× Lina Simutytė

Šiemet pasirodė trečioji Arno Ališausko poezijos knyga „Užkadrinis balsas“ („Baziliskas“). Tiesa – visiems klausinėjusiems, kada gi ji išeis, teko palaukti. Pertrauka tarp pirmosios knygos „Prisukama karalystė“ (Rašytojų sąjungos leidykla, 1996) ir antrojo eilėraščių rinkinio „Rentgeno nuotraukų albumas“ (Rašytojų sąjungos leidykla, 2007) truko vienuolika metų, o šįsyk tokia pauzė sulaukė „pilnametystės“ – truko aštuoniolika metų. Su Arnu pasikalbėjome apie jo poetinės pasaulėžiūros formavimąsi, tikrąją „Literatų kalvę“, kuri, anot poeto, veikė ne Vilniaus universitete, bet filologų bendrabutyje Saulėtekyje, ir keturis Vilniaus veidus.

 

 

Arnas Ališauskas. Įstaigos „Vilnius UNESCO literatūros miestas“ nuotr.

 

Naratyvinis pasakojimas – taip pokytį, susiformavusį tarp pirmosios ir antrosios savo knygos, esi įvardijęs viename interviu. Kuo „Užkadrinis balsas“ skiriasi nuo kitų tavo knygų?

Man – ir viskuo skiriasi, ir niekuo nesiskiria. Jei laikysimės nuostatos, kad bet kokia kūryba yra autobiografija, tai „Užkadrinis balsas“ yra apie visai kitą mano gyvenimo laiką, apie visai kitą mane visai kitose gyvenimo aplinkybėse. Paskui tekstą visada šliaužia kontekstas, ir man tie kontekstai yra absoliučiai skirtingi, juolab kad ir pats žmogus per aštuoniolika metų gali tapti absoliučiai kitu.

Kita vertus, jei tikėsime, kad žmogus susiformuoja maždaug per pirmuosius penkerius gyvenimo metus, mumyse yra kažkas, kas nepasikeičia kartu su ląstelėmis. Ir tas kažkas per kažkokią giluminę atmintį, nuojautų ir nutylėjimų atmintį tęsiasi iš metų į metus. Todėl santykis su pasauliu – kaip muzikos kūrinys, kurio žanras – tema su variacijomis. Mano eilėraščiai, knygos – tai variacijos, jos turi įvairuoti, keistis ir keičiasi, o meinstrymas – tam ir meinstrymas, kad liktų. Tikiuosi, ne per painiai čia užraičiau. O apskritai klausimas apie knygos tekstą – ne man.

Giedrė Kazlauskaitė recenzijoje „Rentgeno nuotraukų albumui“ rašė: „A. Ališausko stiprioji dalis yra auksakalystė, ne eiliakalystė. Ją atpažįsti iš negausos, iš natūralaus nepertekliaus, iš netroškimo turėti knygų.“ Savo poezijai esi griežtas, tad į „Užkadrinį balsą“ patekę eilėraščiai – turbūt tik nedidelė dalis tekstų, gulinčių stalčiuose, skaitmeniniuose aplankuose ir pan. Kokius atrankos kriterijus taikai tekstams prieš juos spausdindamas?

Gražiai Giedrė parašė, gal net per gražiai, ačiū jai. Tekstams – tiek savo, tiek kitų – esu ne tiek griežtas, kiek abejingas. Aš ne iš tų, kurie su eilėraščiais mintyse gula ir kelia, kurie iš kiekvieno šuns pavedžiojimo, apsipirkimo krautuvėj ar vizito pas psichiatrą gamina poeziją. Poezija, literatūra tęsia save, ir tai – jėga, labai gerai. Aš to nenuvertinu, bet ir, kaip dažnai sako vienas pokvailis politikas, nesureikšminu. Tai – viena detalė iš labai margos ir didelės buvimo dėlionės. Ir jeigu ją lygini su vaiko augimu, tikėjimu, gamtos matymu, tave bučiuojančiu seilėtu šuns snukiu, dar nežinia, kas laimi.

Kadaise daug fotografuodavau. Turėjau ciklą iš Bernardinų kapinių – antkapiai, skulptūros dar iki visų restauracijų: Marija nudaužta nosimi, angelas nutrupėjusiu kojos betonu, besiremiantis armatūros strypu, – man dabar kaip tokie angelai atrodo Ukrainos gynėjai protezuotomis kojomis... Tai štai – mano bičiulis Rimvis Stankevičius žiūrėjo tas nuotraukas ir sakė: čia – eilėraščiai. Nesiginčiju. Eilėraščiai. O kai tu per kelią perneši sraiges arba rupūžes, kad jų nesutraiškytų mašinos, – čia ne eilėraščiai? Kai tavo tėvas arba gera draugė išsigydo vėžį – ne eilėraščiai?

Tai grįždamas prie klausimo galiu pasakyt, kad į publikaciją, knygą dedu tik tuos tekstus, kuriuose yra va tas angelas su kojos protezu. Jeigu man pačiam įdomu jį skaityti ir jeigu nelieka abejonių, kad eilėraštis yra. Kitų kriterijų neturiu ir nenoriu turėti. Ir – taip, turiu šūsnis užrašytų ir neužrašytų frazių, dvieilių, frag­mentų, iš kurių galbūt kažkas bus, o gal ir ne. Pagaliau Czesławo Miłoszo žodžių, kad eilėraščius reikia rašyti retai ir nenoromis, niekas nepaneigė.

 

Arno Ališausko nuotr.

 

Naujausia tavo knyga primena albumą: iš praeities mizanscenų, atvirukų, sustabdytų filmų kadrų, televizijos spektaklių nuotrupų, užfiksuotų skirtingos optikos objektyvais. „Užkadrinis balsas“ – ne tik knygos pavadinimas, bet ir nuoroda į pasakotoją, abejojantį savo paties patikimumu: „Kartais dvejinasi ir nežinau / Tau sakau kurs esi danguje / Ar tas kuris danguje kuris manyje kuriame tik dangus / Kuris kuriame netelpame / Kaip spiritus stiklo butelyje / Nežinau / Kuris kuriam užkadrinis (p. 63); „Ir Dievas skaito tekstą man per petį / Ir sako: pataisyk va čia ir čia“ (p. 60). Ar galėtum apibūdinti, kaip pats įsivaizduoji „Užkadrinio balso“ pasakotoją, ir kiek svarbus jo patikimumas?

Aš to pasakotojo niekaip neįsivaizduoju, nesu matęs nei sapnavęs, tik žinau, kad jis yra. Šiuo atveju buvimas ir patikimumas – sinonimai. „Rentgeno nuotraukų albume“ yra eilėraštis „Viskas apie jį“. Tai čia – apie jį. Ir visi mano eilėraščiai – irgi apie jį. Jis iš tikrųjų liepia man, ką reikia taisyti, ko nereikia – išmesti, sudaryti knygą, užrašyti būsimo eilėraščio fragmentą. Ir baisiausia, kad tas užkadrinis balsas veikia ne tik poezijoje, bet ir gyvenime, ir kai jo nepaklausai, patenki į labai kvailas ar skausmingas situacijas.

Olga Tokarczuk knygoje „Jautrusis pasakotojas“ rašo: „Pasakotojo kūrimas yra traukimosi, susigūžimo procesas: jo tikslas – atlaisvinti vietą ir palikti erdvės pasauliui, kuris turi susiformuoti, kad būtų įmanoma jį papasakoti.“ Kita vertus, rašymas neretai įvardijamas ir kaip egoistiškas aktas. Ką apie tai manai pats – rašydamas traukiesi ar pletiesi? O gal apskritai išnyksti?

Iš karto į galvą ateina Donaldo Kajoko eilutės: „taip tuščia many – daug vietos šiam vaizdui“. Apie tą traukimosi–plėtimosi procesą, jeigu toks apskritai yra, negalvoju, – aš gi ne plėtimosi indas šalia dujų katilo. Būna, kad rašydamas įeinu į vežančią būseną, tam tikrą transą, ir tada man vienodai, ar esu apkėtęs visą pasaulį, ar manęs apskritai nėra, – o gal ir tai, ir tai vienu metu. Paimkit gerą poeziją, tarkim, Sigito Gedos „Septynių vasarų giesmes“, paskaitykit ir pasakykit, nuo ko skaitant eina šiurpai, – nuo to, kad esi, ar nuo to, kad tavęs nėra. Neatsakomas klausimas. Ir ačiū Dievui.

Tavo knygoje ryškus intertekstualumas ir kinematografiškumas – ne vien dėl to, kad eilėraščiai vizualūs, bet ir dėl jau minėtos skirtingos pasaulio stebėjimo optikos. Panoraminiu planu gebi aprėpti istorinio laiko atveriamus socialinius kontekstus, stebi žmogų ir jo pasaulį atspindinčią aplinką, stambiu planu įsiskverbi iki subjekto minčių, prisiminimų. Kiek skirtingos žiūros perspektyvos susijusios su kitose srityse (dirbai redaktoriumi, literatūros apžvalgininku, esi sukūręs ne vieną pjesę teatrui, rašei kalbas prezidentui Valdui Adamkui, scenarijus TV laidoms, filmui) įgytomis patirtimis?

Keisti, kaip pavadinai, žiūros perspektyvas – labai sveika. Mąstymui ir matymui. Kūrybai – nežinau. Poe­zija, literatūra vis dėlto – kūrybos reikalai, o tai, ką išvardinai, – amatas. Profesinė forma. Jau pristatydamas knygą sakiau, kad darbai su kitokiais tekstais padeda išlaikyti formą. Pamenu, per mūsų pirmųjų knygų pristatymą Sigitas Parulskis kalbėjo: esat gabūs bernai, bet tinginiai, o rašytojui reikia kasdien kuistis su tekstu, kasdien dirbti kaip pianistui. Taigi tie darbai – scenarijų TV laidoms rašymai, tekstai prezidentui, recenzijos – padėjo palaikyti filologinę formą.

Bet kitas dalykas – niekada negali pasverti ar pamatuoti, kiek tai „apkramto“ kūrybą. Jeigu nori, kad tavo parašytas viešas tekstas skambėtų gyvai ir įtaigiai, kad scenarijus humoro laidai iš tikrųjų keltų juoką, turi išimti ir panaudoti kažką iš savo kūrybos saugyklų. Visada buvau bambeklis, o senstant šis bruožas ūmėja, – todėl ir dabar nuolat pastebiu daugybę tekstų-lavonų. Negyva kalba, valdiška ir plastikinė, negyvi scenarijai – nekūrybingi, netalentingi, nuspėjami dešimt sakinių į priekį. Va tokia bjauri profesinė liga, matyt, jau neišgydoma. Nenoriu pasakyti, kad niekad „nesuchaltūrindavau“ ir visi mano tekstai būdavo penkių žvaigždučių lygio. Bet.

 

Arnas Ališauskas. „Užkadrinis balsas“, V.: „Baziliskas“, 2025

 

Kita reikšminga patirtis, prisidėjusi prie tavo poetinės pasaulėžiūros formavimosi, buvo Sąjūdžio laikais Vilniaus universitete veikusi Marcelijaus Martinaičio įkurta „Literatų kalvė“. Joje lankėsi artimas tavo bičiulis R. Stankevičius, užsukdavo poetų grupės „Svetimi“ autoriai (Dainius Dirgėla, Alvydas Šlepikas, Valdas Gedgaudas) ir kiti rašytojai. Kiek šiandien tau svarbios poetinės draugystės, autoritetai?

Mažas patikslinimas: mes ten nuėjom jau ne Sąjūdžio laikais, o vėliau – 1991 m. pabaigoje, kai prasidėjo baisusis gariūnmetis, didžiojo skurdo, konteinerinių kioskų, „Ponių laimės“ ir falsifikuotos degtinės laikas.

Tai štai – pačioje „Literatų kalvėje“ man nebuvo labai įdomu, o ir nuoseklus jos lankytojas nebuvau. Mes ten aptardavom vieni kitų kūrybą, poetus klasikus. Atsimenu, nagrinėjom Kazio Bradūno eilėraščius, Paulio Celano „Mirties fugą“. Man tai buvo panašu į seminarą, į referatų skaitymą. Tikrieji dalykai atsivėrė, kai teko su M. Martinaičiu pabendrauti važiuojant į susitikimus su skaitytojais ir grįžtant iš jų, – plepėjom apie literatūrą, istoriją, kates. Tie patys „Svetimi“, išskyrus vieną pasipūtėlį, mums buvo visai ne svetimi, o sava ir draugiška chebra. D. Dirgėla buvo tas žmogus, kurio dėka aš debiutavau, kaip tada sakydavo, respublikinėje spaudoje: buvo toks žurnalas „Jaunimo gretos“, Dainius ten tvarkė literatūros skyrių, ir mano pirmoji publikacija pasirodė ten. A. Šlepiką laikau geriausiu visų laikų „Literatūros ir meno“ redaktoriumi, surinkusiu savaitraščio svajonių komandą – nuo legendinio Jono Strielkūno iki Aido Marčėno, Sigito Parulskio, Herkaus Kunčiaus. Tada ir mūsų karta tapo „Litmenio“ žmonėmis – kas publikacijomis, kas tiesioginiu darbu. Šiltai bendravom su V. Gedgaudu – žiauriai per anksti išėjusiu poetu, kuris, mano nuomone, liko deramai neįvertintas.

Baigdamas „Literatų kalvės“ temą noriu pasakyti, kad tikroji literatų kalvė buvo Saulėtekyje, filologų bendrabutyje. Šiandien, kai praėjo daugiau nei trisdešimt metų, matau, kad ten buvo paralelinis universitetas. Mūsų kompanija neužsičiaupdama, blaivūs ar išgėrę, kalbėdavo apie čiurlionius, mackus, gogolius, vangogus, mocartus, biliūnus, kartais beveik iki muštynių. Rodydavom vieni kitiems naujus tekstus, keisdavomės rekomendacijomis, ką reikia perskaityti, – pačiom knygom nesikeisdavom, neturėjom; varydavom į videosalę Ozo gatvėj. Žodžiu, mano literatūrinė ir kultūrinė savišvieta suvešėjo būtent ten, Saulėtekio g. 8.

Atskiru sakiniu – Rimvydas Stankevičius. Taip susiklostė, kad likom ir esam vienas kitam ne poetai, ne kolegos, o artimiausi bičiuliai. Kraujo grupės sutapo ir dar kažkas giluminio. Manau, galėtume nerašyti, Rimvis galėtų būti kunigu ar mokytoju, o aš – veterinaru ar duobkasiu, ir vis tiek bendrautume kaip dabar – su dviejų valandų trukmės telefoniniais pokalbiais, ir ne tik apie poeziją. Čia jau likimui ačiū.

Autoritetai šiandien tarsi nebemadingi – rašytojai, ypač jauni, jų kratosi. Tikiu, kad domiesi ne tik savo, bet ir jaunosios kartos poetų kūryba. Kokias tendencijas pastebi? Kuo šiandieninė jaunosios kartos poezija skiriasi nuo tos, kurią skaitei, tarkim, „Literatų kalvėje“?

Netvirtinčiau taip kategoriškai, kad autoritetai nebemadingi. Kai vaikas auga, ateina laikas, kai jo svarbiausiais žodžiais gyvenime tampa frazė „aš pats“. Jauni taip ir turi daryti. Bet jeigu žmogus ne tik jaunas, bet ir protingas, jis bręsdamas būtinai atsisuks atgal ir pažiūrės, kas buvo anksčiau. Nebūtinai tai tęs, nebūtinai tai perims kaip savo, bet ir nenuleis į klozetą.

Jaunuosius autorius skaitau labiau pripuolamai negu sistemiškai: sudomina publikacija, išeina knyga – perskaitau. Bet specialiai neseku, neieškau. Matau vieną esminį skirtumą nuo mano ir vyresnių kartų: literatūriniai kontekstai. Mano kartos, mano chebros literatūrinis kontekstas, literatūriniai gruntiniai vandenys labiausiai buvo lietuvių poezija – nuo, tarkim, Antano Baranausko ar Maironio, nuo mano mylimų Jono Aisčio, Henriko Radausko ar ankstyvojo Antano Miškinio per paskutinius mohikanus Sigitą Gedą, Vytautą Bložę ar Vladą Šimkų iki Donaldo Kajoko ar Aido Marčėno. Mes juos ir apie juos skaitėm, iš jų mokėmės. Žodžiu, patekom į dešimtojo dešimtmečio „Litmenio“, „Sietyno“, vėliau – „Šiaurės Atėnų“, „Metmenų“ gravitacijos lauką.

O dabartiniai jaunieji, kiek matau ir suprantu, – pasaulio piliečiai ir mentaliteto, ir kūrybinių kontekstų prasme. Jie, skirtingai nuo mūsų, moka kalbų, ir moka taip laisvai, kad skaitydami gali gaudyti pustonius, dviprasmybes, kitas detales – tai, kas poeziją ir daro poezija. Jų kontekstai irgi europiniai ar pasauliniai: vienam – amerikiečių autorius, kitam – danų, trečiam – ispanakalbiai lotynų amerikiečiai. Kartais man sunku įlįsti į poeziją, kuri išauginta visai kitoje dirvoje, kartais jos nesuprantu, kartais ji man neįdomi. Kartais – atvirkščiai. Ir tai – nei gerai, nei blogai, tiesiog ta skirtis yra kaip faktas. Pagaliau, kad ir kiek poezijos tekstus ir kontekstus prastintum kaip trupmenas, pabaigoje liks vienas bendras vardiklis – talentas. Tai va, užuot bambėjęs, noriu pasidžiaugti, kad matau ne vieną jauną talentingą lietuviškai rašantį žmogų. Ir su tokiais bendrauju pagal formatą „pagarba už pagarbą“.

Įsiminė eilėraštis „Iš miesto kronikos“ apie „dvasingo veido“ elgetą ir „tikrą vilnietį“: „Oi oi oi pamanykit / Reikalingi man centai iš pydaro / Kasytę jisai susipynė auskarą įsisegė / Pažiūrėkit visi pažiūrėkit – / Pydaras / Nu tikras pydaras / Tikras vilnietis“ (p. 58). Į Vilnių iš Širvintų atvykai studijuoti ir čia gyveni iki šiol. Kokį Vilnių myli? Kokio neapkenti?

Taip, Vilniuje gyvenu beveik trisdešimt šešerius metus iš savo beveik penkiasdešimt penkerių. Per tą laiką pasikeitė keturi miesto veidai: dar spėjau pamatyti vėlyvojo sovietmečio Vilnių – nugyventą, apsilaupiusį, atsiprašau, nušiktą ir numyžtą, su Gorkio gatve ir Suvorovo stotele, su Engelso gatve Pašilaičiuose, kur buvo mano pirmieji namai. Antrasis Vilnius buvo dešimtojo dešimtmečio – su konteineriniais kioskais, kuriuose pirkdavom dešrainius ir alų, su bobutėmis, parduodančiomis viską ir visose gatvėse, su baisiais autobusais ir baisiais bendrabučiais. Trečias mano Vilnius radosi, kai valstybėje radosi pinigų namų remontams, ir ne tik fasadams: kai Užupis iš bomžyno su užrašais „ulica smerti“ ar „priviet ot komsomola“ tapo prestižiniu rajonu, kai namai buvo remontuojami, dažomi, valomi, o erdvės dar neužkišamos naujais statiniais. Na, ir dabartinis Vilnius – stiklainizuotas, gražiausiose vietose užstatytas klaikiom naujųjų barakų dėžėm, neįmanomai sutankintas.

Žiūri į tokį miestą ir galvoji: po kokiu tiltu gimė ir kokiam statybininkų vagonėlyje buvo augintas tas, kuris taip elgiasi? Žmogau, jei tu priimi sprendimus, koks bus šitas miestas, gal ne tik pelną paskaičiuok, bet ir knygų pasiskaityk – Vlado Drėmos, Antano Čaplinsko... Man absoliučiai skirtingos erdvės yra dabartinis Vilnius ir tas Vilnius, kurį pažinau iš Jurgio Kunčino, Aido Marčėno, Ričardo Gavelio. Turiu keletą oazių, bet neminėsiu, – kad perskaitę blogi žmonės ir jų netrinkelizuotų, neužstatytų. Nežinau, ar atsakiau į klausimą, kokį Vilnių myliu, bet kokio labai nemyliu – turbūt aišku.

Laidoje „Pirmas sakinys“ Tomas Vaiseta tave apibūdina kaip virš bedugnės bandantį išsilaikyti poetą. Tomas svarsto, kas lieka tokiam žmogui: „Jei nenori žiūrėti žemyn, [...] arba žiūri į dangų (o dangaus Arno eilėraščiuose labai daug [...]), arba užsimerki ir užsimiršti prisiminimais. Kai žiūri į dangų, pats jaučiasi labai trapus, kai bando užsimiršti prisiminimais, aplinkui trupa viskas, kas buvo.“ Ar pritari tokiam apibūdinimui?

Gal Tomo apibūdinimas pernelyg radikalus, bet kita vertus – visa tikra kūryba yra pusiausvyros gaudymas, vaikščiojimas paribiais, kuriuos pats ir apsibrėži. Nusistatysi per lengvas ribas – pasieksi ir suprasi, kad viskas sueina į, kaip Eimuntas Nekrošius sakydavo, jausmus mėgintuvėliuose. Užsibrėši pernelyg daug ir nepasieksi – puoselėsi savo neurasteniją. O kur ta riba, kad pasiektum, bet sunkiai, iš paskutiniųjų, bet pasiektum, – niekas nepasakys. Čia ir kūrybos įdomumas, ir prakeiksmas.

Žiūrėti į dangų – sveika akims. O kartu tai galimybė paleisti save nuo grandinės. Taip, dangaus akivaizdoje visi mes – neįtikėtinai trapūs, bet niekada nebuvo kitaip. Žmogų traukia begalybė, kalnai, traukia bedugnė, būsenos, kuriose jo ego ar kiti reikalai subliūkšta iki oro baliono, kuriame oro nėra. Užsimiršti prisiminimais... Taip, tai vaikščiojimas po buvusio pasaulio griuvėsius. Viskas, kas buvo, trupa ne tik poezijoje, tai seniai sutrupėjo ir gyvenime. Kur mano buvę namai, sodinti medžiai, pažinoti žmonės? Kur mano 2000-ųjų Vilnius? Niekur. Peleno miestas, anot Eugenijaus Ališankos. Net skaitytos knygos, net mano paties parašyti tekstai – kitaip skaitomi, kitaip gyvenantys. Herakleitas buvo nekvailas.

Minėtoji bedugnė, mano galva, tavo naujausios knygos eilėraščiuose susideda ir „iš ilgesio nuobodulio pykčio tuščiagarbystės“ (p. 34), ir iš trūkinėjančio šiuolaikinio žmogaus ryšio su prasme, vertybėmis nesuvokiamu greičiu įsisukusiame pasaulyje: „Druskų ėdamoj atminties fotojuostoj / Pavieniai prisiminimų kadrai [...] / Viskas tarsi gyvenime vyksta taip greitai / Nespėju suvesti ryškumo nespėju / Suvesti fokuso kur visko taip daug susiaurėja į visko taip maža“ (p. 42). Karas yra dar viena tiek „Užkadriniame balse“, tiek visai šalia mūsų atsivėrusi bedugnė. Ar eilėraštis, poezija, apskritai – menas, literatūra gali tapti virve, kurios virš tos bedugnės įstengtum nusitverti?

Nežinau. Šita tema tiek prišnekėta... Žinau, kad nei eilėraštis, nei gražiausia simfonija ar talentingiausias paveikslas kare negali išgelbėti nė vienos žmogaus, ką ten žmogaus – šuns, skruzdėlės gyvybės. Ir, žmogau, jei tu visa tai žinai tik iš televizijos reportažų ir interneto įrašų, jei gali nerašyti apie tai, – nerašyk. Šiandien eilėraščiai apie karą – tai kulkos, tvarsčiai, benamių šunų, sugriautų namų ir nužudytų ukrainiečių nuotraukos.

O apskritai menas, literatūra, eilėraštis gali sunervinti, pakelti nuo tavo emocijų dugno daug purvino dumblo, priversti dar ir dar kartą pergyventi pažeminimą, išgąstį, pasišlykštėjimą, nežinią, neviltį. Bet gali ir paguosti, išgelbėti, nuraminti. Tiesiog kaip žmogiško solidarumo ženklas, kaip žinia „ir man taip buvo“, kaip signalas, kad vis dėlto galima išgyventi, išlikti. Mano manymu, ne taip jau mažai.