlymo pirmiausiai pagalvojau, kad tai garbė ir didelis įvertinimas. Ir šiaip kiną pernelyg sakralizuojame, tikime, kad jis turi antgamtinių galių kažką atverti, perkeisti ir pan. Mėgstu įvairiausius filmus, žiūriu nemažai trasho, pvz., „Konaną“ ar „Robotą policininką“. Kai kurie bandys įrodyti, kad šie filmai lėkšti, kvaili. Bet tegul būna ir kvailo kino! Aš jį myliu visokį. O lenkiškai „Parado“ versijos peržiūrai nupirksiu spragėsių ir pasikviesiu draugų, bus linksma.

LRT laidos „Procesai“ autorius Mikas Žukauskas, kaip ir kiti lietuviško kino kūrėjai, pastebi, jog per pastarąjį dešimt­metį Lietuvoje debiutavo daugiau režisierių nei per visą pastarąjį šimtmetį. Lietuviški filmai pristatomi svarbiausiuose pasaulio kino festivaliuose, laimi pagrindinius prizus. Nepaisant lietuviško kino proveržio, iki šiol gyva frazė „kaip lietuviškam filmui visai nieko“. Burbėjimas, kad viskas blogai, nesvetimas ir kitose srityse – literatūroje „nėra prozos“, „teatras mirė“, o žanrinis kinas, kaip ir populiarioji literatūra, dažnai nesulaukia kritikų dėmesio. Kaip sekasi atsikratyti skeptiškos aplinkinių nuomonės kuriant?

Dėl lenkiško kino, kuris Lietuvoje yra vertinamas ne tik žiūrovų, bet ir kritikų, buvau nustebęs. Viešėdamas Lenkijoje bendravau su režisieriais, kurie sakė, kad pas juos savi filmai taip pat dažnai nurašomi – tai prasti scenarijai, tai niekam tikę dialogai, tai teatrališka vaidyba. Analogiška situacija muzikos srityje, turbūt ir literatūros ar teatro. Mes neturime tokios kino istorijos kaip, tarkim, Amerika ar ta pati Lenkija. Neturime ir biudžeto, leidžiančio kurti neribotai. Vis dėlto istorijas pasakoti mokame, o ribotas biudžetas kursto menininko vaizduotę ir išradingumą. Anot kino kritikės Rasos Paukštytės, lietuviško kino tradicija taip pat savita ir unikali. Todėl manau, kad patys save menkindami tik stabdome jos augimą. Žanrinis kinas Lietuvoje gana naujas, kitoks, tuo ir įdomus.

Prisimenu repo grupę „Dee & Kamy“, kurios gerbėjai džiaugėsi, kad lietuviai pagaliau repuoja be akcento, net lygino juos su „Beastie Boys“, o paskui greit pamiršo. Todėl kyla klausimas, ar tas lygiavimasis į Vakarų kūrėjus apskritai vertingas. Pavyzdžiui, „Despotin’ Fam“ niekas nepamiršo.

O pastebimą lietuviško kino proveržį pirmiausia siečiau su požiūrio į scenaristų darbą kaita. Išmokome vertinti gerai parašytus scenarijus. Taip pat keitėsi režisierių požiūris į auditoriją – dabar jie kuria ne vien sau patiems ar nišiniam kolegų ratui, bet ir žiūrovams. Nesakau, kad šiuolaikiniai kūrėjai taikosi vien į masines auditorijas, bet jau galvoja tik apie būdus, kaip pademonstruoti savo nenuginčijamą talentą ir atskleisti gilią filosofiją, bet ir apie auditoriją, kuri ateis to filmo žiūrėti.

R. Paukštytė apie „Paradą“ rašė: „Tas atvejis, kai norisi pasilaikyti sau filmo gerą nuotaiką, anekdotines situacijas, šmaikščius dialogus, ir jokiu būdu neprisipažinti, kurioje filmo vietoje stringa ašarų gumulas gerklėje, nes dar kas nors pagalvos, kad aš normalus žmogus, kaip tie personažai.“ Jaunosios kartos režisieriai filmuose atsisako išaukštinto veikėjų vaizdavimo. Priešingai – kino ekrane matome vis daugiau paprastų, kasdienybėje sutinkamų žmonių istorijų. Kokiam žiūrovui skirtas tavo filmas?

Apie žiūrovą pirmiausiai galvoju kaip apie savo draugą, kuris nėra už mane kvailesnis, net šiek tiek protingesnis. Priešingai, kvaila galvoti, kad už savo auditoriją esi pranašesnis. Juk „Simpsonų“ kūrėjai nesvarsto atsisakyti tam tikrų motyvų, kurie žiūrovams, gyvenantiems ne JAV, būtų mažiau suprantami. Priešingai, kūrėjai pasitiki savo auditorija, jos smalsumu apie tam tikrus kontekstus išsiaiškinti patiems. Tai ir yra tik­rasis pankrokas kine. Beje, Rasa – viena iš tų žiūrovų, apie kuriuos galvojau rašydamas scenarijų. (Šypsosi.)

Numanau, apie kurią filmo sceną rašė Rasa, nes ir pati prisimenu joje tvyrančią nostalgiją. Esi minėjęs, kad nostalgija tau nesvetima, nors tai jausmas, iškreipiantis realybę. Kam ją jauti?

Vilniaus daugiabučių kiemams, muzikai, maistui – absoliučiai viskam, kas liko prisiminimuose. Galbūt mano vaikystė buvo labai gera, nepaisant ir ne visai teigiamų dalykų? Prisimenu, važiuoju pas močiutę į Viršuliškes, o ten – pilna marozų, pro daugiabučio langą bet kada galinčių tau ant galvos numesti maišą su šiukšlėmis. Tačiau net tokie prisiminimai man mieli. Dėl nostalgiškos prigimties draugų esu vadinamas seniu. Tačiau nostalgija gali būti ir pavojinga, nes į tam tikrus dalykus žvelgi neadekvačiai vertindamas vien jausminę jų pusę. Ir vis tiek prieš miegą mėgstu pagalvoti, kaip buvo anksčiau. Todėl prieš mirtį man bus žiauriai faina. (Šypsosi.)

„Parado“ veikėja Gabrielė orkestrą lanko ne iš aistros muzikai, bet iš pareigos mamai. Lengva tapatintis – ne vienas filmo žiūrovas yra lankęs muzikos mokyklą, grojęs nepatinkančiu instrumentu ar daręs kitus su tikraisiais pomėgiais nesusijusius dalykus. Akivaizdu, kinas – tavo aistra. Bet ar yra dalykų, kuriuos kuriant filmus tenka daryti iš reikalo?

Norėčiau, kad apskritai viskas būtų padaryta už mane! Galėčiau nebent sugalvoti istoriją, daugiausia – parašyti scenarijų, o tada jį atiduoti kitiems nufilmuoti. Tačiau noriu, kad mano idėja būtų įgyvendinta būtent taip, kaip aš ją įsivaizduoju, tad, turint viziją apie idea­lų filmo įgyvendinimą, tenka ieškoti kompromiso ir daug dirbti. Dar pasilikčiau darbo su aktoriais procesą, jis kino aikštelėje yra pats nuostabiausias dalykas. Tačiau didžiausią darbo dalį sudaro paraiškų rašymas, logistika, visa ko derinimas, o tai labai vargina. Jei ne aktoriai ir įsitikinimas, kad tik pats galiu geriausiai įgyvendinti savo sumanymus, viską ištverti būtų tikra kančia. Kino aikštelėje taip pat jaučiu azartą, kylantį iš žinojimo, kad kai kurias filmo dalis galiu pakeisti – tarsi būčiau žiūrovas, kurio viena ar kita scena neįtikino, ir galėčiau ją ištaisyti.

Praktikuojantis katalikas nesi. Tačiau minėjai, kad perskaitęs Šventąjį Raštą supratai, jog tai pavojinga knyga. Ką dar atradai?

Šv. Raštą perskaityti rekomendavo filmo montažo režisierius M. Žukauskas. Kurdamas „Paradą“ tai dariau iš profesinio intereso. Įveikęs Penkiaknygę, supratau, kad vieno karto viskam perprasti neužtenka. Be suvokimo, kad tai pavojingas skaitinys radikalių pažiūrų krikščionims, buvau nustebintas gausybės kultūrinių nuorodų. Senajame Testamente vaizduojamas Dievas kelia siaubą, o ta knyga apskritai man atrodo vienas žiauriausių kūrinių, jei taip galima pavadinti šventraštį. Dievas ten absoliutus baudėjas ir sąskaitų suvedinėtojas, kurio reikia bijoti. Tokiai literatūrai neprilygsta net sukrečiantis brolių Coenų filmas „Šioje šalyje nėra vietos senukams“. Jei Šv. Raštą skaitytum ne interpretuodamas, o priimdamas kaip gryną tiesą, pagal jo taisykles gyventi būtų labai sunku. Tačiau jei interpretuoti moki, Penkiaknygėje gali atrasti gražių istorijų, atpažinti, kaip jos per šimtmečius kito, atrado nišas šiuolaikiniame pasaulyje.

Kino kritikė Monika Gimbutaitė recenzijoje „Paradui“ rašė: „Sukurti lengvą filmą – rimtas darbas.“ Kas kuriant lengvą filmą buvo sunkiausia?

Kuriant lengvą filmą sunkiausia paslėpti, kad tai kruvinas darbas.

Kas sunkiausia, kai lengvas filmas jau sukurtas?

Paskutinė filmavimų pamaina vyko naktį. Veiksmas baigėsi apie 6 val. ryto – visi pasidžiaugėme, Rasa Samuolytė atkimšo butelį vyno. Tačiau visi buvome tokie pavargę, kad jo paragauti neturėjome jėgų. Rasa paragino tą butelį pasiimti namo. Taip ir padariau. Paryčiais vienas sėdėjau savo terasoje švintant, gurkšnojau vyną ir pradėjau justi tuštumą. Viskam pasibaigus nežinai nei ką sukūrei, nei ką veiksi toliau. Sėdėjau ir žiūrėjau, kaip kieme pasirodo pirmieji žmonės, kaip vedžioja šunis, kaip tęsiasi įprastas gyvenimas. Po kurio laiko išvykau atostogauti į Čekiją. Daugiausia laiko praleidau savo kambaryje arba kavinėje. Ten supratau, kad ne tik filmo kūrimas, bet ir etapas viskam pasibaigus yra ne mažiau intensyvus. Girdėjau, tuštumos jausmas pabaigus filmą artimas daugumai režisierių. Nesistebiu – dar neseniai visi tavęs klausė, o dabar staiga nustojo. (Juokiasi.)

Lina Simutytė – prozininkė ir scenaristė, knygos „Miesto šventė“, projekto „Blunkanti sofa“ autorė. Įvertina Jurgos Ivanauskaitės ir Kultūros ministerijos jaunojo menininko premijomis.