Istorija yra pasakojimas apie praeitį, nesvarbu, ar turime galvoje istorijos mokslo darbą, ar mitą, ar meno kūrinį. Tiek tai, ką į anglų kalbą verstume kaip history, tiek tai, ką angliškai labiau derėtų vadinti story, remiasi praeities interpretacijomis. Net fantastiniai romanai apie kada nors galbūt nutiksiančius dalykus rašomi peržvelgiant, mėginant transformuoti, atkartoti ar paneigti ankstesnius įvykius. Maža to, istorijos – ir vykusios kadaise, ir laukiančios ateityje – interpretavimas labai priklauso nuo dabarties, nuo momento, iš kurio bandome ją įvertinti. Nenuostabu, kad, netikėtai susidūrus su rūsčiu ir senokai mūsų kraštuose nematytu šiandienos karo formatu, istorinių įvykių suvokimas kinta versdamas naujai pažvelgti į politinių, socialinių, ekonominių konstrukcijų raidą, permąstyti kultūrinio kraštovaizdžio poveikį visuomenės sąrangai. Pažiūrėkime, kaip tai sekėsi dviejų pernai pasirodžiusių knygų apie istorinius Ukrainos ir gretimų teritorijų reikalus autoriams. 

 

Serhii Plokhy. „Europos vartai. Ukrainos istorija“

 

Kažin ar verta aiškinti, kodėl nusprendžiau skaityti šią knygą. Ukraina priartėjo. Ūmai priartėjo prie mūsų. Ilgiau nei metus visi įdėmiai sekame įvykius šioje į pietryčius nuo Lietuvos esančioje erdvėje, o kartais juose net dalyvaujame. Nors geriau pagalvojus, tas „priartėjimas“ tik dar sykį atskleidžia fizinio atstumo reliatyvumą: maždaug 220 km tiesi linija, skirianti pietinę Lietuvos dalį nuo Ukrainos sienos, nei susitraukė, nei ištįso. Anksčiau šio skaičiaus daugelis išvis neįsivaizdavome, nežinojome, net nemanėme, kad svarbu apie jį susimąstyti. Ir nors šiuolaikinis sausumos transportas panašų atstumą leidžia įveikti per porą valandų, o lėktuvas, skrisdamas iki Kyjivo, daugiau laiko užgaišta kildamas ir besileisdamas, nei judėdamas stabiliame aukštyje, dar prieš kelerius metus atrodė, kad Ukraina nuo mūsų daug toliau. Kažkur ten, pietuose, stepėse prie Juodosios jūros. Daug kam gan smarkiai nutolusi atrodė ir Ukrainos kultūra. Slaviški papročiai, kazokiškas gyvenimo būdas, rėksmingesnės, nei mums įprasta, elgesio manieros, ryškios tautinių drabužių spalvos ir mūsų miestams beveik nebūdingi sovietinių pramoninių didmiesčių akcentai, regis, stūmė Ukrainą tolyn nuo Europos, nuo mums vakarietiška atrodančios kultūros, kurią per keletą pastarųjų dešimtmečių prisijaukinome tiek, kad šiandien nebekyla abejonių – patys esame jos dalis.

Ukrainiečių kilmės amerikiečių istoriko Serhii’aus Plokhy’o knyga padeda suprasti, kodėl dauguma Ukrainos gyventojų šiandien siekia tapatintis būtent su Europos kultūra. Veikalas ne šiaip sau pavadintas „Europos vartai“. Metaforiškai skambantis pavadinimas nėra vien nuoroda, kad Ukraina plyti zonoje, per kurią į vakarus ilgą laiką veržėsi Azijos klajokliai. S. Plokhy savo knygos pavadinimu aiškiai siekė pasakyti ir tai, apie ką dauguma europiečių beveik nesusimąsto: Juodosios jūros link tekančiais Dnipru ir Dniestru bei palei juos esančiais plotais nuo seno driekėsi svarbūs vakarietiškos civilizacijos plitimo keliai. Ir tas plitimas nebuvo vienpusis, nukreiptas tik iš vakarų į rytus, kaip kai kas šiandien įsivaizduoja. Nemaža dalis Europoje vėliau įsitvirtinusių ir jos kultūrinį pagrindą dabar sudarančių vertybių pas mus atkeliavo lankstu – per dabartinę Ukrainą iš masinio barbarų antplūdžio išvengusios ir ilgiausiai antikinius kodeksus išlaikiusios Bizantijos. Autorius nuolat apie tai primena ir knygoje. Joje ne tik detaliai aptartas Kyjivo – pirmojo rytų slavų civilizacinio centro – kūrimasis, raida ir šio miesto svarba tolesniam Ukrainos bei gretimų kraštų vystymuisi, bet ir pateikiama itin paprastų, kiekvienam suprantamų įrodymų, liudijančių, kad ankstyvųjų viduramžių pabaigoje miestas ir jo valdomi aplinkiniai regionai kultūrine prasme kartais buvo europietiškesni nei daugelis į vakarus nutolusių valstybių. Pavyzdžiui, kalbėdamas apie vieną iš XI a. viduryje valdžiusio Kyjivo didžiojo kunigaikščio Jaro­slavo dukrų, ištekėjusią už Prancūzijos karaliaus Henriko I, S. Plokhy pabrėžia, jog „priešingai nei jos vyras, Ona mokėjo skaityti ir pasirašyti savo vardu“ (p. 53). 

 

Serhii Plokhy. „Europos vartai. Ukrainos istorija“. Iš anglų kalbos vertė Norbertas Venckevičius. Viršelio dizainerė Indrė Salanginaitė. – V.: „Briedis“, 2022.

  

Knygoje ypač svarbi linija, kurią S. Plokhy atkakliai akcentuoja aprašydamas tiek senuosius pirmos slavų valstybės kūrimosi laikus, tiek ilgai trukusius kazokų kovos už suverenitetą reikalus, tiek istorines peripetijas, vykusias Ukrainos žemėse per pastarąjį šimtmetį. Nepriklausomai nuo to, ar kalbama apie bažnytines, ar valstybines struktūras, konkretų valdovą ar tam tikrą socialinę-kultūrinę gyventojų grupę, beveik visuomet matome nuolatinius kaimyninių šalių ir tautų mėginimus pasisavinti ukrainietišką vieno ar kito iškilesnio asmens, svarbesnės gyventojų grupės, įtakingesnės organizacijos arba reikšmingesnio istorinio įvykio tapatybę, užgožti ją, priskirti visus nuopelnus sau, neleisti ukrainiečiams jaustis pilnaverte, savarankiškai egzistuojančia ir veikiančia tauta. 

Labiausiai to siekė Rusija. Iš pradžių tarsi netyčia, be jokių didesnių kėslų buvo paveldimi titulai ir plečiamos vasalinių kunigaikštysčių ribos. Iš Kyjivo perimtas Rusios (autorius palaiko nuomonę, kad pradžioje tai buvo tiesiog bendrinė sąvoka, rodžiusi, kad kraštas valdomas pagal tam tikros vikingų genties, nuo kurios pavadinimo ir kildinamas šis žodis, elito nustatytą tvarką) pavadinimas vėliau pradėtas naudoti daugelyje rytinių slavų žemių, o galiausiai, pamiršus žodžio kilmę ir jį monopolizavus, buvo užginčytas ir ukrainiečių indėlis į besikuriančią Kyjivo Rusią. Kadangi pirminiame Kyjivo valstybingumo etape šiuolaikinės rytų slavų tautos dar nebuvo atsiskyrusios, kalbėjo panašia kalba ir dažniausiai identifikavo save pagal priklausomybę archajinėms gentinėms struktūroms, senosios Rusios priskyrimo konkrečios valstybės istorijai klausimas iš esmės neišsprendžiamas. Su istorine tapatybe susijusių problemų gylį puikiai liudija S. Plokhy’o svarstymai apie jau minėto kunigaikščio Jaroslavo palaikus, kurie 1943 m., prie miesto artėjant Raudonajai armijai, paslaptingai dingo iš Šv. Sofijos soboro Kyjive ir dabar, kaip manoma, saugomi vienoje Bruklino ukrainiečių stačiatikių bažnyčioje. S. Plokhy’o manymu, būtent nuogąstavimai, kad „grąžinus relikvijas į Kyjivą, jos gali anksčiau ar vėliau atsidurti Rusijoje, puikiai paaiškina Bruklino bažnyčios globėjų nuolatinį atsisakymą aptarti Jaro­slavo palaikų klausimą su Ukrainos vyriausybės atstovais“ (p. 55). 

Panašus ginčas tarp rusų ir ukrainiečių nuo seno vyksta ir dėl kazokų: tiek vieni, tiek kiti kazokus linkę laikyti savo tautos dalimi, nors šie savo tautine tapatybe seniau apskritai nesirūpino. Daug svarbesnis klausimas kazokams paprastai būdavo, kurioje – Rusijos, Lenkijos ar dar kokios nors jų gyvenamose teritorijose tvarkytis mėginančios valstybės – pusėje kovoti. Kartais, siekiant išvengti pernelyg didelės kazokų priklausomybės nuo konkretaus valdovo, buvo net bandoma specialiai atsiriboti nuo peršamos identiteto schemos. „Europos vartų“ autorius pasitelkia vaizdingą pavyzdį iš vadinamosios Orlyko konstitucijos – dokumento, XVIII a. pradžioje sukurto kazokų vyriausiojo etmono Filipo Orlyko raštinėje: „Aukšto rango asmenys iš Orlyko (...) palydos save kildino ne iš Kyjivo Rusios ir Vladimiro – šią tradiciją jau nusavino prorusiški Kyjivo dvasiškiai, – o iš klajoklių chazarų. Jie rėmėsi ne istoriniais, o lingvistiniais argumentais (...) nes „kozak“ ir „chozar“ ukrainietiškai skamba labai panašiai. Iš to daryta išvada, kad egzistuoja visiškai nuo Maskvos atskira kazokų tauta“ (p. 143). 

S. Plokhy’o knygoje atkreipiamas dėmesys, kad ukrainiečių tautinės savimonės slopinimu buvo suinteresuota ne tik Rusija. Savarankiškos Ukrainos idėjos buvo neparankios daugeliui gretimų šalių: ATR, Austrijai-Vengrijai, Osmanų imperijai, vėliau – Lenkijai, Vokietijai, Vengrijai, Čekoslovakijai ir net Baltarusijai (beje, iš visų kada nors į ukrainiečių gyvenamus plotus pretendavusių kaimynų Ukrainos suverenitetas, regis, mažiausiai trukdė lietuviams ir mongolų-totorių gentims). Tačiau apžvelgdamas istorines peripetijas autorius pastebti, kad visais laikais – nuo maskvėnų valdomos Rusijos susikūrimo iki mūsų dienų – didžiausi ukrainiečių priešai, engėjai ir jų tautiškumo neigėjai vis dėlto buvo broliška tauta save vadinę (ir per ilgą laiką sugebėję įpiršti šią sampratą nemenkai daliai ukrainiečių) rusai. Šis tariamas broliškumas Rusijos valdovams buvo parankus tiek kuriant didžios, šlovinga ir senus laikus menančia istorija pasigirti galinčios šalies įvaizdį, tiek gviešiantis svetimų žemių – kalbėdamas apie tai S. Plokhy vykusiai primena Antrojo pasaulinio karo pradžios įvykius, kai formaliu pretekstu, pateisinančiu Raudonosios armijos invaziją į Lenkiją, pasirinktas „ukrainiečių ir baltarusių tautų gynimas“ (p. 265).

Neneigsiu, visai gali būti, kad dėl specifinio nūdienos konteksto skaitydamas „Europos vartus“ pirmiausia užkliuvau už temų, susijusių su ukrainiečių ir rusų tarpusavio santykiais ir puslapių, pabrėžiančių ukrainiečių tautiškumo idėjų menkinimą. Geriau su aprašomo krašto raida susipažinę skaitytojai S. Plokhy’o knygoje, ko gero, įžvelgs kitų, ne mažiau įdomių akcentų. Bet kuriuo atveju siūlau šią knygą perskaityti: nors „Europos vartai“ rašyti profesionalaus istoriko, grindžiančio mintis konkrečiais dokumentais ir faktais, veikalas gan lengvai skaitomas ir besidomintiems panašiais klausimais neturėtų būti nuobodus. Atsiverskite ir turėsite progą įžengti į Europą pro mums kol kas vis dar menkai pažįstamus vartus. 

 

Regimantas Dima. „Žavingasis šunsnukis: lietuviškoji J. Pilsudskio biografija“

 

Tiesą sakant, iki šiol nebuvau skaitęs nė vienos rimtesnės Józefo Piłsudskio biografijos, išskyrus trumpus enciklopedinius straipsnelius, tad rinkdamasis šį leidinį galbūt tikėjausi skaitinio, kuris turiniu labiau primintų paskutinį žodį knygos pavadinime. Bet Regimantas Dima nebūtų Regimantas Dima, jei pultų rašyti akademinio stiliaus biografijas. Tad nenuostabu, jog „Žavingasis šunsnukis“ stiliumi, apimtimi ir turiniu labiau primena linksmoką pusiau nuotykinį pasakojimą su kandžiais pasvarstymais apie aprašomojo savybes, jo vaidmenį Rytų Europos istorijoje ir to vaidmens vertinimą lėmusias aplinkybes. Tiesa, autorius turi gana svarių argumentų, pateisinančių būtent tokio knygos formato pasirinkimą – šie argumentai išdėstyti paskutiniame skyriuje, kuriame R. Dima pateikia įsivaizduojamą pokalbį su J. Piłsudskiu baigus rašyti knygą:

 

– Na ir kiek čia prirašei? Nedaug. Lengva knygiūkštė. Lenkai po tūkstantį puslapių knygas apie mane parašė. Lenkai iki šiol mane gerbia.

– Pone komendante, kiek pajėgiau. Storų knygų jau niekas neskaito, o ir mums, lietuviams, ne viskas jūsų gyvenime įdomu.

 (p. 183)

 

Ši trumpa ištrauka tikrai vykusiai nusako esmines „Žavingojo šunsnukio“ savybes. Taip, knygelė gana leng­va, neilga (turbūt ne veltui R. Dima kartais vadinamas trumpojo pasakojimo virtuozu, nors šiuo atveju žanras kiek kitoks) ir greitai perskaitoma. Tačiau būtina pabrėžti, kad visai su J. Piłsudskio biografija nesusipažinusiam žmogui skaityti kūrinį tikriausiai nebus itin lengva: rašytojas neskiria pernelyg daug dėmesio konkrečių įvykių datoms ir nepersistengia galvodamas, kad kažkas gal ir nesupras, apie kokį Lenkijos istorijos ar herojaus gyvenimo epizodą kalbama. R. Dimos tikslas labiau susijęs su vieno ar kito atvejo interpretacijomis ir galimų priežasčių paieška, o ne plika faktologija. Autorius bent kelis kartus primygtinai pabrėžia ir knygos pavadinimo svarbą akcentuodamas, kad abu jame vartojami žodžiai (žavingasis ir šunsnukis) geriausiai tinka apibūdinant charizmatišką J. Piłsudskio asmenybę.

 

Regimantas Dima. „Žavingasis šunsnukis: lietuviškoji J. Pilsudskio biografija“. Viršelio autorė Indrė Salanginaitė. – V.: „Briedis“, 2022.

 

Nors lieka ištikimas savo stiliui, pasižyminčiam netikėtais palyginimais, taikliomis pastabomis ir įdomių sąsajų paieška („Lietuviškas daigas, subrendęs piktžole“, p. 7; „Be šitų vešlių ūsų Lenkijos istorija neįsivaizduojama. Aš tvirtai įsitikinęs, kad darbininkai Lenino laivų statykloje Gdanske savo profsąjungos lyderiu išrinko Lechą Valensą tik dėl ūsų“, p. 31; „Protingam žmogui visada lengviau apsimesti durnu nei atvirkščiai“, p. 48; „Diktatoriams grandiozinės statybos tinka prie veido“, p. 150), naujojoje knygoje R. Dima nevengia ir rimtų pasvarstymų bei apibendrinimų. Ypač juntamas noras (gal net šiek tiek parodijuojant ilgalaikes strategijas aptarinėjančių politologų laikyseną) pašnekėti apie globalius reikalus – pasaulio, Europos, Lenkijos ir kitų valstybių ateitį, – ar apsvarstyti keistų futuristinių idėjų išsipildymo galimybes. Tačiau net tokiuose epizoduose tekstas dažniausiai šmaikštus ir gyvas. Štai jums puikus pavyzdys: „Tai dalinsime Lvovą, Vilnių, Kijevą veikėjams, dabar išdygusiems lyg pilypai iš kanapių ir su baisiomis pretenzijomis? (...) Lyg pjaustyti nuo kaulų gyvo žmogaus mėsą – atiduoti tuos lenkiškos dvasios miestus ukrainiečiams ir lietuviams. (...) Tai lyg Pilsudskio kūną padalinti. (...) Taip ir gyvename supjaustyti gabalais“ (p. 27).

Manau, iš pateiktų citatų daugelis jau suprato, kad „Žavingajame šunsnukyje“ nesilaikoma tradicinei biografijai būdingų kanonų ir nevengiama aštriau pajuokauti, o kartais net kiek paliežuvauti. R. Dima tikrai nebijo būti apkaltintas faktų iškraipymu ar neteisinga interpretacija: dažniausiai faktai jam nėra pirmaeilis dalykas, juk kūrinio žanras kartais šiek tiek primena grožinę literatūrą. Įvykių aiškinimas knygoje (išskyrus atvejus, kai autorius gauna progą plačiau padiskutuoti apie bajoriškumo, lenkiškumo ir lietuviškumo sąsajas bei skirtumus) neretai paremtas bendromis žiniomis bei įprastų istorikų traktuočių perpasakojimu. Todėl kartais J. Piłsudskio veiksmų ar gyvenimo epizodų aptarimui pristinga gylio. Tuo, beje, nesunku įsitikinti palyginus R. Dimos pateikiamas interpretacijas su tų pačių faktų aiškinimu „Europos vartuose“. Pavyzdžiui, R. Dima nė kiek neabejoja, kad pagrindinis „stebuklo prie Vyslos“, kai lenkai 1920 m. sutriuškino agresyviai Europos link judančią Raudonąją armiją, autorius yra jo personažas, dėl narsos ir sumanumo sustabdęs komunistinių idėjų plitimą į Vakarus. O S. Plokhy teigia, kad rusų pralaimėjimą didele dalimi lėmė S. Budiono taktinė klaida: šis pasidavė Stalino įkalbinėjimams ir, net gavęs įsakymą judėti Varšuvos link, nutarė iš pradžių atkovoti Lvivą, todėl tiesiog pavėlavo į lemtingą mūšį.

Kas žino, gal pradėję tekstą akylai knibinėti, rastume lietuviškojoje J. Pilsudskio biografijos versijoje ir rimtesnių neatitikimų. Tačiau, nepaisant visko, „Žavingąjį šunsnukį“ priskirčiau prie knygų, kurias įveikę dauguma tikrai nesigailės: jei dalis skaitytojų ir pasijus nesužinoję nieko labai naujo, bent jau negalės skųstis varginančiu skaitymo procesu (o tai šiais pakankamai niūriais laikais yra nemenkas pliusas).

 

Antanas Sheshi – šiek tiek nupušęs personažas, antroje amžiaus pusėje nusprendęs realizuoti savo grafomaniškus polinkius knygų apžvalgose.