Antanas Seshi. Bliuminas, Bankovas ir daug Escobarų

Markas Zingeris. „Aš sėdėjau Stalinui ant kelių“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.

Naują Marko Zingerio romaną (daugiau nei prieš du dešimtmečius „poezijos barą“ palikusiam autoriui tai jau penktoji šio žanro knyga) apibūdinti nesunku pasitelkus standartinę schemą, kuomet paeiliui išvardijamos geresnės ir blogesnės kūrinio savybės.

Teigiamų bruožų kategorijai atstovauja knygos paprastumas. Šiandien, kai net eilinis reportažas interneto portale įvelkamas į komplikuoto siužeto rūbą nepašykštint rafinuotų ir – spėtina – ne visada suprantamų žodžių, tokio stiliaus pasiilgstama. Istoriją – Jašos Bliumino, vienos iš negausių išlikusių Kauno žydų giminių atstovo, vaikystės ir jaunystės prisiminimus – skaityti lengva, nereikia išskirtinių žinių ar susikaupimo. Tam pasitarnauja romano struktūra (8 dalys suskirstytos į pavadinimus turinčius smulkesnius skyrius, kuriuos patogu įveikti per reklaminę televizijos pertraukėlę) bei aprašomų įvykių realumas, dažnai leidžiantis pagrindinį veikėją tapatinti su pačiu autoriumi. Tikroviškos ne tik laikinosios sostinės dvasia persmelktos 6–7 dešimtmečio miesto gyvenimo detalės (laikotarpio simboliu tapusį saksofoną dailininkas Zigmantas Butautis pasirinko viršelio iliustracijai), bet ir tai, kad pagrindinis veikėjas susimąsto apie senokai vykusius dalykus busdamas iš narkozės po širdies operacijos („Svarbiausia knygos atsiradimo aplinkybė buvo ta, kad klinikose turėjau pasimatymą su mirtimi“, – interviu1 sako autorius). Iš dalies įtikina ir knygos pavadinimą lėmusi situacija: būdamas šešerių, senelio paskatintas M. Zingeris pergalės dienos proga išties nuo scenos mintinai padeklamavo netrumpą knygą2. Ir nors iki Kremliaus, kur romano herojus, sąjunginio jaunųjų skaitovų konkurso nugalėtojas Bliuminas fotografavosi sėdėdamas Stalinui ant kelių, rašytojas nenuvažiavo, momento autentika pasakojime gerai juntama.

Prie prastesnių kūrinio savybių dera priskirti vangiai besiraizgantį ir pradžioje sunkiai įžiūrimą siužetą: yra skyrių, kur vyksmo kulminacija ir atomazga pasiekiama tik paskutiniuose puslapiuose, o skaityti verta tik pirmas pastraipų eilutes. Struktūra, kuomet pasakojimas pabaigoje sugrūstas (atskirų dalių apimtis, pradžioje svyravusi tarp 50 ir 100 p., paskutinėse trijose vidutiniškai tesiekia vos 25 p.), sukelia įspūdį, jog skubama greičiau baigti, nors pats įdomumas vos prasidėjęs, nes atsiskleidžia sąsajos tarp daugelio ankstesniuose skyriuose pusbalsiu išsakytų užuominų. Matyt, šio efekto siekta mėginant ne vien tekstu, bet ir kompozicinės sąrangos detalėmis įrodyti skaitytojui, koks atsitiktinis ir nereikšmingas, lyginant su prieš tai buvusiais potyriais, gali būti gyvenimo prasmę atskleidžiančios akimirkos įvykis. Tą padaryti M. Zingeriui pavyksta, bet jausmas, kad liko kažkas nepapasakota, neapleidžia.

Greičiausiai dėl to kaltas šokas, kurį skaitytojui sukelia itin staigus dėstymo tempo pokytis. Iki pat paskutinių skyrių laikytasi nuoseklumo, lėtai keliauta laiku ir staiga vos keliasdešimtyje puslapių pažeriama naujienų virtinė: po operacijos Bliuminas sutinka nuo jaunystės nematytą draugą (šis kitą dieną nušaunamas), pranašiški netikėtumai suveda jį su užsienyje gyvenančia duk­ra (apie kurios buvimą jis ligi tol nežinojo), staiga praturtėja (gauna pinigų iš vakar žuvusio bičiulio) ir... nuskęsta jūroje. Kita vertus, knygos pabaiga – kaip ir dera nuo tradicinių standartų pernelyg nenutolstančiam romanui – įdomiausia. Paskutinio ket­virtadalio skaitymo patirtį galima palyginti su mintimis, užplūdusiomis pagrindinį veikėją jam ypač lemtingą sausio 13-osios naktį: „Praeitis užslinko ant ateities kaip ledo lytys išeinant ižui, laikai susimaišė“ (p. 395).

Vaizdą kiek gadina ir šen bei ten sukaišioti pamokomieji postringavimai, tik­riausiai skirti jaunesniems ir kontekstą menkiau išmanantiems. Daugumai skaitytojų aprašomos epochos specifika žinoma, tad perteklinių istorinių-filosofinių apmąstymų (dažnų „nukrypimais“ pavadintuose skyriuose) galima buvo ir atsisakyti. Vis dėlto M. Zingeriui tikrai toli (gerąja prasme) iki tipiškam Lietuvos romanistui būdingų mėginimų spręsti psichologines dilemas „plyname lauke“, nesirūpinant fabulos dėlione ir galvojant, kad visiems įdomiausia būtent visažinio autoriaus nuomonė. Trumpai tariant, „Aš sėdėjau Stalinui ant kelių“ – vykęs kūrinys. Manau, skaitytojų susidomėjimas tai patvirtins.

Tomas Kavaliauskas. „Originalas“. – V.: „Alma littera“, 2017.

Užrašas po Tomo Kavaliausko romano pavadinimu skelbia – „bohemiškas detektyvas“. Tačiau šio apibūdinimo tikslumu suabejotų ir dalis detektyvų skaitytojų, ir bohemiško gyvenimo būdo propaguotojų. Ypač pastarieji, mat be to, jog trys pagrindiniai veikėjai – bevardis VDU menų doktorantas, jo sužadėtinė menotyrininkė Adriana ir kolekcininkas, parodų kuratorius bei koliažų restauratorius Karlas Tomas Vaineris – kiekviena proga ne itin saikingai vartoja vyną, bohemiškumu knygos aplinka neišsiskiria. Detektyvo elementų kiek daugiau – ypač pusę romano užimančiame skyriuje „Bulgarijos liūtas“. Nepaisant to, jei tektų dviem žodžiais apibūdinti „Originalo“ žanrą, turbūt rinkčiausi variantą „snobiška istorija“.

Snobiškumo kūriniui suteikia centrinė pasakojimo figūra – tariamai prieškaryje kūręs bulgarų menininkas Dogu Bankovas. Būtent jo koliažų paieškomis užsiima minėta trijulė, šalia jo nuolat išdygsta tiek išgalvoti, tiek realūs personažai – žymios ankstesnių laikų ir nūdienos asmenybės, su kuriomis D. Bankovas neva bendravo ar net buvo susijęs giminystės ryšiais. Ir nors D. Bankovas, regis, tėra Kaune gyvenančio norvegų dailininko Gorano Ohldiecko vaizduotės vaisius, savotiškas mistikos šydas, skirtas išryškinti savo kūrybos originalumui bei pritraukti žiūrovų dėmesiui, romane apie tai neužsimenama. Gal todėl skaitant įkyriai kirbėjo mintis: ar tik T. Kavaliauskas, drauge su G. Ohldiecku, R. Zemkausku (kadaise sukūrusiu apie D. Bankovą dokumentinį reportažą laidoje „Alchemija“3) ir kelių Kauno muziejų administracijos atstovais, neužsiima šio meninio mito sklaida ir reklama? Nesu vizualiųjų menų žinovas, todėl atsakymo į šį klausimą paieškas paliksiu skaitytojams.

Rodos, būtent to – kad atsivertę knygą žmonės susimastytų apie trapią fikcijos ir realybės ribą, susidomėtų menkai girdėtais ar visai nežinomais įvykiais, datomis, pavardėmis – romano autorius ir siekia. Tad „Originalą“ pirmiausia rekomenduočiau jaunimui: nedidelė apimtis, lengvas stilius ir įtraukiantis siužetas ne tik leis knygą įveikti per pusdienį, bet ir privers pasidomėti Lietuvos bei pasaulio kultūros istorijos peripetijomis. Dėmesį traukia ir nestandartinė teksto struktūra, savotiškai atkartojanti D. Bankovo koliažams būdingą atsitiktinių komponentų samplaiką: T. Kavaliauskas per daug nesirūpina veikėjų elgesio nuoseklumu, nesijaudina dėl to, kokia kalba jie bendrauja. Pavyzdžiui, angliškai kalbantiems personažams nesunku peršokti prie lyg ir nepažįstamų slavizmų, leidžiančių transformuoti vardą Liraza į Zarazą, o Ivaną Goranovą pravardžiuoti Ivanuška Goranuška. Taigi mėginimai nuosekliai išvynioti siužeto seką kažin ar būtų vaisingi: pseudonimai ir pavardės, tikri ir išgalvoti įvykiai susivėlę į neišraizgomą gumulą, kuris primena darinį, žvejų vadinamą „barzda“. Todėl verčiau knygą skaityti kaip koliažą, leidžiantį grožėtis paskiromis detalėmis nesivaikant vientisos minties – „barzdą“ dažnai lengviau iškirpti, nei išnarplioti. Tam padeda ir teksto vaizdingumą išryškinantys emocingi, gyvi palyginimai: „Goranovas Goraniūkštis ėmė žingsniuoti po kabinetą susidėjęs rankas už nugaros kaip Leninas prieš revoliuciją“ (p. 145); „Karlas patenkintas „šaudė“ petnešomis, o aš supratau, kad jam nuolat reikia dėmesio dozės, kaip banginiui reikia vis iškilti virš vandens“ (p. 127).

Apibendrinant „Originalas“ patiks tiems, kurie domisi praeitimi, menais, keistomis asmenybėmis. Tiems, kurie neapsiribos istorija apie trijų ekscent­riškų tipų kelionę į Bulgariją ir netingės pasidomėti romano radimąsi lėmusiu kontekstu.

Juan Pablo Escobar. „Pablas Eskobaras – mano tėvas“. – K.: „Obuolys“, 2017.

Apžvalgos pavadinime minėdamas daug Escobarų neapsirikau. Nors „Obuolio“ išleistas bestseleris laikomas autobiografiniais faktais grįstu sūnaus pasakojimu apie savo tėvą, žymiausią visų laikų narkobaroną Pablo Eskobarą, tekstas mirga nuo veikėjų identiška ar panašia pavarde. Šiuo požiūriu knyga primena Lotynų Amerikos romanams būdingą istoriją: visuose įvykiuose dalyvauja gausus artimų ir tolimesnių giminaičių arba net visai nepažįstamų, tačiau su kažkelintos eilės gentainiais šeimos ryšiais susijusių asmenų, būrys.

Bet tuo panašumas su Lotynų Amerikos romanais ir baigiasi. „Pablas Eskobaras – mano tėvas“ – kūrinys, kurio žanras varijuoja tarp dokumentinės apybraižos ir ne itin vykusio veiksmo filmo scenarijaus. Mėginimus tiksliai fiksuoti klano kovas su valdžia ir konkurentais, dalijimąsi įtakos zonomis bei vidines rietenas užgožia pagyrūniška autoriaus rašymo maniera. Todėl, nors nuolat kartojama, kad neketinama teisinti P. Eskobaro, tuo patikėti nelengva. Dažniausiai nepriklausomai nuo to, kas aprašoma (romantiški santykiai su mylima žmona, prabangių šeimos pramogų akimirkos, politinių idėjų raidos niuansai ar žiaurių teroro aktų detalės), nesunku pajusti, jog J. P. Escobaras heroizuoja savo tėvą. Ši knygos savybė – ir prasčiausia, ir geriausia.

Prasčiausia, nes tai dar vienas įrodymas, kad, nepaisant autorių tautybės, amžiaus, lyties ir net išsilavinimo (atšlijęs nuo mafijos pasaulio J. P. Escobaras Argentinoje baigė architektūros studijas), dauguma pasakojimų apie nusikaltėlius – Boni ir Klaidą, H. Daktarą, kurį nors iš Cosa Nostra vadų – pirmiausia kuriami kaip romantiški mitai apie žmones, kuriems sekėsi. Ir nors maždaug pusę iš 44 savo nugyventų metų P. Eskobaras kalėjo arba slapstėsi, sūnus su neabejotinai didesniu užsidegimu aprašo epizodus, liudijančius, kaip lengvai tėvas išgarsėjo ir su kokiu malonumu taškėsi turtais narkotikų kont­rabandos klestėjimo laikotarpiu. Ypač daug dėmesio skiriama abipusės Pablo ir „paprastos Kolumbijos liaudies“ meilės apraiškoms. Tad vyresniems skaitytojams, girdėjusiems ne vieną istoriją apie svieto lygintojus, šis pasakojimas –­ tikrai nieko nauja. Sudominti galėtų nebent scenos, vaizduojančios ekscent­rišką šeimos narių elgesį ir neeilinius jų, taip pat ir paties autoriaus, kaprizus: milijonines sumas kainavusių egzotinių gyvūnų skraidinimą į asmeninį zoologijos sodą, nuosavos komandos kūrimą, mėginant sudalyvauti prestižinėse automobilių lenktynėse, po pusę dienos trunkančius apsipirkimus juvelyrinėse parduotuvėse ir dailės galerijose (kurių savininkai, tenkindami pinigais pertekusių klientų užgaidas, neretai pristigdavo prekių), skurdžiams skirtų gyvenamųjų kvartalų ir stadionų statybas, siekiant užsitikrinti rinkėjų prielankumą, ar didžiausio šalies kalėjimo persta­tymą pagal „boso“ ir jo artimųjų projektą tam, kad šis ir kalėdamas galėtų prabangiai gyventi draugų bei giminių apsuptyje. Šios detalės gali trumpam sudominti mėginančius prastumti laiką, bet nekeičia esmės: išskyrus „turginio“ valstybės veikimo modelio ir alfa patino savybių aprašymus, svarbesnės informacijos knygoje nėra.

Kita vertus, pagrindinio personažo heroizavimas ir romantizavimas leidžia kūrinį vertinti kaip tam tikrų procesų rezultatą. Psichologo mąstymu grįstas požiūris ypač praverčia skaitant pirmus ir paskutinius knygos skyrius, kur kalbama apie sūnaus gyvenimą ir santykius su giminaičiais po tėvo mirties. Juose aprašomi įvykiai ne tik išryškina priežastis, vertusias daugumą šeimos narių būti pasyviais (o kartais ir aktyviais) P. Eskobaro partneriais tuo metu, kai jis vykdė žiauriausius nusikaltimus, bet ir gali padėti suvokti, kodėl autorius linkęs didžiuotis tėvu. Nepaprastu informatyvumu išsiskiria artimųjų elgesį per turto dalybas aprašantys vaizdai: tarpusavio bylinėjimasis trunka dešimtmečius, į pagalbą pasitelkiami net priešiškų klanų atstovai. Skirdamas vidinėms rietenoms tiek dėmesio J. P. Escobaras aiškiai parodo, kad iki šiol nėra išsivadavęs iš praeities gniaužtų, o vieši atsiprašymai už juodus tėvo darbus nereiškia atsiribojimo nuo taisyklių, galiojusių jį vis dar persekiojančiame pasaulyje...

Ką gi, susimastyti priverčia ir egzistencinių klausimų tiesiogiai nenagrinėjantys leidiniai. Lai tai bus papildomas argumentas abejojantiems, ar knygą skaityti verta.

 

1 www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/markas-zingeris-svarbiausia-knygos-atsiradimo-aplinkybe-buvo-ligonineje-patirta-akistata-su-mirtimi-286-786642

2 www.ziniuradijas.lt/laidos/persona-grata/kaip-is-arti-atrodo-mirtis

3 www.alchemija.tv/index.php/alchemija1/alchemija-xvii-niekam-neinomas-menininkas/