Antanas Sheshi. Kad bėgimas netaptų rutina

 

Vytautas Rubavičius. „Smilgos šešėlis: vidurnaktis“

Šiais laikais nelabai madinga poezijos rinkiniuose pateikti ilgesnius prozinius lydraščius – tekstus, skirtus tarsi pa(si)aiškinti, kodėl čia tie eilėraščiai, kodėl tokie ir apskritai kodėl. Naujausias Vytauto Rubavičiaus eilėraščių rinkinys šiuo atžvilgiu išimtis. Gal todėl, kad tai savotiška kone pusantro dešimtmečio poetinės veiklos ataskaita (ankstesnis rinkinys „Verstas“ pasirodė dar 2006 m.). Ne paslaptis, jog pastaraisiais metais autorius dažniau sprendė mokslines ar politines dilemas, o ne užsiėmė metaforų gaudymu, tad tie keli puslapiai pabaigoje, mėginantys paaiškinti, iš ko knyga atsirado, tikrai praverčia. Tačiau šiuose puslapiuose apie dabartį nekalbama. Skaitytojai nukreipiami į priešistorę ir kiek sentimentalokai vedžiojami po sovietmečio bohemos kartai svarbias teritorijas, pabėgimas į kurias anuomet buvo viena nedaugelio galimybių pasislėpti nuo sistemos, nuo realybės, o iš dalies ir nuo paties gyvenimo. Tai tarsi mėginimas parodyti, iš kur tas daugumos eilėraščių vaizdą deformuojantis praradimų ilgesys („Atrodo, dar vakar sėdėjai prie vieno staliuko“, p. 131), nors poetas neslepia – ilgainiui noras sugrįžti į saugią užmarštį vis labiau panašėja į nelabai kur vedančią kasdienybės pilkumą: „juk žinai, kas ką pasakys, kas ir kaip apgirs, kaip klausysi iki banalybės užsikirtusių sąmonės plokštelių melodijas“ (p. 131).

Nostalgija – vienas keisčiausių pojūčių: nepaisant elegiško niūrumo, ji padeda organizmui gaminti laimės hormonus. Todėl būtojo laiko trauka, noras iš naujo pasitikrinti buvusius gebėjimus, vėl ir vėl įsitikinti kadaise vykusių situacijų realumu V. Rubavičiaus eilėraščiuose juntami kone nuolat: „apsisprendžiau – / paspendžiau spąstus / nebūties mažytį akivarą // kasnakt po vieną / mažą pelytę / mažesnę / mažesnę / mažiausią // paskutinė / ko ji čia atėjo / juk girdėjo mirtiną spygį / kas jos gyvastį šaukė ton vieton / kur spąstai nesyk jau įrodė / savo teisėtą galybę?“ (p. 20) Kai kada šis pojūtis sukelia tikrovės nepasiekiamumo („bangos / vis eina ir eina / ir niekaip negali prieit“, p. 115) ar visa ko laikinumo įspūdį („tykiai tykiai / lyg ką tik nugaišęs šuo / sukas lietus / vakarėjančiam skersgatvy // letenėlėm stiklinėm / tik tak tiku taku / anei pėdsakų / anei jokios ateities“, p. 44). Toks pasaulio matymas palieka ryškias žymes, todėl nenuostabu, jog kartais išnyra ir destrukcijos prisod­rintų vaizdinių: „Saukia / iš pačios kūno ertmės / iš juodosios / iš čiulpiančios laiką skylės / blizgiais vočių votais / nudabintos“ (p. 81).

 

Antanas Sheshi. Kad bėgimas netaptų rutina
Vytautas Rubavičius. „Smilgos šešėlis: vidurnaktis“. Dailininkė Deimantė Rybakovienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020.

 

Nors knygą sudaro 61 eilėraštis, o šiuolaikiniam poe­zijos rinkiniui tai nėra mažai, nejusti „tuščių“ tekstų pertekliaus. Gal to išvengti padėjo profesionali tekstų atranka, o gal tai, kad V. Rubavičiaus gyvenime be poezijos esama ir kitų aktyvių veiklų (pripažinkime – rašymu apie nieką arba to paties kartojimu dažniau užsiima kone kasmet knygas kepantys autoriai). Šiaip ar taip, „Smilgos šešėlyje“ pavyko išlaikyti gan aiškią liniją: neskubriai pasakojamos prisiminimų nuotrupos („ar mano plaukai jau ataugo – / paklausdavai tyliai – ar jau galėčiau skaityti eiles“, p. 23) ir ryškesni emocijų blyksniai („Pokštelėjo tavo šypsnys / supleveno lūpų kampučiai / paakiu / raukšlelės drieželis nubėgo / nerasdamas kur pasislėpt“, p. 71) pabrėžia nuolatinį aplink mus vykstančių dalykų atsikartojimą ir paryškina pasaulio nepabaigiamumą. Gal todėl tekstuose neretai dominuoja veiksmažodžiai, užgožiantys kitas kalbos dalis ne tik gausa, bet ir svarba: „Vėlei ir vėlei / velėji vieną eilutę / pridedi kitą ir trečią / kol poetinė užima amą / baigtis // šokuoji / ramunės lapelių / žingsniu / myli – nemyli / myli – nemirsi / mirsi – nemyli“ (p. 76).

Vis dėlto vertinti naująjį V. Rubavičiaus rinkinį kaip kuo nors ypač išsiskiriantį bendrame lietuvių poezijos kontekste vargu ar derėtų. Išleista normali poezijos knyga su aiškiai matoma autorine stilistika: apmąstymų link nukreiptų eilėraščių mėgėjai turėtų aptikti ne vieną sau artimą eilutę, bet tie, kurie žavisi poetiniais sąskambiais, greičiausiai neliks pernelyg sužavėti (rinkinyje nėra nė vieno rimuoto eilėraščio). Bene ryškiausias knygos bruožas – vis akcentuojamas noras nusigręžti nuo šiandienos. Nesyk minėti bandymai tiesiog pasinerti į praeitį – saugią vietą, kurioje gali jaustis jaunas, stiprus ir bebaimis, – ne visada padeda („vis sunkiau prisišaukti vaikystę“, p. 77), tad kartais poetas priverstas griebtis kitokių priemonių. Viena jų – neretai butaforiškumu atsiduodantis piešiamos panoramos tonacijų užjuodinimas. Taip užsisklendžiama nuo tolimesnės aplinkos detalių, dėmesys sutelkiamas į konkretų objektą tarytum mėginant įteigti sau ir kitiems, kad niūrioji pasaulio pusė tėra konkrečiame taške, slypi vienoje vietoje (pastate, paveiksle ar gyvūne): „Tolumoje stūksančio piršto šešėlis / įspaudė jį į žemę – rudą šunį / beveislį kaip ir aplink išraidėjęs laikas / (...) / musės muselės būriais traukė jo šonais / prie ateities išlaupytų akių / susizvimbdamos / skruzdės į nosį lindo gilyn vis gilyn / lyg pažinimo geismo būtų vejamos / prasiveržti į kitą nebūtį“ (p. 109). Atkreipkite dėmesį, „tolumoje stūksantis pirštas“ iš esmės lieka nekaltas – juk šunį įspaudė ne jis, tik šešėlis...

Ar tokia poetinė akupunktūra, kai širdgėla sukoncentruojama į minimalų plotą, tikrai pagelbsti autoriui vaduojantis nuo vaiduokliškos realybės – pasakyti sunku. Bet nesunku pajusti, jog poetui ji būtina. O tai vienas aiškesnių ženklų, liudijančių, jog susidūrėme su nesuvaidinta poezija.

 

Vladas Braziūnas. „Vilniaus heteroglosija“

Pervertęs naują Vlado Braziūno eilėraščių rinkinį „Vilniaus heteroglosija“ išsyk jauti, kad autorius linksta pateikti savąjį pasaulio matymą visai kitaip nei V. Rubavičius. Poetas vengia ilgesnių prozinių eksplikacijų (išskyrus kelis sakinius galinio viršelio atvarte), kalba sodriais vaizdiniais, skiria daug dėmesio ritmikai, dainingumui, gręžiasi vaikystės buveinių link. Daugelis V. Rubavičiaus knygos tekstų primena pasakojimus, o V. Braziūnas panašios stilistikos dažniausiai šalinasi. Panašu, žodis „proza“ jam visų pirma asocijuojasi su viena rečiau naudojamų apibrėžčių, aiškinančių šią sąvoką kaip galimą pilkos kasdienybės sinonimą.

Tų, kurie per pastaruosius keliolika metų bent retsykiais paskaitinėdavo V. Braziūno kūrybą, toks požiūris neturėtų stebinti. Poetui būdingi įrašai, ženklinantys mitinės sąmonės regėjimais apipintą senųjų laikų erdvę, lėtuose gimtinės upokšniuose ir giliose smegduobėse atsispindinčią provaikystę, kai dar ne visada gali atskirti, ką matei, ką girdėjai, o ką tik sapnavai. To nestinga ir „Vilniaus heteroglosijoje“: „ugnikalnio viršūnėj sniego senis / gal menantis, iš kur tas mano tėvo / rašysenos dailumas ir iš kur / kurpaliai jo ir lūpinės armonikėlės“ (p. 9); „atminties juodoj bedugnėj / žydi miestai baltaugniai / švytintys auksinių lūgnių / grindiniai ir rentiniai / (...) / pilkosios bažnyčių smilgos / baigia smilkti, ir ūmai / sapną ašara suvilgo“ (p. 42).

Nestebina ir tai, kad jau minėtame anonse ant viršelio, pristatant Vilniaus daugiabalsiškumą, kalbama ne tik apie sostinės, bet ir apie Pasvalio laiką. Ir tikrai ne veltui užsiminta apie dvejopą „vis tą patį ilgesį – Vilniaus tikrenybės ir Pasvalio sapnų“: ankstyvųjų pojūčių autentikos zona poetui leidžia geriau pajusti dabarties heteroglosiją. Šie sluoksniai ne tik vienas kitą užkloja, bet ir papildo, sukurdami unikalų poetinį kraštovaizdį – šiuo požiūriu ypač iškalbingas paskutinio knygos skyriaus ir paskutinio eilėraščio pavadinimas „atminties perpylimas“. V. Braziūną drąsiai galima vadinti gimtojo krašto autochtonu: nepaisant aplinkinės erdvės ir laiko kismo, jis amžiams pasiliko savuosiuose palėveniuose – vėl ir vėl iškylančiuose, sublyksinčiuose, tarsi viliojančiuose atgalios, kad ir apie ką rašytų („užkalba: grįžk tenai / kur – koks esi – buvai / vanduo, vanduva, vandva“, p. 20).

 

Antanas Sheshi. Kad bėgimas netaptų rutina
Vytautas Rubavičius. „Smilgos šešėlis: vidurnaktis“. Dailininkė Deimantė Rybakovienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020.

 

Tokia poezija šiandien įtinka ne kiekvienam. Oponentų priekaištai panašaus stiliaus ir tematikos eilėraščiams paprastai susiję su gerokai pabodusiais kaimietiškumo motyvais (nepaneigsi – jų mūsų poezijoje vis dar apstu). Prisipažinsiu, pernelyg atkakliai peršamas agrarinio pasaulėvaizdžio modelis užknisa ir mane. Bet V. Braziūnas – išimtis. Beje, jei klaustumėt kodėl, vargu ar galėčiau atsakyti... Nei patirtimis, nei požiūriu į aplinką tikriausiai nesame panašūs. Nuvykęs į provinciją daug lengviau randu kalbą su jaunesniais pijokėliais, be užuolankų keikiančiais nūdienos buitį, nei su anų dienų papročius menančiais senoliais, tad tikrai nesu iš tų, kuriuos itin žavėtų visokie etniniai-mitiniai akcentai ar galimybės dešifruoti pirminio gentainių pasaulio konstruktus. O visgi kažin kas traukia, yra bendra – gal tas nuolatinis atminties perpylimas? Tai kitokia, kitur suklostyta, kitaip susidėliojusi atmintis, vis šmėkščiojanti nuotaikomis, kvapais, spalvomis: „pusmiegian ežeran įsibridus lig pusės / vos banguojančios vilkdalgių pusnys / blėsčioja švino spalva ir žiba sidabro / plūksną ant jo sužibėk, tiek to darbo // stojasi plūdė ir niurkt – šiltavandenis / lynas paršinis, gal raudė pasivaidena“ (p. 59).

Turbūt labiausiai šį bendrumo pojūtį inspiruoja dar apžvalgos pradžioje minėta nostalgija. Tiksliau, magiškas V. Braziūno gebėjimas ją sužadinti paverčiant skaitytoją kadaise išgyventų dalykų stebėtoju, suteikiant galimybę vėl pasijusti kažin kur jau nutikusių įvykių dalyviu ir sykiu pamatyti viską truputį kitaip, pusiau antgamtiškai, lyg fiksuojant pralėkusį akimirksnį kitu rakursu: „jau buvau toj šaly, kur žiemoja kregždė ant palinkusios nendrės / lizdą kroviau svečiam pašaly per aukštai, per aukštai, išsigandęs / jau buvau, dar esu, dar regiu, kaip pro plunksninį debesį žvalgos / Tėvo akis iš pačių apačių, iš dausų, kur žydrynėmis dedasi valkos“ (p. 73).

Nors kapstymąsi po giliuosius ženklų klodus paprastai palieku semiotikams, geriau pagalvojus, nesunku apčiuopti ir abi apžvalgoje aptariamas knygas siejantį leitmotyvą – tai siekis pabėgti. Nuo kasdienybės, nuo blankumo, nuo savęs. Šio siekio vedamas V. Rubavičius dažniausiai atklysta į stojiškų apmąstymų zoną, iš kurios patogu pasyviai stebėti besisukantį laiko ratą, o V. Braziūnas dažniau linkęs slėptis griovomis išraižyto vaikystės stebuklų lauko brūzgynuose, kur galima stebėti aplink ropinėjančius vabalus. Tačiau, nepaisant begalės autoriams būdingų skirtumų, abu bėga. Nors ir skirtingomis kryptimis.

Turbūt svarbiausia, kad toks bėgimas netaptų rutina – tuo, nuo ko vėl reikėtų slėptis.

Draugai