Antropologinė Paolo Sorrentino kelionė po jaunystės miestą filme „Partenopė“

Mačiusieji ankstesnį Paolo Sorrentino filmą „Dievo ranka“ (2021) nustebs: dar vienas pasakojimas apie Nea­polį? Ir tikrai, šis Viduržemio jūros miestas taip stipriai įaugęs režisieriui į kraują ir vaizduotę, kad vėlei tampa herojų santykių ir vyksmo scena. O gal net pagrindiniu personažu, šįsyk įgaunančiu moters balsą ir tapatybę: ekrane regime jos, Partenopės, kelionę į brandą, prasmės paieškas ir pasirinkimus (kita vertus, italų kalboje „miestas“, la città, yra moteriškosios giminės, tad ir Neapolis kultūrinėje atmintyje yra moteris). 

Šis miestas filmo herojams yra ne šiaip biografinis dėmuo, jis – egzistencinis atskaitos taškas. Drauge tai individualių ir kolektyvinių mitų vieta. Įstabaus grožio Partenopę Di Sangro (aktorė Celeste Dalla Porta) ir Neapolį jungia gimties mitas, o gimtį neišvengiamai lydi mirtis: legendinė miesto įkūrėja, Homero apdainuotoji sirena Partenopė, savo giesme nesuviliojusi Odisėjo, žūsta, o jos į krantą išmestas kūnas duoda pradžią „Naujajam poliui“. P. Sorrentino Partenopė taip pat išnyra iš bangų (motina pagimdo ją Neapolio įlankos vandenyse) tarsi Afroditė iš jūros putos, kad gundytų ir kerėtų. Jos grožis – tai nuostabiausios ateities, meilės ir sakralumo pažadas, kurį su savimi atsineša jaunystė.

Partenopę neabejotinai įkvėpė kitas moteriškas personažas: Fabieto iš filmo „Dievo ranka“ teta, gražuolė Patricija (aktorė Luisa Ranieri, „Partenopėje“ vaidinanti nusigyvenusią divą Gretą Cool). Per atostogas Kaprio saloje Patricija begėdiškai išsirengia ir deginasi saulėje, supama pasipiktinusių žvilgsnių. Visuomenės akyse ji yra ekscentrikė ir pamišėlė, kurios vieta beprotnamyje. Nes moteris, nė trupučio nesigėdijanti savo kūno ir jaunystės, yra kažkas skandalingo, nepadoraus. Tabu laužytoja ir vilioklė Patricija yra pagoniškoji Neapolio siela, kiekvieno neapoliečio, kaip ir P. Sorrentino, tapatybės dalelė (Neapolio žmonės iki šiol save vadina partenopiečiais, o Kaprį – sirenų žeme).

 

Filmo „Partenopė“ kadras

 

Visgi, būdama mitinė būtybė, Partenopė nėra laisva: ji nepriklauso žmogiškajam laikui ir yra pasmerkta gyventi istorijos bei žemiškųjų aistrų paribiuose. Šiuo požiūriu gana iškalbinga yra filmo scena, kurioje, įsisiūbavus 1968-ųjų studentų judėjimams, jaunoji moteris stebi įvykius iš šalies, tarsi tai jos neliestų. Savo kartos proteste ji nedalyvauja, nekelia politinių reikalavimų, nežygiuoja su feministėmis, siekiančiomis lyčių lygybės ir moterų teisių. P. Sorrentino undinė yra stebėtoja: ji tyrinėja kitus vedama smalsumo ir galbūt troškimo įminti žmogiškumo esmę (nes ir pati slapčia svajoja tapti žmogumi). Priešingai nei Bernardo Bertolucci „Svajotojų“ veikėjai, kurie įsitraukia į politinį maištą, P. Sorrentino trijulė – Partenopė, jos brolis Raimondas ir bičiulis Sandrinas – lieka vakarėlių ir romantinių svajų kupiname Kapryje gaubiami amžinybės iliuzijos. Kol nutinka tragedija ir istorinis laikas juos pasiveja. Miestas virsta žaizda.

Partenopė ne tik stebi kitus, bet ir leidžiasi varstoma žvilgsnių: melancholiškų, gašlių ar smerkiančių. Ją nužiūri moters grožio pakerėti vyrai, kuriuose bunda seni meilės prisiminimai, geismai, jaunystės metų ilgesys. Nužiūri pavydžios moterys ir dėl brolio pasitraukimo iš gyvenimo kaltinantys šeimos nariai. Tai abipusis žiūrėjimas, kupinas įtampų ir lūkesčių. Kartais nuožmus, kartais trikdantis (lėti stambaus plano kameros judesiai). Tik vienintelio filmo personažo žvilgsnis yra kitoks, nesisavinantis ir neteisiantis, – antropologijos dėstytojo Devoto Marotos (aktorius Silvio Orlando), pasiūlančio Partenopei savotišką sandorį: „Aš niekada jūsų neteisiu, o jūs niekada neteisite manęs.“ Tai esminė šiuolaikinės antropologijos nuostata tyrinėjant kitoniškumą: jokių primestinių projekcijų ir moralizavimo. 

Žvilgsnio reikšmė ir svarba neabejotinai yra viena šio filmo konceptualiųjų gijų. Išlaikiusi egzaminą Partenopė klausia dėstytojo Marotos: kas išties yra toji antropologija? Atsakymo, regis, ieškoma per visą filmą, pasiūlant vis keistesnių, kone feliniškų personažų ir keičiant žiūrėjimo rakursą. Šiuo požiūriu italų režisierius leidžiasi į tikrų tikriausią antropologinį tyrimą, scena po scenos išskleisdamas ir savaip įvaizdindamas žmogiškąjį Neapolio mitą. Tai ir skurstantys senamiesčio kvartalų žmonės su ankštose erdvėse susispaudusiais gyvenimais; ir mafijiniai kamoros ritualai, intymiausią mylimųjų akimirką paverčiantys viešu sandėriu-spektakliu; ir šv. Januarijaus kraujo stebuklą sergstinti dvasininkija, už kurios neortodoksišką vaizdavimą P. Sorrentino sulaukė aršios Bažnyčios kritikos (bet jam tai tikrai ne pirmas kartas). Atmosferiškų ir vietomis tapybiškų scenų seka su užuominomis į Caravaggio ar italų kino klasikus kuria margą Neapolio miesto dėlionę – daugeliui atpažįstamą viziją ar sapną.

„Antropologija reiškia mokytis pamatyti“, – galiausiai į Partenopės klausimą atsako profesorius Marota ir, prieš išeidamas į pensiją, ryžtasi atskleisti asmeniškiausią savo biografijos faktą – namuose slepiamą sūnų su reta kūno negalia. Moters reakcija šio kitoniškumo akivaizdoje pribloškia: „Koks jis gražus, – ištaria Partenopė, prisiartinusi prie kvatojančio berniuko (aktorius Alessandro Paniccia). – Iš vandens ir druskos, tarsi jūra.“ Ir tai nuoširdi nuostaba. Tą akimirką Partenopė yra subrendusi moteris, pasiruošusi žengti svarbų gyvenimo žingsnį ir atsisveikinti su jaunystės miestu. Tik nuėjusi pažinimo ir atradimų kelią ji pagaliau sutinka kitą nežemišką būtybę, tokią kaip ir ji – tikrovėje įkalintą sireną. Tai simboliška ir emociškai paveiki scena, ginčijanti tradicinę grožio sampratą ir jos projekcijas mūsų estetiškai reiklioje kultūroje. Kas yra grožis ir kaip jis mus veikia? Toks galėtų būti kitas filmo užduodamas klausimas.

Pasakodamas Partenopės istoriją, režisierius drauge vedžioja mus fragmentiškais prisiminimų pakraščiais, kur klaidžioja jaunystės chimeros ir dabarties blyksniai. „Man norėjosi kalbėti ne apie realią, o apie susapnuotą, įsivaizduotą jaunystę, – teigia P. Sorrentino. – Mano filmas nėra apie praėjusių laikų ilgesį, melancholiją, ne, jis kalba apie laiko tėkmę ir mūsų virsmus joje. Tiesa nėra jaunystės prerogatyva: jaunystei reikia troškimų, geismo, jaunystėje mes kuriame epinį pasakojimą apie save, dairomės į veidrodį, šokame, šėlstame, įsivaizduojame, kad galime tapti bet kuo. Tačiau iš estetinio gyvenimo perėjus į etinį, kai tenka prisiimti atsakomybę, šis epinis pasakojimas nutrūksta.“

Senatvėje Partenopė (aktorė Stefania Sandrelli) grįžta į Neapolį ir Kaprio salą. Čia ji prisiartina prie baliustrados, per kurią kadaise lemtingai persisvėrė brolis Raimondas, ir stabteli, lyg ieškodama tikslaus taško, ties kuriuo nutrūko mitinis jaunystės laikas, o tada nusigręžia nuo jūros. Dabar Partenopė žvelgia tiesiai į kamerą, į mus. Ir šįkart jos žvilgsnis įžemintas, kūniškas, išsipildęs.