Augustė Čebelytė-Matulevičienė. „Tamsi Vanesa“ prieš „Pienininką“

Šiomis dienomis daug tinklaraščių ir knygų instagramo paskyrų mini Kate Elizabeth Russell romaną „Tamsi Vanesa“. Tai debiutinis amerikiečių autorės kūrinys, iškart užkopęs į šiemet populiariausių skaitinių sąrašo viršūnę. Istorija padalinta į dvi plotmes: vienoje matome penkiolikmetę Vanesą Vai, įkliuvusią į keturiasdešimt dvejų mokytojo Streino pinkles, o kitoje merginą sutinkame po septyniolikos metų – ji vis dar kenčia traumos padarinius. Nors K. E. Russell neigia gandus apie knygos autobiografiškumą, joje apstu detalių iš šiuolaikinės moters gyvenimo – feminizmo teorijos, žiniasklaidos nušviestas #MeToo judėjimas, svarstymai apie visuomenės primestas pareigas. Kiek teko girdėti, gausiai apie romaną atsiliepimus rašantieji giria prozininkę už taiklų sutrikusios paauglės portretą, tikrovišką jos santykių su mokytoju vaizdavimą, drąsą kalbėti apie seksualinį priekabiavimą. Tačiau pati skaitydama knygą jaučiausi lyg laikyčiau rankoje uždelsto veikimo bombą: pamažu ryškėjo, kaip visuomenė spaudžia trisdešimtmetį perkopusią moterį pripažinti, kad filmo scenarijaus verta meilės istorija, išgyventa paauglystėje, tebuvo išprievartavimas ir išnaudojimas. Aplinkiniai laukia (vieni kantriai ir tyliai, kiti kaip tik įsiaudrinę), kol moters sąmonėje įvyks lūžis, nors niekas negali garantuoti, jog jai tai suteiks kokios nors apčiuopiamos naudos. Naudos iš šio lūžio gaus nebent žurnalistė, kuri tikisi prakalbinti kuo daugiau panašaus likimo moterų ir padėti joms susiburti – o gal tik nori parašyti straipsnį, padėsiantį padaryti karjerą.

 

Kate Elizabeth Russell. „Tamsi Vanesa“. Iš anglų kalbos vertė Eglė Naujokaitytė. Dailininkas Zigmantas Butautis. – V.: „Baltos lankos“, 2021.
Kate Elizabeth Russell. „Tamsi Vanesa“. Iš anglų kalbos vertė Eglė Naujokaitytė. Dailininkas Zigmantas Butautis. – V.: „Baltos lankos“, 2021.

 

Akivaizdu, kad „Tamsios Vanesos“ turinys nepalieka abejingų (deja, skaitymą sunkina nedovanotinas kiekis korektūros klaidų), todėl stebiuosi, kad beveik nepastebėtas liko prieš porą metų išleistas Annos Burns romanas „Pienininkas“. Nors autorių pasirinktos išraiškos formos skirtingos, abiejose knygose pagrindine tema tampa prievarta, priekabiavimas, išnaudojimo apraiškos. Už romaną „Pienininkas“ airių rašytoja A. Burns 2018 m. įvertinta prestižine „Man Booker“ premija. Tai daugiasluoksnis romanas apie merginos brandą politinių konfliktų sūkuryje. Gana akivaizdu, kad aptariami įvykiai nutiko Šiaurės Airijoje 7–8 dešimtmetyje, tačiau kūrinyje neminimi konkretūs vardai nei tikriniai pavadinimai, todėl galima numanyti, jog neramumai galėtų purtyti bet kurią šalį, o bevardės merginos, vadinamos tiesiog vidurine seserimi, vietoje galėtų atsidurti bet kuri jauna moteris.

Vidurine seserimi pramintai merginai aštuoniolika. Jos šalis padalinta į „šiapus“ ir „anapus“, visuomenė susiskaldžiusi į stovyklas, gatvėse tvyro suirutė, baisu ką nors pasakyti, baisu pakelti akis. Žmonės įsitempę, patiria nuolatinį nerimą, todėl stebi kiekvieną kito ar kitos žingsnį. Bijodami, kad netaptų atpirkimo ožiu, beregint įskundžia, skleidžia apkalbas. Vidurinė sesuo trokšta likti nepastebėta, bet vis tiek atkreipia pienininku praminto atkaklaus, įtakingo ir nusikalstamame pasaulyje žinomo vyro dėmesį. Nors šis dėmesys nemalonus, ji nedrįsta apie tai prasitarti, nes žino, kad įbaugintoje bendruomenėje gandai plinta žaibo greičiu, visi ieško kaltų, ieško, ant ko išsilieti, į ką nukreipti susitvenkusią tūžmastį. Pienininkas ne tik priekabiauja, bet ir grasina nužudyti merginos vaikiną, jei dar bent sykį pastebės juodu kartu. Vidurinės sesers kasdienybė persisunkia baime ir įtampa – vyras gali pasirodyti bet kur ir bet kada.

 

Anna Burns. „Pienininkas“. Išanglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. Dailininkas Zigmantas Butautis. – V.:Sofoklis“, 2019.
Anna Burns. „Pienininkas“. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. Dailininkas Zigmantas Butautis. – V.: Sofoklis“, 2019.

 

Nepasitikėjimo visuomene tema ryškinama ir „Tamsioje Vanesoje“. Vanesa niekam nepasakoja apie patiriamą išnaudojamą, o pasklidus pirmiesiems įtarimams kategoriškai neigia gandus. Draugės ir mamos įtarinėjimus atmeta, išsisukinėja. Prispirta prie sienos pati prisiima kaltę ir taip leidžiasi įveliama į eilinį mokytojo Streino išgalvotą scenarijų – direktorės akivaizdoje Vanesa patvirtina mokytojo melagingus pareiškimus ir bendru sutarimu iškraipo faktus. Streinas Vanesai grasina, kad tiesai iškilus aikštėn nukentės jo reputacija, galbūt jį išmes iš darbo, galbūt net pasodins į kalėjimą, o gal jis ryšis nusižudyti. Apie save paauglė galvoja mažai, paprasčiausiai nujaučia, kad niekas nesigilins į jųdviejų santykius, pasikliaus išankstiniu nusistatymu. Ji piktinasi žmonių nesupratingumu, nors yra užuominų apie nušvitimo akimirkas ir abejones pačia savimi: „Iš pradžių nesuprantu, apie ką ji šneka. „Mačiau, kaip ponas Streinas tave lietė.“ Skamba labai jau seksualiai. Streinas nelietė manęs per išvyką; visą tą laiką buvome susipykę. Bet tada prisimenu, kaip jis sugriebė man ranką už autobusiuko“ (p. 211).

Net suaugusi Vanesa bijo patikėti savo paslaptis svetimoms ausims. Ją persekioja nesuprastos ir pažemintos merginos įvaizdis. Ilgainiui priima brandų sprendimą ir pradeda lankytis pas psichoterapeutę, tačiau skaudžios, gilios traumos trukdo atsiverti, tad kabinete ji kalba apie tėvo mirtį, o ne apie paauglystėje patirtą išnaudojimą. Vanesa nepasiruošusi pripažinti, kad savo meilės istoriją vertino klaidingai, nenori klausytis komentarų, nuomonių, patarimų. Viską dar labiau apsunkina tai, kad santykiai su Streinu nėra iki galo nutrūkę. Kiekvienas pokalbis nukelia atgal į praeitį, tačiau tai praeitis, kurią Vanesa atsimena taip, kaip nori atsiminti. Be to, jauna moteris nesugeba priimti kitų rūpesčio: „Kiekvieną kartą, kai gyvenime tekdavo išgirsti „Vanesa, nerimauju dėl tavęs“, viskas nueidavo velniop“ (p. 250). Kai apie paauglystės įvykius užsimena savo vaikinui, jis pasiūlo įduoti Streiną, nes nežino, kad Vanesa įpratusi daryti viską, kad mokytoją apgintų, – ir daro tai pasitelkdama mokytojo metodus, t. y. grasindama: „Jei taip padarysi, – ištariu ramiu ir šaltu balsu, – jei bent kam nors apie jį papasakosi, daugiau akyse manęs neregėsi. Tiesiog pranyksiu“ (p. 244).

Romano „Pienininkas“ pagrindinė personažė taip pat jaučiasi neturinti į ką kreiptis nei bendruomenėje, nei artimoje aplinkoje. Svainiu vadinamas sesers vyras suuodžia apie nepageidaujamą pienininko dėmesį ir vienas pirmųjų ima skleisti gandus, juodinančius merginą. Ji mano, kad situacija be išeities: „O tikra policija – valstybėlės policija, – nebuvo prasmės nė svarstyti galimybės kreiptis į ją, nes, viena, jie buvo priešai, o antra, iš visų dalykų, kuriais galima prišaukti informantės žūtį smerkėjų valdomame uždraustame rajone, kreiptis į policijos pajėgas, kurios buvo laikomos labai šališkomis, ir pasiskųsti savo rajono smerkėju neabejotinai būtų buvę sąrašo viršuje. (...) vienintelis atvejis, kai mano rajone kviesdavai policiją, būdavo tada, kai ketindavai juos nušauti, o jie, savaime suprantama, irgi tai žinojo, todėl neatvažiuodavo“ (p. 199). Vidurinė sesuo, taip pat kaip ir Vanesa, įpratusi slėpti savo tikruosius jausmus ir mintis, nes niekada gyvenime nėra mačiusi solidarumo, bend­ruomeniškumo, vienybės pavyzdžio: „Nes tuomet gyvenime man jau buvo aišku, kad kai kurie žmonės neverti tiesos“ (p. 192).

Abiejų romanų veikėjos priverstos klausyti, kaip griaudi pabūklai. Vanesos gyvenimo fronte – prestižinės mokyklos bendruomenė, kolegos teisumu neabejojantys mokytojai, atitolusi bendražygė, erzinantys tėvai, kuriuos vėliau pakeičia terapeutė, žiniasklaidos atstovai ir feisbuko draugai. Visi vienaip ar kitaip spaudžia, ragina priimti sprendimą, apsigalvoti, prabilti. O vidurinė sesuo vienu metu patiria politinius neramumus ir viduje vykstantį karą – nežinia, ar slapstytis, ar prašyti pagalbos, ar pranešti vaikinui apie grasinimus, ar saugoti jo ramybę. Pasklidus gandams visuomenė varsto ją skvarbiais žvilgsniais, nebyliai kaltina, gėdina, smerkia.

Tiesa, A. Burns pasirinktos stilistinės priemonės kitokios nei K. E. Russell. „Pienininkas“ atrodo taip, tarsi būtų parašytas veik vienu atsikvėpimu, tekstas primena sąmonės srautą – kalba klampoka, atmiešta sąmoju, kandžiu humoru. Abstrakčios frazės ir ilgi sakiniai kuria išskirtinę, skaitytojo interpretacijai atvirą atmosferą. K. E. Russell išraiškos formos gerokai tradiciškesnės, konkretesnės, autorė nedangsto aliuzijų į Vladimiro Nabokovo „Lolitą“. Dalis istorijos parašyta kaip dialogas, minimi socialiniai tinklai, pabrėžiama, kad virtualus pasaulis nepraranda svarbos net tada, kai tikrajame susiduriame su slegiančiais rūpesčiais, o kartais net tampa viena tų rūpesčių priežasčių.

Nepaisant skirtumų, ir „Pienininkas“, ir „Tamsi Vanesa“ pateikia pažeidžiamos, pusiausvyrą praradusios, ne laiku ir ne vietoje atsidūrusios merginos portretą. Tai aktualūs pasakojimai apie visuomenės aklumą, žmonių (ne)gebėjimą pripažinti klydus, žaizdoms užgyti būtiną laiką.