Alfredas Guščius. Septyni žingsniai, kaip dešimtmečiai...

Petro Venclovo kūrybos apžvalga

Petras Venclovas. Rolando Karaliaus nuotrauka

Petras Venclovas šių metų liepą peržengė 70 metų slenkstį, pažymėdamas šią sukaktį septynių novelių rinkiniu „Žingsniai" („Kauko laiptai"). Literatūros lauku jis žingsniuoja ritmingai, netinginiauja, daug skaito, verčia, taigi mokosi ne tik iš savo klaidų, bet ir iš kitų pasiekimų. Pažįstu šį rašytoją iš Vilniaus universiteto laikų (1963–1969), nuo akademinės jaunystės. Mokėsi dviem kursais žemiau; gal metus gyvenome bendrabutyje gražiu „Stuokynės" vardu, dalyvavome bendrabūvio linksmybėse, o kai įsidarbinau „Komjaunimo tiesoje" (1976), jis pradėjo lankytis pas čia dirbusią savo kraštietę poetę Almą Karosaitę. Nuo tada menu jį visada merginų apsupty, diskutuojantį subtiliomis, panelėms, matyt, patinkančiomis temomis. Paskui atnešė ir pirmuosius apsakymus į mano redaguojamą laikraščio priedą „Versmė". (Apsakymai buvo pasirašyti su -a galūne pavardėje, kurią dabartiniu pavidalu reformavo, regis, 1992 m.) Kiek paabejoję, apsakymus išspausdinome. Jie, menu, manęs nesužavėjo: autorius jau tada linko į sudėtingesnes temas, painesnę personažų psichologiją ir „sunkesnį" stilių, kurį suvokti trukdė anuometis mano estetinis skonis. Ir tik rašydamas knygą „Kintantis prozos pasaulis", atsigręžiau į Petro pirmąją („Rudens eilėraštis", 1978) ir antrąją („Vakaro elegijos", 1983) apsakymų knygas ir jau objektyviau pasigilinau į jo kūrinių problematiką bei stilių.

* * *

Prabėgo 36 metai nuo pirmosios P. Venclovo knygos. Per tą laikotarpį rašytojo kūrybos kraitelėje atsirado daugiau nei pora dešimčių įvairaus žanro knygų – daugiausiai apsakymų, apysakų, penki romanai. Knygų tematika plati – kūriniai vaikams, pokario rezistencija („Kartybių taurė iki dugno"), posąjūdinės Lietuvos inteligentų psichologinės kolizijos („Meilės ir mirties menas"), kolektyvinės ir individualios pasąmonės fantasmagoriški regėjimai („Susapnuoti gyvenimai"), psichoanalitinė projekcija į savo autobiografiją („Iš tamsos – į tamsą"), fantastinė futurologija („Jauni ir nemirtingi"). Gana anksti pradėjo ryškėti šio prozininko meninis veidas. Ir pirmuoju, ir paskesniais kūrybos dešimtmečiais (pavadinkime juos „žings­niais") P. Venclovas leido supras­ti, kad jį labiau domina ne kasdienės realybės, buities anturažas, o tikrovės prasminiai atributai. Domina „ribinės situacijos" – liga, mirtis, konfliktas, drama. P. Venclovas dar kūrybinėje jaunystėje nebenorėjo jų traktuoti senoviškai, nebenorėjo eiti tradicinio realizmo keliu. O sekti, mokytis turėjo iš ko, turėjo su kuo lenktyniauti –­ jau nuo pat 8 dešimtmečio pradžios viena po kitos pasirodė tradiciją ryškiai modifikuojančios P. Dirgėlos, S. Šaltenio, S. T. Kondroto, R. Gavelio, D. Mušinsko pirmosios knygos. Šių autorių mąstymo jau nebevaržė buitinis ir socialinis determinizmas, ryškėjo meninio laiko ir erdvės suvokimo naujoviški parametrai, kurie savo ruožtu lėmė ir jų kūrinių struktūrų, stilių pokyčius. Akivaizdžiai keitėsi autoriaus/pasakotojo santykis su tekstu – darėsi subjektyvesnis, autentiškesnis. Pastebimai susitraukė socialinės tikrovės laukas ir išsiplėtė individuali autorinė erdvė. Jaunųjų prozos stiliuje (vadinasi, ir jų meniniame mąstyme) atsirado daugiau sąlygiškumo, kontempliacijos, o jų pačių nuostatose – modernesnis talento, literatūros misijos supratimas.

Jau pirmosiose P. Venclovo knygose, atsikračiusi varžtų ir rėmų, kūrybinė fantazija šuoliuoja per epochas (mito apie Odisėją ir Penelopę interpretacija apsakyme „Sugrįžti"), tautas, istorinius personažus (novelė „Durys" su pagrindiniu veikėju, prancūzų rašytoju Žanu Poliu; „japoniška" novelė „Parduoti sapną"). Temos, veikėjai, problematika rodė autoriaus literatūrinę ir filosofinę erudiciją. P. Venc­lovui, kaip ir S. T. Kondrotui, sekėsi rašyti užsienio autorių kūrinių motyvais, kurti juos atitinkančią nuotaiką. Didelę įtaką juodviem, o ir kitiems jauniesiems prozininkams, padarė Lotynų Amerikos rašytojų „išradimas", nuskambėjęs pasaulyje magiškojo realizmo vardu. Tačiau užsienio autorių atverta mokykla jauniesiems lietuvių prozininkams nereiškė epigoniško sekimo, sausai iškaltos pamokos; kaip, suprantama, ir Marquezas, Borgesas, Cortázaras, Fuentesas, Carpentieras neatrado magiškojo realizmo, užmesto kažkur knygų lentynose. Srovės, kryptys, metodai, stiliai – tik išorė, tik giluminio kūrybinio proceso putos, po kuriomis slypi didelis dvasinis ir intelektinis darbas. Pasak Cortázaro, kurio šimtąsias metines šiemet minėjome, Lotynų Amerikos proza neturėjusi telūrinių mitų, todėl jis ir jo kolegos juos kūrę ex nihilo; būtent tai jų romanuose ir yra ta pasaulį sužavėjusi naujovė.

* * *

Magiškojo realizmo „lyderis" Lietuvoje S. T. Kondrotas 8 dešimtmetyje drąsiai pasiskelbė rašysiąs apie „pasaulį be ribų", apie begalinius laiką, erdvę, apsieisiąs be tradicinės toponimikos. Nors lietuviai turi ne vieną prasmingą telūrinį mitą, ir S. T. Kond­rotas, ir P. Venclovas, ir R. Gavelis gana noriai skolinosi iš „magiškųjų" (žinoma, ne tik iš jų) idėjines koncepcijas, žanrines ir stilistines naujoves. P. Venclovo kūrybinis mokymasis iš kitų ryškiausiai atsiskleidė novelių apysakoje „Susapnuoti gyvenimai" (2005). Atsiskleidė visų pirma laiko, erdvės, vietos sąlyginiu ir simboliniu traktavimu. Apysakoje tuoj pat po ekspozicijos, gražaus realistinio vaizdo, pasakotojas panardina pagrindinį herojų Kazimierą P. į begalinį sapną, iš kurio jis nepabunda ligi apysakos pabaigos. Sapno, snūduro, būdravimo būsenoje Kazimieras P. išbūna tolei, kol autorius perveda jį per keletą „ribinių situacijų", per kelias reinkarnacijas. P. Venclovui ilgoje herojaus metempsichozinėje kelionėje pakanka ir fantazijos, ir istorinių žinių, ir, svarbiausia, įtaigaus meninio žodžio išteklių.

* * *

Aštuntąjį gyvenimo dešimtmetį pradėjusio rašytojo meninės koncepcijos „generalinė linija", sakyčiau, nėra pasikeitusi. Rinkinys „Žingsniai" liudija, kad P. Venclovui išliko artimesnė ne realistinės, netgi ne psichologinės ir realistinės, bet maginės ir sąlyginės prozos kryptis. Geriausi rinkinio apsakymai, o tokie iš septynių penki („Šmėklų kelias" ir „Žingsniai" kur kas silpnesni, pristingantys fantazijos), liudija išaugusį rašytojo meistriškumą. Literatūrinės pamokos, įgytos iš geriausių magiškosios prozos meistrų įsisavintos puikiai. Apsakyme „Vienatvės įkaitas" užtinkame ir paties Borgeso pavardę, kurią prisimena socialiai belytis (chronotopo prasme) veikėjas Ernestas, patekęs į miestą-labirintą. Ir apsakymo situacija panaši kaip Borgeso apsakyme „Nemirtingasis". Galima, žinoma, surasti paralelių ir su Kafkos kūrinių labirintais, pilimis.

Svarbiausia, kad P. Venclovas „ži­no", ką daryti su šitokiu herojumi, patekusiu į dabarties laiko siurrealistinį chronotopą. Apsakyme minima Prisikėlimo bažnyčia, tarsi liudijanti Ernesto gimtąjį miestą (galima spėti, kad tai Kaunas), susapnavęs didelę biblioteką, jis prisimena jaunystėje skaitytą A. Fadejevo romaną „Jaunoji gvardija", o blausi dienos šviesa jam primena Murmansko miestą, apie kurį yra pasakoję giminaičiai. Štai tokia tėra dabarties tikrovės atributika. O visa apsakymo tikrovė perkeliama į simbolinį lygmenį. Vaizdai, veikėjo veiksmai, mintys dvigubinasi, mainosi, skaidosi, susipina. Ernestas, jaunas vyras, pagal profesiją dailininkas, nieko nenusitveria, klaidžioja po keistuolišką miestą, praeiviai nekreipia į jį jokio dėmesio, paklausti negirdi, neatsako... „Rytą vėl patraukė į miestą, priėjęs kanalą, blaiviu žvilgsniu vertino, kaip galima per jį persikelti, stvarstė už rankovių žmones, pastodavo jiems kelią, šaukė tiesiai į veidą, bet jie tik šiek tiek nustebę krypteldavo į šalį, tarsi sutikę nematomą kliūtį, ir žingsniuodavo toliau. O kiti paprasčiausiai lyg niekur nieko pereidavo jį skersai" (p. 129). Ernestas pagaliau suvokia, kad jisai yra kokio nors keistuolio rašytojo, apimto vienatvės ir liūdesio, sugalvotas: „Tam blaivų protą praradusiam rašytojui tikriausiai rūpėjo išsiaiškinti, ką gali daryti, kaip priešintis žmogus, užspeistas totalios vienatvės" (p. 131).

Apsakymai, išskyrus „Šmėklų kelią" ir „Žingsnius", pagrįsti metempsichozine išmone. Netikėta buvo apsakyme apie 1863 metų sukilimą, šalia autentiškų Gedgaudo, Kalinausko, Mackevičiaus, Muravjovo vardų, rasti Žmogaus Sūnų – sužeistuosius gydantį altruistą, savo misiją suvokiantį pagal Dievo Sūnaus priesakus. Biblinis personažas ne tik suteikia fantazijos žaismo, – paslaptingas daktaras taria Kristaus frazes, nori ir numirti kaip Jis, ant kryžiaus, –­ bet ir patį istorinį įvykį apšviečia „papildoma" krikščioniška istorine traktuote: „Už ką šitie žmonės kovoja? Jie sako, už žemę ir laisvę. Ar jie žino, ar supranta, kas tai yra? Ir kad tai yra laikina: dulkė, žmogau, esi ir į dulkę pavirsi. Argi įmanoma laisvė šiame gyvenime? Argi žemė gali kam nors priklausyti, jeigu ji Dievo? Argi žemė ir laisvė gali būti brangesnė už gyvybę? Ar jie susimąsto, kas jų laukia po mirties?" (p. 12)

* * *

Atrodytų, P. Venclovo fantazija turėtų išsekti ar bent pradėti kartotis. Tačiau apsakyme „Alternatyva" jis vėl originaliu kampu pakreipia kafkišką metamorfozę, implantuodamas į eilinio staliaus ar šaltkalvio prigimtį genialaus pianisto talentą. Hibridinio veikėjo kūrimas reikalavo didelio pasąmonės, sapnų, metempsichozės išmanymo. Autorius tokiam sumanymui pasiruošęs, subtiliai įtarpuoja tokiai metamorfozei reikalingą ir intelektualinę, ir muzikologinę erudiciją, sumaniai valdo pasakojimo gijas, ilgai maskuoja siužeto intrigą. Dailidei Albertui Voguliui nepavyko tapti genialiu pianistu Bernardu Jasmontu. Galėjo, suprantama, autorius jo pagailėti, išvesti iš „taukuoto ir lipnaus, dvokiančio vargu ir pažeminimu, aplipusio pelėsiais, skurdo trupiniais, atmiešto pykčio priepuoliais bei ašaromis" gyvenimo į blizgantį, komfortišką muzikinės žvaigždės pasaulį. Neišvedė, – tokia autoriaus valia. Ne tik šiame, bet ir ankstesniuose apsakymuose tokių personažus ištinkančių ribinių situacijų priežastis reali –­ jie, prabunda iš komos, pradeda kai ką prisiminti. Taip atsitiko ir minėtajam dailidei...

Apsakymai „Autoriaus prapultis", „Žingsniai" susiję su rašytojais –­ pirmajame šposus pasakotojui krečia mistinių romanų rašytojas Konstantinas, antrajame – literatūros kritikas Alvydas Jalinskas. Pirmasis – įdomesnis, svaresnė jo meninė problema. Konstantino parašytame mistiniame romane keistuolis Albinas Stauga supirkinėja sapnus, per kuriuos įmena žmonių likimus, charakterius, žvelgia į jų sielą. Keliauja per kaimus, įsiprašo padienininku pas našlę Savukienę, vėliau, pasinaudojęs sapnų mistika, ją sugundo. Įsikūnijęs į vilkolakį, atlieka su ja nepasotinamą lytinį aktą, ir tik našlei persižegnojus nustoja... Pasakotojas, perskaitęs romaną, pradeda su autoriumi neakivaizdų ginčą (autorius, suviliojęs jį į svečius, patsai nepasirodo)... Keletas pasakotojo minčių: „Kažkodėl Konstantino dėmesį patraukia Liuciferis: šviesos nešėjas, buvęs gražiausias iš visų arkangelų, bet Dievas išvaręs iš dangaus už pareigų neatlikimą ir norą savo sostą iškelti viršum žvaigždžių bei tapti panašiu į Aukščiausiąjį... Norint sekti autoriaus minčių klaidžiojimą, be abejo, reikėtų romaną skaityti nuosekliai. Bet tam neturiu laiko ir, tiesą sakant, noro" (p. 64).

Apsakyme „Žingsniai", sukurtame naudojant tik realistines menines priemones, vaizduojama literatūros kritiko kasdienybė (recenzijos, straipsniai, konferencijos). Svarstoma talento ir profesijos sąsaja, literatūrinės aplinkos neigiamas poveikis. Mintys apie visa tai kelia kritiko nepasitenkinimą savimi, nepasitikėjimą kitais, įtarumą, savigraužą. „Kodėl turi gilintis į tai, kas neverta dėmesio, kas atima skaitytojo laiką ir nieko neduoda, kas labiau panašu į virtuvės pamazgas? Kaip nelengva įsivaizduoti autorių, kurį kas nors kankina, kuris džiaugiasi ar liūdi, o ne vien tik dėlioja žodžių pasjansą, bandydamas išskelti neapibrėžtą pras­mę" (p. 76). Apsakymo finalas neįtikina, – besivaidenantys žingsniai nuvaro kritiką iki pamišimo. Nors tuo siužeto akompanimentu autorius pradeda naudotis beveik nuo apsakymo pradžios, kūriniui kažko esminio pritrūksta. Trūksta to „vos vos", kas daro įtikinamus, pavyzdžiui, Gogolio „Pamišėlio užrašus", Dostojevskio „Užrašus iš pogrindžio" ir ką tegali pasufleruoti rašytojo intuicija. Meniniam sumanymui svarbi vidinė teleologija, nematoma ir gal nesuprantama skaitytojui, bet nujaučiama. Kai jos nėra, apie tokius kūrinius mes, kritikai, sakome, – neišbaigti, neišnešioti. Toks ir minėtasis apsakymas „Šmėklų kelias".

* * *

„Baladė apie rožę", kurios analize baigsiu P. Venclovo kūrybinio kelio apžvalgą, leidžia dar kartą įsitikinti, kad šiam autoriui geriau sekasi rašyti sąlyginius, magiškuosius apsakymus. Bijau pervertinti šį tekstą, bet noriu pasakyti, kad tai vienas iš geriausių P. Venclovo apsakymų, parašytų per gana netrumpą kūrybinį kelią. Glaustos apimties kūrinyje į tvirtą meninį lydinį sulieti ir realistiniai atributai (iš jų suprantame jaunuolį Simoną esant šių dienų Lietuvoje ir Švedijoje), ir sąlyginiai pasakojimo štrichai, ir senosios Rytų poezijos intertekstai. O didžiausiu autoriaus pasiekimu laikyčiau tekste tarsi šilko vualis plevenančią fatalistinės Simono kelionės atmosferą, įtaigų jo dvasinės būsenos mistifikavimą. Simonas keliauja vykdyti kažkokio fatalistinio tikslo, nes nuo pat vaikystės jautėsi kitoks, vis ko nors ieškodavo ir „vieną dieną suprato esąs gimęs didesnei misijai", išgirsta kažkieno balsą „kelkis ir eik!": „(...) ir Simonas nutarė leistis į kelią, patirti nuotykį, galbūt kažką sutikti, ko dar nepažinojo, atsiverti vizijai ar apreiškimui, būti užkluptas aguonos grūdo arba kalno, einančio pas Mahometą. Jis vis dar tikėjo nuostaba ir paslaptimi" (p. 108). Neatsitiktinai autorius personažo psichologijai pagrįsti naudoja biblinius įvaizdžius, remiasi kontempliacine savistaba, besiribojančia su somnambuline būsena. (O visa tai jau artima metempsichozei.) Subtiliai, impresionistiniais pustoniais autorius grindžia jauno dvasiškai pasiruošusio Simono susidūrimą su lemtingu nuotykiu. Abejones jis greit nuveja šalin: „Simonas bandė įsiklausyti į save; nuojauta kol kas tylėjo. Negi būčiau nuklydęs į šalį? Ne, negali būti, vakar aiškiai jutau" (p. 110).

Simono kelionės – to mįslingo potyrio – finalas lieka nuo skaitytojo akių paslėptas/atitolintas šilko vualiu. Tiktai akylesnis supras, kad raudono vyno lašas, nuriedėjęs per Simono plaštaką viešbutyje, ir kraujo lašas, ištryškęs iš rankos jam ropščiantis į uolą ir nukritęs ant laukinio dagio, ūmai Simono akyse virstančio erškėčiu, pas­kui erškėtrože, o galiausiai didžiųjų persų ir Europos viduramžių poetų apdainuota Rytų rože, rodo ir Simono kelionės magiškąją kryptį. Puiki kontempliacija apie Rytų rožę byloja, kad Simonas eina į nebūtį, tačiau eina ne pamišęs, o vedamas sąmoningos minties, valingai suvokto tikslo, tegul ir fatališko. Jeigu baladės pabaigą suprasime ir buitiškiau, kaip jauno žmogaus savižudybę, vis tiek galėsime padaryti antrąją, manytume, teisingesnę išvadą –­ tai yra modernios asmenybės apsisprendimo laisvė savo išpuoselėtiems estetiniams įgeidžiams pasirinkti atitinkamą išėjimo iš šio pasaulio būdą, džiugiai ištirpstant begalinės būties Vienyje, susiliejant su universaliuoju laiku, kuriame nebūna nei pradžios, nei pabaigos.

* * *

Magiškosios prozos savitumas visų pirma susijęs su pakitusia laiko ir erdvės samprata. Lietuvių literatūroje, kaip minėta, pirmieji tų pakitimų simptomai pradėjo reikštis praėjusiojo amžiaus septintajame dešimtmetyje. Jie buvo prognozuojami ir literatūros moks­lo. Akademikas J. Lankutis straipsnių rinkinyje „Šiuolaikinės prozos problemos" (1978), gilindamasis į tradicijos ir novatoriškumo tendencijas, nuogąstavo: „Ilgalaikė vienos krypties tėkmė, pastovus tų pačių kūrybinių tendencijų vyravimas ir ypač rami darbo atmosfera verčia su nerimu galvoti apie sustingimo, vienpusiškumo ir monotonijos pavojų, apsunkusį stingusį literatūros organizmą, įvairius jo vidinių funkcijų sutrikimus" (p. 7). O mąstydamas apie literatūros santykį gyvenimu/tikrove, pastebėjo: „Literatūra juk gali plačiausiai ir įvairiausiai vaizduoti dabartį, bet jai likti abejinga... Ir priešingai: galima kalbėti simboliais ir alegorijomis, vaizduoti tolimą praeitį ar kurti fantastinius siužetus ir byloti amžininkams pranašo balsu" (p. 21). Literatūrologas A. Bučys to paties rinkinio straipsnyje koncepcinius pokyčius užčiuopė J. Grušo, J. Apučio, R. Granausko, P. Dirgėlos kūriniuose. Pacitavęs pas­tarąjį prozininką („Svarbiausia – erdvė, – mąsto brolių Dirgėlų apysakoje „Šventosios uostas" jaunasis rašytojas Simonas Grygas. – Sukurti plačią, aukštą – begalinę – erdvę, kurioje plevena kiekvieno žmogaus mintys, ilgesys, džiaugsmo ir liūdesio atšvaitai ir likimai, mažyčiai taškeliukai šitoje erdvėje, – patys žmonės. Prie pat žemės jų kūneliai ir nameliai"), A. Bučys tvirtino, kad „sąlygiškos tikrovės apibendrinimo formos, – efektingas meninis būdas svarbioms nūdienio gyvenimo ir žmogaus prob­lemoms, išgyvenimams apčiuopti ir išryškinti" (p. 53–54).

Petras Venclovas tvirtai įvaldė „sąlygiškas tikrovės apibendrinimo formas", ne vienoje novelėje, apsakyme, apysakoje pasiekė juvelyrinio „magiškosios prozos" stiliaus meistriškumo. Septyni dešimtmečiai tikrai buvo kūrybingi.