Paskutiniu metu Lietuvoje perkamiausios knygos storiu ir svoriu primena plytas. Todėl šįsyk aptarsiu plonąsias – paprastai išleistas mažesniu tiražu, skirtas (spėčiau) siauresniam skaitytojų ratui, bet ne mažiau puikias.

 

Ilya Kaminsky. „Kurčiųjų respublika“, iš anglų k. vertė Aistis Žekevičius, V.: „Bazilisko ambasada“, 2023

 

Ilya Kaminsky. „Kurčiųjų respublika“

Tiesą sakant, beveik pusę knygos perskaičiau galvodamas, kad ji – dėl karo ir mirties vaizdinių – apie Ukrainos dabartį. („Dvidešimt septintą oro antskrydžių dieną / neturiu nieko, išskyrus kūną, o mano tuščio buto sienos / pučiasi ir traukiasi it plaučiai“, p. 62; „Keturiolika žmonių, dauguma mūsų – nepažįstami, / stebime, kaip Sonia klūpo prie Petios, // nušauto vidury gatvės“, p. 16.) Šią prielaidą stiprino tiek autoriaus kilmė (I. Kaminsky gimė Odesoje, gyvena JAV), tiek tekste vis kartojami slaviški ir žydiški vardai. Bet verčiant lapą po lapo vėrėsi vis universalesni simboliai, tad, kilus įtarimams, kad kažkas čia ne taip, pasidomėjau „Kurčiųjų respublikos“ atsiradimo aplinkybėmis. O jos nustebino: originalo kalba knyga išleista 2019 m. Taigi nors karas čia ir vyksta – knyga ne apie jį. Glaustame tekste autorius užgriebia gerokai plačiau, bandydamas aiškintis, kokios žmogaus galimybės tikėti, kovoti ir prisitaikyti prie kintančio pasaulio.

Trumpas, bet konceptualus kūrinys, Lietuvoje išleistas kukliu 400 egz. tiražu (pagarba leidėjams!), stebina teksto daugiaplaniškumu ir, jei taip galima sakyti, specifine režisūra. (Pasak knygą vertusio Aisčio Žekevičiaus, „Kurčiųjų respubliką“ labiausiai tiktų vadinti dramaturgine poezija.) Tai – stipri poetinė alegorija: kareiviui nušovus kurčią berniuką, visas miestas apkursta, tad pasipriešinimas organizuojamas gestų kalba (jos ženklai panaudoti knygos iliustracijoms). Taigi alegoriškas kūrinys, kuriame ryški meilės gija, tampa ir perspėjimu, ir nuoroda į visuomenės galimybes krizių akivaizdoje, abejingumo kritika (nebūkime kurti, atkurskime).

 

José Emilio Pacheco. „Mūšiai dykumoje“, iš ispanų k. vertė Simonas Bernotas, V.: „Rara“, 2023

 

José Emilio Pacheco. „Mūšiai dykumoje“

Kaip ir prieš tai aptartas kūrinys, José Emilio Pacheco „Mūšiai dykumoje“ – itin kompaktiška knyga, tekstas telpa keliasdešimtyje mažo formato puslapių. Tačiau glaustumas nekliudo autoriui kalbėti apie toli už vaizduojamos vietovės ir laikotarpio ribų esančius dalykus. Toks istorijos pateikimo būdas primena dažų lašinimą į beribį vandenyną, sudarant galimybes visiems, matantiems galutinį rezultatą, įžvelgti tai, ką nori: priklausomai nuo pasirinkto žiūros taško ir regėjimo ypatumų, vieni turbūt matys tik ryškią dėmę centre, kiti galimai įžiūrės ir atokesnes vietas nudažiusių atspalvių įvairovę. „Mūšius dykumoje“ galima gliaudyti ir knibinėti, bet galima tiesiog praryti vienu ypu. Ir čia – tikrasis pasakojimo grožis.

Jei vienu sakiniu: romano centre – labai netikėtos meilės istorija (paauglys įsimyli bendraklasio motiną), tačiau siužeto „varikliu“ ši istorija netampa, ji baigiasi taip pat greitai, kaip prasidėjo. Tad ką autorius nori mums pranešti? Atsakymo, spėčiau, reikėtų ieškoti socialinėjė Lotynų Amerikos aplinkoje, iškylančioje tiek naratoriaus tikrovėje, tiek prisiminimuose. Šią tikrovę J. E. Pacheco vaizduoja ypač ryškiai ir skiria jai kur kas daugiau dėmesio nei jau minėtai meilės istorijai, kuri, tiesa, įspūdinga, bet romane tėra vienas blyksnis. Lietuvių, kaip ir daugelio nuo ispanakalbės Amerikos nutolusių kraštų, skaitytojus gali gluminti itin gausios specifinės erdvėlaikio nuorodos ir grįžimas mintimis į senus laikus:

„Prisimenu, neprisimenu – kurie metai tai buvo? Jau veikė prekybos centrai, bet televizijos dar neturėjom, tik radiją: „Karloso Lakrua nuotykiai“, „Tarzanas“, „Vienišas reindžeris“, „Vyturių lyga“, „Profesorių vaikai“, „Meksikos gatvių legendos“, „Pansekas“, „Daktaras I. Q.“, „Širdies daktarė iš sielų klinikos“. Paco Malgesto rengė reportažus iš koridų, Carlosas Albertas komentavo futbolo rungtynes, Pedro Septiénas, Magas, vedė beisbolo transliacijas. [...] Eidavome žiūrėti filmų su Erroliu Flynnu ir Tyronu Poweriu.“ (P. 11.)

Toks detalumas kartais atrodo beprasmis (neturint meksikietiško kraujo susiorientuoti kontekste sunkoka), tačiau piešdamas protagonisto vaikystę ir socialinius pokyčius autorius turi labai aiškų tikslą: pavaizduoti neigiamus JAV kultūrinės kolonizacijos padarinius, ir greičiausiai tai, o ne knygos poetiškumas ar meilės istorija, buvo priežastis, kodėl 1981 m. išleista knyga Meksikoje tapo bestseleriu. Kitaip kalbant, visų pirma tai yra politiškas, JAV imperializmą kritikuojantis kūrinys. Visgi bent dalis tų, kurie imsis skaityti „Mūšius dykumoje“, turėtų pajusti, kad knygą rašė poetas, o poezijai socialiniai ir politiniai reikalai – per ankštas laukas.

 

Rimas Vėžys. „Prieš metus buvau citrina“, V.: „Bazilisko ambasada“, 2023

 

Rimas Vėžys. „Prieš metus buvau citrina“

Tarp šįsyk pristatomų leidinių Rimo Vėžio knyga yra kiek didesnio formato ir vienintelė kietais viršeliais. Autorius lietuvių poezijoje taip pat išskirtinis. Didesnę savo gyvenimo dalį JAV praleidęs poetas drąsiai vadintinas paradoksų mėgėju. Internete radau, mano galva, labai taiklų Vytauto Kubiliaus šio poeto kūrybos apibūdinimą: „R. Vėžio eilėraščio centre – būties nedermė, stebima su skeptiko ironija Čikagos negrų geto, Friedricho Nietzschės ir Dylano Thomo poetinių įvaizdžių aplinkoje. Poetinio mąstymo energija sutelkta į paradoksą, bet neretai išskysta į silogistinius išprotavimus ir lengvo tono pašaipas.“ Tad knygos sudarytojai, galiniame jos viršelyje vadinantys R. Vėžį „analogų neturinčiu lietuvių literatūros reiškiniu“, ko gero, yra teisūs. Nenuostabu, kad R. Vėžio eilėraščiuose pateikiami žodžio ir minties eksperimentai netapo populiarūs tarp „rimtą“ poeziją rašiusių išeivijos kūrėjų, juolab kad poetas buvo linkęs pasišaipyti iš egzilio tradicijų („Jei pusnuogė / akis / pusiau tiek mato / kiek gali pamatyt / akis nuoga / tai tautiniais / drabužiais apvilkta / be abejo / visai žliba“, p. 102).

Nepameluosiu teigdamas, kad Lietuvoje šį autorių mažai kas žino (bent man iki rinktinės pasirodymo jo pavardė nebuvo girdėta), todėl minint 90-ąsias jo gimimo metines išleista knyga – proga susipažinti su „keistuoliška“ R. Vėžio kūryba, kuriai būdinga autoironija, vietomis pereinanti į atviroką sarkazmą: „Su manimi negerai: / aš manau, / kad esu apelsinas. / Užsidaręs kambaryje / tupiu kampe / vienišas / ir bijau / žmonių. / Bijau, / kad manęs / nepajudintų, / nes pavirsiu / į sunką. / Prieš metus / buvau / visai normalus. / Prieš metus / buvau / citrina“ (p. 92). Šio eilėraščio („Psichodeliška dilema“) pabaigą sudarytojai pasirinko kaip rinktinės pavadinimą.

Kai kurie eilėraščiai – ties satyros riba („Matai / Va, / Aš turiu / Tokį drebėjimą / Apatinėj lūpoj. / Pagal / Naujausią madą, / Ji sukilo / Prieš viršutinę: / Šalin su neokolonializmu!; p. 30), bet iki „balabaikų“ lygio nenusipiginama. Turbūt tai viena priežasčių, kodėl provokuojantys ir nusistovėjusią (užsistovėjusią?) tvarką pašiepiantys tekstai nebuvo plačiai žinomi. Todėl knygos leidėjų ryžtas atkapstyti ir pristatyti juos visuomenei šiandienos visuotinio politkorektiškumo laikais tikrai yra sveikintinas. Tiems, kas mėgsta žaismą ir laisvę, turėtų būti įdomu.

 

José Eduardo Agualusa. „Praeičių pardavėjas“, iš portugalų k. vertė Paulius Stasiūnas, V.: „Rara“, 2024

 

José Eduardo Agualusa. „Praeičių pardavėjas“

„Per katekizmo pamokas senas kunigas silpnu balsu ir pavargusiu žvilgsniu bandė, neįsitikinęs, man paaiškinti, kas yra Amžinybė. Aš maniau, kad tai yra kitas ilgųjų atostogų pavadinimas. Kunigas kalbėjo apie angelus, o aš mačiau vištas. Net ir šiandien, tiesą sakant, vištos man yra į angelus panašiausi sutvėrimai. Jis mums pasakojo apie rojaus palaimą, o aš mačiau vištas, lesančias saulėkaitoje, vartančias savo stiklines akutes, grynoje mistinėje ekstazėje. Neįsivaizduoju rojaus be vištų.“ Ši citata (p. 64) gal ir nėra tipinis „Praeičių pardavėjo“ teksto pavyzdys, bet labai gerai apibūdina pačią kūrinio idėją: kartais yra poreikis matyti kita, nei yra.

Iš Angolos kilusio rašytojo romanas pasakoja apie tokį Feliksą Venturą, kuris besiformuojančiai Angolos buržuazijai, neturinčiai solidžios proistorės, pardavinėja praeitį. „Pardavinėti praeitį“ šiuo atveju yra gana konkretus veiksmas – jis piešia giminės medžius, sukuria laimingus atsiminimus ir dar prideda pasižymėjusių protėvių portretus. Beje, nemenka pasakojimo dalis pateikiama ant kambario sienos tupinčio gekono akimis, todėl siurrealus galimų atminties ir vaizduotės nuotrupų įsiskverbimas į praeitį, dabartį ir ateitį atrodo visai įtikinamai. Juk išties sužinoti, ką kadaise sapnavo driežas – galimai esantis netikėtą pavidalą įgavusio Jorge’s Luiso Borgeso reinkarnacija, – apie ką jis svajojo, kokia buvo tikroji jo gyvenimo istorija, vargu ar įmanoma.

Bet „Praeičių pardavėją“ galima traktuoti ir kaip smagų, netikėtų nuotykių kupiną romaną, pašiepiantį vyraujančias šiandienos elgesio madas ir raiškos tendencijas („Šiais laikais neįmanoma parašyti romano, net pasakos, kurioje pagrindinė moteriškos lyties veikėja nebūtų išprievartauta alkoholiko tėvo“, p. 79), tad knyga neturėtų nuvilti ir tų, kurie skaitydami patingės persikūnyti į gekoną ar ieškoti giliau paslėptų istorinių bei literatūrinių sąsajų.