Alvydas Šlepikas: „Dabar man svarbiausia literatūra, ji man įdomi“

× Martynas Bialobžeskis

 

Su rašytoju bei režisieriumi (tų profesijų yra ir daugiau, bet čia išskyriau, rodos, svarbiausias) Alvydu Šlepiku mus sieja ilgametė pažintis: man tebuvo 11 metų, kai jis pradėjo studijuoti aktorinį meistriškumą – tame pačiame kurse, kaip ir mano brolis. Kūriau muziką jo spektakliams; būdamas studentu dažnai užsukdavau į tuo metu jo vadovaujamą „Litmenio“ redakciją. Alvydas buvo ir yra žmogus, kuriam smagu paskambinti ir tiesiog pasišnekėti – visada atsiras apie ką. Tad ir šnektelėjom Sapiegų parke kartais prašvintant saulei, kartais palynojant.

 

Alvydas Šlepikas: „Dabar man svarbiausia literatūra, ji man įdomi“

 

Atrodytų, kad pirmas klausimas neišvengiamai turėtų būti apie teatrą, nes pirmieji spektakliai, kuriems rašiau muziką, buvo tavo režisuoti („Kalnuose mano širdis“, VMT, 1994 ir „Juokingo žmogaus sapnas“, KNDT, 1995). Visgi pagalvojau, kad dar turėjome ir tokį įdomų radijo santykį. Iš pradžių per radijo stotį „M-1“ naktimis klausydavausi tavo laidų „Tamsos šalys“: jose lankydavosi poetai, ir ne tik, o į eterį skambinantys žmonės skaitydavo savo eiles. Paskui jau pusiau nelegaliai, galima sakyti, dalyvavau kuriant laidą – registruodavau skambučius, o pasibaigus laidai, po 3 valandos ryto, sėsdavau prie radijo pulto ir tris valandas rinkau ir transliavau muziką taip leisdamas tau numigti. Man, tuomet dvyliktokui, ši patirtis buvo neeilinė. Deja, tokio formato naktinių radijo laidų nebėra. Ar šiais laikais vis dar įmanoma ištarti „Radio, someone still loves you“ („Radijau, kažin kas vis dar myli tave“)?

Namuose klausomės kasdien tos pačios radijo stoties, ji zirzia kaip fonas. Tad visas dainas moku atmintinai, nes jie groja vis tą patį. Radijas suteikia jaukumo. Televizoriaus neturiu senokai ir jo nepasigendu. Man jis, beje, padėdavo užmigti – įsijungi, atsiguli ir užsnūsti; tik nežinau, ar tai labai sveika.

Panašių pokalbių laidų yra, nors ir ne lietuviškose radijo stotyse, tarkime, „Radio Svoboda“; bet tokio formato, kai žmogus skambina į eterį ir tiesiog šnekasi su laidos vedėju, tikrai nėra net ir ten. Man atrodo, būtų patrauklu ir įdomu, jei tokių vėl atsirastų.

Vesti laidą mane pasikvietė režisierius Ignas Jonynas, man rodos, jo iniciatyva ji ir atsirado. Jis jau planavo išeiti iš radijo, tad pasiūlė dirbti savo vietoje. Tai ir dirbau ten, ir gana ilgai. Buvo ganėtinai sunku, mat iš pradžių nebuvo kompiuterių, viską grojome iš CD. Kai kompai atsirado, į juos muzikos tilpdavo irgi ne per daugiausiai: playlistas ir šaukiniai. Ir šitai jau nutiko, kai iš 18 aukšto persikėlėme į naują studiją 2 aukšte. Didžėjams reikėjo kiaurą naktį sėdėti ir leisti muziką, o aš tuo metu mokiausi, dirbau teatre. 7 valandą ryto – pamaina, o jau 9 ar 10 valandą tekdavo būti repeticijoje. Tad kai tu ateidavai ir naktį padirbėdavai prie pulto, galėdavau numigti ant suolo, ir būdavo labai gerai.

Po poros metų tokio naktinio darbo labai išsibalansavo miegas, dabar iš viso taip nebegalėčiau. Kiekvieną savaitę dirbti dvi naktis buvo toks truputį siaubas. Klausytojų, skambinančių į studiją ir kalbančių gyvame eteryje, buvo nemažai ir jų pasitaikydavo visokių – protingų, kvailesnių. Mėnulio pilnatis labai pasijusdavo. Kai kurios merginos man piršosi, kai kurios grasino nusižudyti, jei neperskaitysiu jų eilėraščio. Dar 18 aukšte turėjome linksmus kaimynus – „Radiocentrą“, „Znad Wilii“. Kartą ryte stoviu, rūkau. O buvo Velykos. Iš „Znad Wilii“ studijos išlekia vaikinas, jį vejasi mergina su kibiru, jis, bėgdamas link manęs koridoriumi, šaukia: „Bėk, bėk!“ Nieko nesuprantu, o mergina atbėga ir išverčia kibirą vandens ant manęs. Pasirodo, yra tokia lenkų tradicija – laistytis vandeniu per Velykas. Už lango snigo...

Liftus naktį išjungdavo, o tualetas buvo 12 aukšte. Paleisdavau Stevie Wonderio „Supersticion“, yra šios dainos versija, trunkanti apie 8 minutes, tai užtekdavo laiko nusileisti, pasinaudoti tualetu ir grįžti.

Grįžtant prie tavo klausimo apie naktines laidas: tiesą sakant, galėtų tokių būti ir dabar. Tada muzika radijuje buvo aktualesnis reiškinys nei dabar – nebuvo „Youtube“, „Spotify“. Muzika kainavo brangiai, net ir kažkokios piratinės kasetės, tad radijo dėl muzikos klausėsi daug žmonių. O dabar radijui, man rodos, kaip tik ir reikėtų daugiau pokalbių nei muzikos.

 

Žinau, jog esi totalus melomanas, klausaisi įvairiausios muzikos. Ar tau ta įvairovė svarbi, kad kuo daugiau pažintum? Ar visgi į ką nors labiau koncentruojiesi?

Nemanau, kad muzikos klausausi konceptualiai: klausau ir klausau. Kažką atrandu, pradedu gilintis. Pavyzdžiui, klausai kažkokios grupės, pasidomi ja. Perskaitai, kad jų būgnininkas turi savo grupę, o gitaristas susijęs su visiškai kito stiliaus grupe. Tada pasiklausai ir to, ir to, pradedi ieškoti bendrų sąsajų, atspirties taškų. Ir toks pasidaro savotiškas klausymasis per atsitiktinumą, žinai, kaip būna vaikams paveikslėliai: suvedi atskiras detales ir išeina zuikis. Ir su muzika toks „zuikis“ nutinka.

Būna, ieškau muzikos tam tikram tikslui. Ji gali inspiruoti teatrinius, televizinius, net literatūrinius dalykus.

 

Ar ieškai muzikoje naratyvo?

Ne. Bet jeigu muzikinės pjesės pavadinimas yra, tarkim, „Baravykas“, tai ir klausaisi kaip... baravyko. O jei pavadinimas „Ivanas Rūstusis nužudo savo sūnų“, tai klausaisi jau kitaip negu „Baravyko“. Pavadinimas vis dėlto įpareigoja. Fantazija pradeda dirbti: „Jonas Baravykas nužudo Raudonikį...“

 

Sakei, muzika gali inspiruoti. Klausaisi muzikos dirbdamas?

Jo, kartais būna, būna. Kartais niekaip negali pramušti rašymo tuštumos, tada pasileidi klasikos, šiuolaikinės akademinės muzikos ar ko nors iš free jazz. Čia gal pradžiai, nuotaikai sukurti – kartais tai padeda. Bet paskui pačiam rašymui muzika trukdo, man jos nereikia: ji traukia į šoną, nutraukia mintis.

 

Apsakymų rinkinio „Lietaus dievas“ (2005) 4-ajame viršelyje rašai, kad tau svarbus siužetas. Ar taip yra ir dabar, praėjus 16 metų?

Taip, siužetas man yra svarbus. Bet ir nesvarbus, nes, kaip žinai, rašau ir eilėraščius, kuriuose siužetas tikrai nėra svarbiausias. Lyrika yra besiužetė, tai kalbos kūryba, kai žodis kimba už kito žodžio ir kuria prasmes.

 

Alvydas Šlepikas: „Dabar man svarbiausia literatūra, ji man įdomi“
Dainiaus Dirgėlos nuotraukos.

 

Umberto Eco sakė, kad iki pirmojo romano, kurį pradėjo rašyti būdamas 48 metų, mėgdavo pasakoti istorijas – netgi savo akademiniuose darbuose naratyvo neatsisakydavo. Man visada atrodė, kad tu irgi mėgdavai pasakoti ir tau gražiai išeidavo.

Mėgstu pasakoti, tas tiesa. Netgi yra keletas bičiulių, kuriems papasakoju istoriją, nors ji iš tiesų nėra istorija, o būsimas apsakymas. Pasitikrinu, kaip istorija veikia, kaip jie reaguoja. Be to, kai pasakoji, tu kuri – kiekvieną kartą pasakodamas ką nors vis pridedi, ji vystosi. Taip gimsta siužetinės idėjos, jos pradeda suktis.

Betgi skaitau ir grožinę literatūrą, kurioje nėra siužeto, kurioje jis menkai išreikštas. Literatūra pirmiausiai yra sakinys, kalba, skambesys, ritmika. Kartais žmonės nesupranta, kodėl tas ar kitas teksto gabalas juokingas, nors siužetiškai ten nieko juokingo nėra. Rašytojas visada junta kalbos registrus, jų derinius, pati kalbinė raiška gali sukurti komiškumą, humorą, ironiją. Muzikoje, manau, irgi galima juokauti, nors tai supras tik tam tikra žmonių grupė: o, štai apversta citata ar kažkokios banalios temos parafrazė.

 

Nuo siužeto link scenarijaus: neseniai „Google“ paieškoje įvedęs frazę „geriausias lietuviškas serialas“ nieko tikro neradau. Siūlomi nauji serialai „Netflix“ ar kitose platformose, jų apžvalgos, gal žemiau ir įmanoma rasti straipsnių apie naujo lietuviško serialo filmavimą. Bet šiaip susidariau įspūdį, kad Lietuvoje lietuviškų serialų nelabai mėgstama. Ar įmanoma sukurti patrauklų plačiai auditorijai, žiūrimą įvairių socialinių grupių, trumpiau – tikrai populiarų ir nelėkštą lietuvišką serialą?

Įmanoma. Reikia pinigų, reikia laiko. O laikas irgi yra pinigai, vadinasi, reikia pinigų. Jeigu žinosi, kad po metų prasidės filmavimas, tai per tuos metus gali parašyti puikų scenarijų, pasiruošti ir nufilmuoti. Sunku dirbti, kai vertiesi per galvą. Be to, kokybės kartelė nuleista gana žemai – svarbu, kad žmonės žiūrėtų.

 

Tai gana liūdna, ypač kai pasaulyje jau labai ryškios tendencijos serialų, kurie prilygsta rimtiems kino filmams, ir juose vaidina pirmo ryškumo žvaigždės.

Užsienyje daug lemia ir auditorija, kurios didelė dalis yra internetinė, o ne televizinė. Lietuvoje bandoma tai daryti, bet visiškai atitrūkti nuo televizijos, generuojančios didelius pinigus, sudėtinga. Manau, mūsų rinka yra pernelyg maža.

 

Jeigu tas įsivaizduojamas patrauklus serialas visgi būtų sukurtas, kokią reikšmę, tavo nuomone, jis turėtų žanro vystymuisi?

Nežinau. Tikriausiai nemažą. Kaip ir kiekvienas gerai sukurtas dalykas... Jeigu geras lietuviškas serialas atsirastų „Netflix“ ar kokioje kitoje platformoje, tai, ko gero, pritrauktų didesnes investicijas, o jos jau savaime suteiktų didesnes galimybes. Tada daugiau tų galimybių ir kūrėjams: gal jie gautų daugiau laisvės, nes šiuo metu yra kuriami tik prodiuseriniai serialai, kai nei režisierius, nei scenaristas daug laisvės neturi. Serialai yra svarbus verslas, jų gamyboje dirba labai daug žmonių.

 

Mūsų pažintis prasidėjo nuo teatro. Režisavai, ilgai vaidinai Nacionaliniame dramos teatre, paskui išėjai. Jau daug metų teatre tavęs nėra. Atgal netraukia?

Truputėlį gal ir pasiilgstu, bet aš netgi nemanau, kad esu visiškai išėjęs iš teatro. Dėl vaidybos – nesu iš tų tikrų aktorių, kurie vaidinti nepaprastai mėgsta, aktorystėje mato prasmę. Kol repetuoji, kol vaidini pirmuosius spektaklius – procesas įdomus. O paskui kažkaip tas pats per tą patį. Aišku, kiekvieną kartą improvizuoji, vis giliau supranti vaidmenį išeidamas į sceną, mąstydamas apie tai, kartodamas tekstą. Kita vertus, man tai paskui pabosta. Kažkokių įdomesnių darbų teatre nesimatė, tad ir išėjau. Teatras man paskui padėjo kūrybai. Ten daug skaitai dramaturgijos, tai padeda suprasti dialogus – sakinių struktūrą, intonacijas, kaip kalbasi du žmonės. Bet visada bijojau pats rašyti pjesę. Kadangi esu režisierius, tai iškart, dar berašydamas, jau pradėdavau ją režisuoti. Arba pradėdavau abejoti, ar įmanoma bus teatrinėmis priemonėmis tokią pastatyti. Žodžiu, jau užsiimdavau reikalais, kurie rašytojui neturėtų būti svarbūs. Bet, atrodo, būsiu tą ribą peržengęs, nebėra baimės: jau yra keletas scenoje pastatytų dramaturginių darbų.

Kada nors vis tiek tikiuosi sugrįžti, gal labiau kaip režisierius. Nors jei kas pasiūlytų, gal ir kaip aktorius, velnias žino. Neišėjau iš teatro dėl to, kad man ten nepatiko – tiesiog nutolau, nes pradėjau užsiimti kita veikla. Kai rašai didesnį tekstą ar kokie nors televiziniai reikalai užgula, tai negali atsidėjęs ir nuoširdžiai būti teatre. Tai atima laiko, fantazijos, energijos, negali viskam savęs užtektinai atiduoti.

Dabar man svarbiausia yra literatūra, ji man įdomi. Turiu planų.