Aušra Kaziliūnaitė. Ar tikrai šiuolaikinė lietuvių poezija apolitiška?

Tarptautiniame festivalyje „Poezijos pavasaris“, vykusiame liepos 26–rugpjūčio 9 d., surengta konferencija kvietė diskutuoti Lietuvos ir užsienio poetus, vertėjus bei literatūros kritikus ir tyrėjus. Plačią šių metų temą – „Poetai ir barikados“ – konferencijos dalyviai interpretavo įvairiai. Buvo aptariamas lyčių, kartų ir skirtingų žanrų sąveikos literatūros lauke, poezijos populiarinimo klausimas, politinės poezijos (ne)aktualumas, barikados tarp poeto ir auditorijos.

 

Aušra Kaziliūnaitė. Ar tikrai šiuolaikinė lietuvių poezija apolitiška?
Gyčio Norvilo nuotrauka.

 

Besidominčiųjų šiuolaikine lietuvių poezija nenustebinsi pasakęs, kad poezija ir apskritai lietuvių literatūra yra didžiai apolitiškos, todėl visais įmanomais būdais vengia socialinių temų – dažnai tuo atvirai didžiuojasi ir lietuvių autoriai. Tačiau ar tikrai yra būtent taip?

Apolitiškumas siejamas su galios pozicijas Lietuvos kultūros lauke užimančiais rašytojais bei poetais. Žinoma, visuomet esama rašytojų, kurie, anot Walterio Benjamino, kuria „meną dėl meno“. Veikiausiai ne atsitiktinumas, kad beveik visi šie kūrėjai konservatyvių pažiūrų, neretai simpatizuojantys dešiniesiems. Yra ir tokių, kurių kūryboje politiškumo esama, tačiau jo dažniausiai neįžvelgiame. Viena pagrindinių priežasčių, kodėl šiuos autorius laikome apolitiškais: jų pažiūrų visuma, atsiskleidžianti tiek kūryboje, tiek visuomeninėje laikysenoje, taip stipriai sutampa su konservatoriškuoju dešinei simpatizuojančiu status quo, kad jų politiškumo apraiškos dominuojančiame kultūriniame lauke ištirpsta ir lieka nepastebėtos.

Tais atvejais, kai kūrybos politiškumas lieka nepastebėtas, nes tobulai atitinka konkrečioje vietoje ir konkrečiu laiku dominuojantį politiškumą, galime išskirti du tokio ištirpimo būdus – formuojantį bei chameleonišką. Formuojančiu būdu yra „ištirpęs“ ne vienas vyresnio amžiaus konservatyviųjų pažiūrų rašytojas, savo kūryba, viešais pareiškimais ir asmenybe aktyviai prisidėjęs prie dabartinio lietuvių literatūros lauko formavimo. Chameleoniškas ištirpimo būdas kiek kitoks, dažnai nulemtas noro įsilieti į literatūros lauką, būti jo dalimi, todėl pagrįstas žavėjimusi vyresnių rašytojų, aktyviai prisidėjusių prie lauko formavimo, kūryba bei asmenybėmis.

Paradoksaliausia, kad jei išties gerai įsižiūrėsime, pamatysime nemažai lietuvių literatų bei poetų, kurių darbuose daug kitokio pobūdžio politiškumo bei dėmesio socialinėms temoms. Tačiau, mąstant apie lietuvių literatūros lauką, šiuos autorius dažnai tiesiog pamirštame dėl vietinio diskurso diktuojamos inercijos. Gal tai susiję su faktu, kad šie autoriai ateina iš kitų veiklos sričių bei kontekstų. O gal todėl, kad dažnai patys sąmoningai laikosi lietuvių literatūrinio pasaulio periferijoje arba ten nustumiami tyčia – dėl kairiųjų pažiūrų, lyties, griežto ir bekompromisio individualizmo, tarpdiscipliniškumo, dėmesio moterų ar seksualinių mažumų teisėms, tarptautiškumo, gyvenamosios vietos (gyvena kitose šalyse ar mažesniuose Lietuvos miestuose), užsiėmimo kitomis, su literatūra mažai susijusiomis veiklomis.

Teigiantieji, kad lietuvių poezija apolitiška ir vengianti socialinių temų, kažin kodėl pamiršta tokius, atrodytų, neužmirštamus mūsų kūrybinio gyvenimo faktus kaip modernioji opera „Saulė ir jūra (Marina)“, pernai Venecijos bienalėje pelniusi „Auksinį liūtą“. Poetės, rašytojos Vaivos Grainytės kurtame operos librete itin svarbios originaliai apmąstomos ekologijos, klimato kaitos temos. Žmonių santykių sudaiktinimo, vartotojiškumo bei kapitalizmo kritika akivaizdi ir 2013 m. pastatytoje modernioje operoje „Geros dienos!“ V. Grainytės rašytame librete prekybcentrio kasininkių darbo ir gyvenimo atspindžiai neatsiejamai susipynę su parduotuvės lentynose išdėliotų prekių savybėmis. Veikiausiai viena iš priežasčių, kodėl šie kūriniai paslaptingu būdu nelaikomi lietuvių poezija ar lietuvių literatūra, yra tarpdiscipliniškumas bei kolektyvinio kūrinio idėja (minėtas operas sukūrė Lina Lapelytė, Rugilė Barzdžiukaitė bei V. Grainytė). Beje, ekologijos ir klimato kaitos temos taip pat prasmingai atspindėtos ir šiemet pasirodžiusioje Ievos Toleikytės poezijos knygoje „Raudonas slidus rūmas“.

Lietuvių literatūros lauką tam tikra prasme galime pavadinti fašistiniu – pasisakoma už literatūros, kaip žanro, grynumą. Todėl tiek kolektyvinio kūrinio idėja, tiek tarpdiscipliniškumas gali egzistuoti, tačiau ne šiame lauke, o kažin kur anapus jo. Taip nutinka ir milžinišką pasaulinį įvertinimą pelniusiems kūriniams, tokiems kaip „Geros dienos!“ bei „Saulė ir jūra (Marina)“, ir vietinės reikšmės tarpdisciplininės poezijos tekstams. Pavyzdžiui, galima paminėti Benedikto Januševičiaus eilėraščius-daiktus bei garsinius eilėraščius, Gabrielės Labanauskaitės, Žygimanto Kudirkos, Valentino Klimašausko, Fioklos Kiurė ir kt. kūrybą. Visų šių kūrėjų darbuose taip pat rastume ir politiškumo, ir socialinių temų, tačiau kažin kodėl jų kūryba egzistuoja kažkur šalia, periferijoje.

Panašus ir socialinių temų nevengiančių lietuvių slemo poezijos kūrėjų likimas. Be jau minėtų B. Januševičiaus ir Ž. Kudirkos, Lietuvos slemo skaitymuose spėjo užaugti ir išgarsėti ne vienas kūrėjas. Prieš maždaug 10 metų Lietuvoje prasidėję slemo skaitymai subrandino dabar populiarų jauną poetą, rašytoją Marių Povilą Eliją Martynenko. Jo tekstuose daug dėmesio skiriama visuomenės paraštėse esantiems ir veikiantiems žmonėms. Paradoksalu, bet ir gausiai perkamos knygos bei perpildytos klausytojų salės šiam jaunam rašytojui nepadeda tapti „lietuvių literatūra“. Taip pat verta paminėti Aistę Šivytę, Akvilę Matulionytę, Darių Jurevičių ir kt. socialinių temų nevengiančius, tačiau knygų dar neišleidusius autorius.

Atskirai reikėtų aptarti LGBTQ+ autorių kūrybą, kuri konservatyvioje ir vis dar gana homofobiškoje Lietuvoje yra tikrų tikriausias politiškumo pavyzdys. Tokios knygos kaip Laimos Kreivytės „Sapfo skai(s)tykla“, „Kūno aritmetika“ ar Karolio Baublio „Geležinė vėjarodė“ dar kartą puikiai primena legendinį antrosios bangos feminizmo šūkį „personal is political“. Šiame kontekste neįmanoma nepaminėti ir šiemet mirusios rašytojos, žmogaus teisių gynėjos ir gražios asmenybės Neringos Dangvydės. Jos pasakų knygoje vaikams tarp kitų toleranciją skatinančių pasakų yra ir istorija apie tos pačios lyties porą. To pakako, kad autorė atsidurtų skandalo centre, o knyga būtų pašalinta iš knygynų. Ilgai keliavusi po Lietuvos teismus ši byla pasiekė net Europos Žmogaus Teisių Teismą. Pasak leidėjų, gausiai perkamas bei aptarinėjamas buvo ir Artūro Tereškino homoerotinis romanas „Amžina vasara“. Verta paminėti ir nuo 2014 m. Vilniaus queer festivalyje „Kreivės“ kasmet vykstančius queer poezijos skaitymus, kaskart suburiančius ne tik gausų klausytojų, bet ir skaitytojų būrį. Tik gaila, kad nors šiuose skaitymuose dažnai skamba įdomi, talentinga, provokuojanti poezija, didelė jos dalis veikiausiai niekada taip ir netaps knygomis. Viena svarbiausių priežasčių – net patys autoriai savęs nelaiko lietuvių literatūros dalimi veikiausiai dėl jau aptarto hermetiškumo.

Atskiro paminėjimo nusipelno kaunietė Enrika Striogaitė, po beveik 14 metų pertraukos pernai išleidusi puikią poezijos knygą „Žmonės“. Šioje knygoje jautriai, subtiliai, kantriai pasakojama apie žmones, kurių gyvenimai dažnai vienaip ar kitaip palytėti neišsipildymo.

Apmąstydami klausimą, ar šiuolaikinė lietuvių poe­zija yra apolitiška, susiduriame su dar vienu daugeliu atžvilgių įdomiu ir ateityje išsamesnės analizės vertu fenomenu: kai kurių poetų tekstuose aktualizuojamas dėmesys socialinėms detalėms bei nekonvencinis politiškumas dažnai lieka užglaistyti, nepastebėti ir plačiau nereflektuoti. Taip nutinka, net jei eilėraščių autoriai lietuvių literatūros lauke nardo lyg žuvys vandenyje: geras pavyzdys galėtų būti Mariaus Buroko ar Giedrės Kazlauskaitės kūryba. Atrodo, jiems tarsi atleidžiami kartais kūryboje prasprūstantys išsišokimai su sąlyga, kad viešumoje apie juos plačiau nebus kalbama – o jie per daug apie tai ir nekalba.

Dabartinį lietuvių literatūros diskursą palaikantis režimas vis dar išryškina Lietuvos sostinėje gyvenančių pusamžių konservatyvių vyrų kūrybą, iki kelių pavardžių susiaurindamas tai, ką esame įpratę vadinti „lietuvių literatūra“. Jokio sąmokslo, suokalbio, jokios klastos, tik paprasčiausia kultūrinė inercija, palaikanti lietuvių literatūros lauko galios santykius ir pati jų palaikoma. Ši inercija viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl politines ir socialines temas tekstuose prasmingai aktualizuojantys lietuvių autoriai užstringa „lietuvių literatūros“ rėtyje. Tačiau nepajudinamas įsitikinimas, kad lietuvių literatūra (ypač poezija) yra apolitiška, veikiausiai susijęs ne tik su minėtomis priežastimis, bet ir su faktu, kad literatūros pasaulyje ieškodami politiškumo dažnai jį aptariame pasitelkę labai siaurą reikšmių skalę. Todėl norint toliau svarstyti šias temas, veikiausiai reikėtų pirmiausia susitarti dėl vartojamų sąvokų. Gal tada vietoj klausimo, kas šiuolaikinėje lietuvių poezijoje yra politiška, kils klausimas, o kas šiuolaikinėje lietuvių poezijoje nėra politiška?

 

Draugai