Interneto portalas „Satori“ – šiandien vienas iš nedaugelio informacinių šaltinių apie Latvijos kultūrinį gyvenimą. Sudomino jo redakcijos surengta diskusija „Rašytojai ir rašytojos latvių literatūroje“. Pokalbiui buvo suformuluoti šie klausimai: kokios permainos pastarąjį dešimtmetį pastebimos šiandienėje latvių literatūroje? Ar atgimsta romano žanras? Ar vyrai vėl pradeda rašyti? Ar korektiška kalbėti apie „moterų literatūrą“ Latvijoje? Kokios kryptys vyrauja šių dienų latvių literatūroje?
Žurnalo vyr. redaktorius I. Šlapinas primena vieną pastebimą tendenciją: vienu metu latvių literatūroje, ypač prozoje, dominavo moterys (G. Repšė, N. Ikstena, L. Muktupavela, A. Neiburga), bet dabar į ją grįžta vyrai, vyresniosios kartos autoriai, dėl įvairių priežasčių nustoję rašyti, prisijungia ir jaunoji karta – trisdešimtmečiai J. Juonevas, O. Zebris, G. Ignatas, V. Kasimas, S. Kuzminas, N. Saksas ir kiti.
Praėjusio amžiaus 10 dešimtmečio ir šio amžiaus pradžios debiutantų darbai šokiravo. Juose konstruktyviai kuriamas netikėtumo įspūdis. J. Einfildo, E. Frydvaldo, I. Melgalvės kūriniai sukėlė nuomonių audrą. Tuometės jaunos maištaujančios A. Neiburga, G. Repšė, R. Kalpinia, A. Valuodzė, E. Rubenė vėliau pasuko skirtingais kūrybiniais keliais. Deja, pastarųjų metų debiutantų kūryboje tokia tendencija nebepastebima.
Literatūrologas Arnis Koroševskis prisiminė prieš dešimtmetį I. Duobrinios suformuluotą įžvalgą: tuo metu vyrai orientavosi į literatūrinius eksperimentus (A. Uozuolinis, G. Berelis, M. Zelmanis), o moteriškasis sparnas, vadinamasis postmodernusis feminizmas, nukreipė dėmesį į realiąją gyvenseną. Deja, literatūriniai eksperimentai neturėjo tokios tąsos kaip literatūra, analizuojanti nūdienos problemas.
I. Šlapinas prisiminė globaliąją krizę, palietusią ir rašytojus: sumenko honorarai, vyrams pasirodė, kad kūryba – jau ne jų darbas, bet leidybą pradėjus finansuoti Kultūros kapitalui ir kitiems fondams, vyrai pradėjo grįžti į literatūrą. O juk praėjusio amžiaus 8–9 dešimtmečiais ryškiausius prozos kūrinius sukūrė vyrai rašytojai A. Belas, V. Kaijakas, M. Zarinis, Z. Skujinis.
Anot poetės, literatūrologės A. Auzinios, didžiausią pastarųjų metų prozos šuolį padarė I. Abelė su „Vyčių vienuoliu“ – tai romanas, paremtas jau ne asmenine patirtimi ir pastebėjimais, o meistriškai į sudėtingą siužetą įpintais istoriniais faktais.
Socialinės tendencijos latvių literatūroje gyvos nuo XIX amžiaus. Anot A. Koroševskio, šis aspektas vis dažniau pastebimas jaunųjų autorių kūriniuose, kritiškai vertinančiuose gyvenamojo meto realijas (pvz., A. Manfeldės „Naminukė“).
Poetę A. Auzinią jaudina poezijos tendencijos. Ji regi vienintelę kryptį – modernizmo estetiką, kurią puikiai įvaldė A. Uostupas, A. Vigulas. Ir pastebi kitą gerą pavyzdį: gaivalingo žodžio poetė I. Gailė pradėjo rašyti labai kokybišką, įdomią prozą.
Į latvių trumpąją prozą grįžta novelistika. I. Žuoludės naujausia knyga „Pasakojimai“, stebinanti netikėtomis situacijomis, lygiuojasi į aukšto lygio šiuolaikinę novelistiką.
Nežinia, kodėl diskusijos dalyviai nepažvelgė į stambiosios prozos kūrinius, leidžiamus serijose. Tik vienu sakiniu buvo prisiminta unikali istorinių romanų serija „Mes. Latvija, XX amžius“, skirta artėjančiam Latvijos nepriklausomybės šimtmečiui. Šį kūrybinį projektą įgyvendina 13 rašytojų, kiekvienas jų pasirinkęs atitinkamą istorijos laikotarpį. Jau išleista O. Zebrio „Gailių kalno šešėlyje“, M. Bėrzinio „Švino skonis“, G. Berelio „Žodžiams nebuvo vietos“, P. Bankovskio „18“, N. Ikstenos „Motinos pienas“.
Rygos leidykla „Latvijas Avīze“ kasmet išleidžia dvylika iliustruotų „Lato romanų“. 1999–2015 m. skaitytojus pasiekė 75 autorių 198 romanai. Ši serija – tarsi šio laikotarpio stambiosios prozos literatūrinių tendencijų kardiograma, sulaukusi prieštaringų kritikos vertinimų. Beje, tarpininkaujant šiai leidyklai ir „Lato romano“ serijai, latvių skaitytojai susipažino su lietuvių rašytojų kūryba: V. Bubnio „Balandžio plastėjimu“, B. Mackonytės „Lošimu septyniais laikrodžiais“, A. Vaičiulaičio „Valentina“, A. Šlepiko „Mano vardas – Marytė“.