Sunku paneigti – pirmas įspūdis svarbus. Ir nors patarlės teigia, jog visus palydim pagal protą (kalbant apie poetus tai, beje, nelabai galioja), pasitinkant vilkėto drabužio poveikis išlieka ilgam. Dažnai pirmo pažinties momento emocijos lemia ir tolimesnius santykius. Tad, susidūręs su menkiau pažįstamais autoriais, būnu atidesnis nei vartydamas eilinį gerai žinomo kūrėjo leidinį. Jutau tai ir šįkart skaitydamas dviejų man beveik negirdėtų poečių knygas, todėl viliuosi, kad pirminės įžvalgos per daug nesuklaidino. Galbūt nesuklaidins ir jūsų. 

 

Laura Kromalcaitė. „Mūsų čia niekad nebuvo“

Gerosios grafomanijos atvejis. Gal taip pradėti atsiliepimą apie knygą negražu, bet ieškant, kaip trumpai ir tiksliai apibūdinti pirmajame Lauros Kromalcaitės eilėraščių rinkinyje „Mūsų čia niekad nebuvo“ sudėtus tekstus, į smegeninę atkakliai lindo būtent ši frazė. Ilgokai svarsčiau, ar verta ją palikti apžvalgoje. Galiausiai apsisprendžiau. Nes kalbu ne apie tai, kas pas mus tradiciškai vadinama grafomanija, ir ne atsitiktinai L. Kromalcaitės eilėraščius vadinu geruoju grafomanijos atveju. Taip apibūdindamas knygą visų pirma akcentuoju autorės norą ir pomėgį rašyti. Klasikinis grafomanijos apibūdinimas dar pabrėžia, kad tai yra liguistas potraukis, nors, tiesą sakant, šis bruožas taip pat nebūtinai trukdo autoriui sukurti aukšto lygio tekstą. Tad priskirdamas debiutantę gerųjų grafomanų kategorijai nesiekiu nei sumenkinti jos kūrybos, nei įžeisti. Be to, pritariau Juozo Girniaus minčiai, kad „grafomanija yra labiau būdinga senatvei, negu jaunatvei“^*, kurią gan vaizdžiai patvirtina ir manoji, tikrai ne jaunatvėje prasidėjusi rašliavų kurpimo patirtis.

Pati poetė ne viename interviu pripažįsta, kad rašymas jai – itin svarbus ir patrauklus procesas. Be to, šis noras neblogai dera su jaunystės akimirkų žymėmis tekste, jos nugludintos, apgalvotos. Todėl po, regis, paprastomis eilutėmis, kuriose aprašomos įsimintinesnės kasdienybės impresijos („pirmąkart Siena įtrūko vasarą / čirpiant žiogams ir atitariant varlėms / tąnakt ant viengulio čiužinio / palapinėje išsiteko du kūnai / ir degtinė naikino ribas / mums bendraujant akių rainelėmis“, p. 21), neretai slypi noras atskleisti daug platesnius, geroko atstumo ar laiko atotrūkio reikalaujančius dalykus, savotiškus visa apimančius kažkieno šešėlius („Siena nesivelia į šnekas ji turi savo kalbą“, p. 22).

Be abejo, gerus norus ne visuomet pavyksta įgyvendinti. Būtent todėl, kalbant apie esmingesnių svarstymų link nukreiptus fragmentus, kol kas tenka minėti šešėlius: stabilių atramų, kurios leistų tvirtai pasistiebti, apsidairyti plačiau, surikti garsiau, daugelyje eilėraščių dar tik ieškoma. Nepavykus jų rasti kartais griebiamasi mėginimų sukurti kasdienių vaizdų aprašymu grįstą transcendenciją, dirbtinai supasakinti aplinką: „šitoj šaly visuomet vėjuota / ir visuomet lyja / mūsų moterys kasdien tepa / dažą ant lūpų / mūsų moterų lūpos niekad / nebūna sausos / mūsų moterys plėšriai šypso / kuo garsiau staugia vėjas / tuo plačiau šiepias lūpos“ (p. 43). Tokiais lipšniai baisuokliškais vaizdais tarsi siekiama užliūliuoti skaitytoją, o tada netikėtai priversti jį suklusti, tapti iš už kampo keistą būtį stebinčiu paaugliu. Deja, neretai pernelyg įsijaučiama, todėl dalis tekstų („Be pavadinimo“, „Maršrutas nr. 4, Vilnius, ruduo“, „Laiptinė“, „Viešbučio istorijos“, Šokiai“) priartėja prie banalybės ribos, lieka tuštoki. 

Atskiro aptarimo reikalauja knygos IV skyriuje pasirodantis personažas Timis. Viena vertus, mėginimas žvelgti į pasaulį išgalvotos, gyvenimo kasdienybėje neišsitenkančios būtybės akimis nėra naujas. Vertinant Timį lietuvių poezijos kontekste, pirmiausia neabejotinai kyla asociacijų su Marcelijaus Martinaičio kūryboje nuolat šmėkščiojusiais kitokiais, keistesniais, silpnesniais žmogeliais. Šį įspūdį sustiprina ir Timiui parinktas vaidmuo: „Timis dėvėtų drabužių parduotuvėj / nusiperka karūną ir aksominį paltą / Timis – klounų karalius“ (p. 57). Kita vertus, klouniškas pasirodo besąs visas paskutiniame rinkinio skyriuje aprašomas pasaulis: „žiūrėkit! sušuko Timis / iškėlęs pirštą / visi klounai pakėlė / akis į dangų // jis buvo tuščias“ (p. 66); „Timis man sakydavo / visas gyvenimas yra šventinis koncertas / į kurį nesu gavęs kvietimo“ (p. 68). Pats Timis neturi sąlyčio su įprasta realybe, veikėją bandoma pristatyti kaip savitą egzistavimo persaldintoje dabartyje simbolį. Tiesa, įvertinti, kiek šis mėginimas vykęs, kol kas sunkoka – Timiui skirta vos 12 tekstų, be to, dalyje jų („Pradžių pradžia“, „Kas be nuodėmės, meskite į mane akmenį“) nestinga gan bergždžio noro įmantrauti.

Dar viena specifinė L. Kromalcaitės savybė – pomėgis kalbėti vyro balsu. Nors iš pradžių susidūrimas su vyriškos giminės lyriniu subjektu kažkiek trikdė, vėliau ši minčių dėstymo forma pasirodė visai priimtina. Galbūt tai dar viena poetės pomėgio žaisti nestandartinius žaidimus išraiška. Autorė dažnai pasirodo kaip savotiška lošėja, manipuliuojanti savo tikrų ar tariamų praeities išgyvenimų nuotrupomis. Nemažai su asmeniniais prisiminimais sietinų tekstų, skirtų konkretiems gyvenimo epizodams ar apmąstymams, intymioms akimirkoms, veda vidinės patirties atvėrimo link, tad skaitytojams paliekama itin plati interpretacijų erdvė. Matyt, prie to prisideda ir L. Kromalcaitės pomėgis slapstytis kartkartėmis lyg liežuvį parodant tai vieną, tai kitą kadaise ją supusio būtojo laiko detalę, bet taip ir neatskleidžiant visumos – buvimo ir nebuvimo slėpynės atsispindi ir rinkinio pavadinime. Turbūt todėl, nepaisant į prozišką pasakojimą panašaus kalbėjimo, nekyla abejonių, kad skaitome eilėraščius. Ne visada tobulus, kartais pernelyg primenančius jaunatviškus svaičiojimus, demonstruojančius dirbtiną poetiškumą, bet tikrus. Atsiradusius ne vien iš potraukio rašyti.

 

Laura Kromalcaitė. „Mūsų čia niekad nebuvo“. Dailininkai Tomas S. Butkus, Eglė Mameniškytė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020.

 

Ieva Toleikytė. „Raudonas slidus rūmas“

Nors „Raudonas slidus rūmas“ – pirmas Ievos Toleikytės poezijos rinkinys, autorė nėra literatūros naujokė: 2009 m. išleista apsakymų knyga „Garstyčių namas“, nemenka vertėjos patirtis. Tai jaučiasi – poezijos knyga gerokai viršija debiutantams įprastą lygį. Rašymo įgūdžiai bene geriausiai atsiskleidžia iš mokėjimo laisvai varijuoti žodžiais nenutolstant nuo pasirinktos stilistikos – atviro pasakojimo apie stebimą pasaulį, apie save, apie savo ir pasaulio santykius. 

Nors aprašomi paprasti dalykai, rinkinyje nestinga nuoširdaus jausmingumo. Tačiau pernelyg giliai į sentimentų pievas neįbrendama: mėginant apibūdinti I. Toleikytės rašymo stilių vairuotojų terminais, būtų galima teigti, kad poetė geba visada laiku perjungti pavarą, pristabdyti ir pasukti vairą deramu kampu. Maža to, netikėti poetinių tekstų vingiai išduoda, kad autorė gana tobulai įvaldžiusi ir „saulučių piešimo“ meną – ne viename eilėraštyje švelniai lyrinius peizažo tonus netikėtai keičia šiurpūs reginiai.

 

Ieva Toleikytė. „Raudonas slidus rūmas“. Dailininkė Deimantė Rybakovienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020.

 

Vieną labiausiai kerinčių tekstų „Atspėjau“ aptiksime trečiojo knygos skyriaus, pradėto Henriko Radausko citata („Įspėk, kas kvepia? Neįspėjai. / Lelijos? Liepos? Vėjai? Ne.“), pabaigoje. Šiame apie pojūčių nenuspėjamumą kalbančiame eilėraštyje kvapas tampa savotiška pasaulio sampratos aliuzija: nežinant kilmės viskas atrodo vienaip, o ją suvokus staiga persimaino, susvyruoja ankstesnis supratimas, ima erzinti tie, kas išdavė niūrią tiesą, sugriovė iliuzijas. Eilėraščio pradžioje ilgai spėliojama: „Kaip apibūdinti tą kvapą? // Rudų sudžiūvusių lapų, aukso dulkių / (ant jų ištryškę žalių sulčių lašai) // kaip arbata šilto prūdo paviršiaus, saldžiai / pūvančių meldų (kai jau seniausiai turėjo užšalti)“. Aplinkinių teiraujamasi apie kvapo šaltinį, bet, galiausiai paaiškėjus realistinei perdėm sodraus aromato genezei, nuo jo tarsi atsiribojama: „šį pavasarį jis sugrįžo, drauge su vidurvasario karščiu / kaip radauskiškos pasakos spąstuos žalios skaros suplyšo / žodžiu, naiviai sužydėjo viskas – nuo slyvų iki kaštonų... // visa sutirpau, plaukiojau tame žydinčių rūdžių kvape / kurio nepermušė vyšnios // bet demaskavo ploni balseliai portaluose: / oras baisiai užterštas, išdegė hektarų hektarai miškų / be vėjo ir lietaus smalkės neturi kur dėtis // toks įkyrių peliukų choras: / cyp cyyp, cyp cyyyyp! // cyyyp! // cyyyp!

I. Toleikytė mėgsta gamtinius įvaizdžius, o eilėraščiuose minimų gyvių įvairovė neretai stebina. Negana to, dauguma poetę dominančių gyvybės formų – specifinės, dažnam net šlykštokai atrodančios. Nors knygoje susiduriame ir su normalaus tautiečio akiai įprastomis gyvūnų rūšimis (šernais, vilkais, lapėmis, karvėmis), didžiausias dėmesys skiriamas smulkesniems ir atgrasiau atrodantiems padarams. Viskas – vikšrai, medūzos, dumbliai, moliuskai, šliužai, vabalai, rupūžės, jūržolės, vienaląsčiai, parazitai, kirmėlės – čia gyvastingai liula, raitosi, dvokia... Gali pasirodyti, kad pasitelkdama šį keistų būtybių guotą poetė siekia gana tiesmukai, per fiziologinę ekosistemos sampratos prizmę atskleisti gyvenimo tikslą – maitinkis ir dauginkis. Žinant I. Toleikytės dėmesį ekologinei problematikai tai, regis, skambėtų logiškai. Vis dėlto tokia supaprastinta knygos tematikos ir tikslo traktuotė nėra teisinga. Greičiau siekta nustebinti, atkreipti dėmesį į tai, ko dažnas nemato. Diskomfortą keliantys žodžiai ir vaizdiniai šiuo atveju tik forma – panašų įspūdį palieka ir knygos pavadinimas bei jį lydinti slidi tumulo formos dėmė ant viršelio (slidumą, beje, nesunku pajusti viršelį palietus). Dažnai koktumas ir grožis susipina: „sulaikę kvėpavimą stebim ekstazėje tirpstančius šliužus / keri proporcijos, nuostabi jų lygybė / iš pradžių šlykštu, bet hipnotizuoja / surūdijusi pašto dėžutė / nuo jos nutįsęs skaidrus gleivių snarglys / toks tvirtas, kad išlaiko du“ (p. 20). Panašių scenų rinkinyje apstu, o tai neleidžia abejoti jų pasirinkimo sąmoningumu. Turbūt nelabai suklysčiau teigdamas, jog autorę lengviausia identifikuoti būtent pagal tokius teksto fragmentus.

Kita vertus, gausybė keistokų būtybių rinkinyje galbūt susiburia ir dėl itin plataus I. Toleikytės žodyno. Nors ji nėra linkusi kurti naujadarų, turimų žodžių arsenalas ir jo kombinacijos „Raudono slidaus rūmo“ tekstuose stebina margumu. Net kalbant apie miške matytus grybus pirmiausia pabrėžiama, kad jie „šalnoje išvirtę gleivėti pilki ir glotnūs geltoni“ (p. 51). O kur dar dažnai minimos mistinės būtybės (demonai, vienaragiai, kiklopai), iškasenos, fosilijos, kelmai, muziejiniai eksponatai... Kartais susidaro įspūdis, kad I. Toleikytės eilėraščių subjektė gyvena kažkokioje kitokioje terpėje, ne visai ant žemės. Gal todėl dažniau nei kiti sutinka vandens ar požemio gyventojus: banginius, medūzas, narvalus, kurmius. Išskirtine keistų reginių gausa pasižymintis pasaulio matymas galbūt kiek slegia ir ją pačią. Kartais ji išsiduoda nirštanti ir norinti nuo jų apsivalyti: „jei šimto demonų procesija pražygiuotų / per mano kaukolę bent kartą savaitėje / (na bent kartą metuose, prašau!) / pergalingai – nuo pradžios iki galo / sutrypdama visus įsivaizdavimus / pasaulis taptų pilnas // jaučiu, būtų geriau, / būtų žymiai / geriau“ (p. 40).

I. Toleikytės knygoje, kaip ir L. Kromalcaitės rinkinyje, ilgimasi gamtos, tačiau abi autorės tai išreiškia skirtingai. „Mūsų čia niekad nebuvo“ tekstai dvelkia jaunatvišku naivumu, o dauguma „Raudono slidaus rūmo“ eilėraščių nukreipti gilyn, keliasluoksniai, dažnai leidžiantys aptikti kažin ką tokio, ko išsyk nepastebėjai. Net gana atviri, ekologinių problemų sprendimo būtinybę deklaruojantys tekstai („Noriu keliauti“, „Zero Waste“) galiausiai atveda prie daug gilesnių problemų, suvokimo, kad visų pirma turime testuoti save, savo vidų, mintis, norus, pasaulio sampratos ribas, o tik paskui ieškoti plastikinių maišelių banginių pilvuose.

Regis, pirma pažintis nenuvylė – abi debiutuojančios poetės pasaulį mato savaip. Tikėkimės, kad jų vizijos bus įdomios ir skaitytojams, o vėlesni tekstai nesugadins tikrai neblogo pradinio įspūdžio.

 

^* www.aidai.eu/index.php?view=article&catid=200%3A4-liepa&id=2648%3Ali&option=com_content&Itemid=229